Visokeriopos malonės Dievas

Mozė buvo žmogus, kuris iš tiesų norėjo pažinti Dievą. Išėjimo knygoje skaitome, kaip karštai jis meldė Dievo: Viešpatie, parodyk man savo šlovę (Iš 33, 18). Jo širdies ilgesys buvo patenkintas. Viešpats liepė Mozei iškirsti dvi naujas akmens plokštes, vietoj tų, kurias Mozė supykęs sudaužė, rytą užlipti į kalną ir laukti.

Toliau skaitome: Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą. Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos (Iš 34, 5-6). Tąkart Mozė nematė Viešpaties veido, bet Dievas apsireiškė jam tam tikrais regimais pavidalais, ir leido Jo ieškančiam tarnui bent šiek tiek žvilgtelėti į Jo šlovės spindesį. Šia privilegija džiaugtis galėjo vos keli žmonės istorijoje. Tai, ką Dievas apreiškė tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis, yra nepaprastai svarbu – čia Viešpats apsireiškė kaip maloningasis Viešpats.

Ką pagalvojate, išgirdę žodį malonė? Gal pagalvojote apie malonų, mandagų, lengvai bendraujantį žmogų? O gal įsivaizduojate labai taktišką, diplomatiškai reikalus spren-džiantį asmenį? Taip, jei kalbėtume apie žmogų, žodis „maloningas” gali reikšti bet kurį iš šių dalykų. Bet kaip jūs įsivaizduojate Dievą, kuris sakosi esąs maloningas? Ką, jūsų manymu, pagalvojo Mozė, ant Sinajaus kalno išgirdęs taip prisistatantį Dievą?

Malonė yra Dievo esybės esmė

Paaiškindamas Mozei, koks Jis iš tiesų yra, ir atskleisdamas savo esybės esmę, Dievas pavartojo žodį, kuris kildinamas iš šaknies, reiškiančios „su(si)lenkti, nu(si)žeminti”. Tai kalba apie Jo norą parodyti meilę žmonėms, kurie to nenusipelnė, ir laisvai, be jokių sąlygų, daryti gera tiems, kurie gali ir neprašyti Jo palankumo. Žmonėms, kurie neverti jokio gerumo, Jis trokšta atleisti nuodėmes ir išvaduoti nuo bausmės, kurios jie nusipelno. Viešpats yra atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes (Iš 34, 7). 

Tikros malonės negalima pelnyti, už ją negalima atsilyginti.

Naujasis Testamentas tai tik patvirtina. Apaštalas Petras savo laiške vadina Viešpatį visokeriopos malonės Dievu 
(1 Pt 5, 10). 

Mūsų Dievui patinka duoti. Jis duoda laisvai, be jokių įpareigojimų ir neslėpdamas savo motyvų. Jis duoda ne tam, kad ką nors gautų mainais – Jis yra visiškai apsirūpinęs, todėl Jam nieko iš nieko nereikia. Jis duoda paprasčiausiai todėl, kad Jam smagu matyti tas dovanas gavusių asmenų džiaugsmą.

Mums, žmonėms, sunku suprasti malonės sąvoką, nes mes paprastai veikiame kitaip: mūsų kilniaširdiškus veiksmus dažnai „nuspalvina” savanaudiški motyvai.

Prieš kelerius metus mano žmona susilaužė ranką ir turėjo nešioti įtvarą. Aš pasisiūliau už ją atlikti kai kuriuos namų ruošos darbus. 

Vieną vakarą, kai ketinau plauti indus, ji priėjo ir, švelniai stumtelėjusi mane nuo kriauklės, pasakė, kad nusipirko gumines pirštines, todėl indus gali suplauti pati. Man paprieštaravus, ji pasakė: „Bet dabar nėra priežasčių, kodėl indus turėtum plauti tu”. Tada aš atsakiau: „Man nereikia ieškoti priežasčių. Aš noriu suplauti indus todėl, kad tave myliu”.

Jei mano motyvai būtų visiškai tyri, tai puikiai iliustruotų, kas yra malonė, bet bijau, kad mano motyvai nebuvo visiškai švarūs. Labai retai mes būname maloningi, neturėdami jokių kitų motyvų.

Malonė – visų Dievo veiksmų pagrindas

Dievo charakteris lemia ir Jo veiksmus. Jo malonė skatina Jį ieškoti tų nevertų asmenų, kuriems galėtų parodyti malonę. O tokių toli ieškoti nereikia. Pasaulis pilnas nuodėmingų sukilėlių, kurie atsuko Jam nugarą, priešinasi Jo valiai, ignoruoja Jo valdžią ir nusipelno tik amžinos bausmės. 

Tarp tokių buvo ir Izraelio tauta. Bet Mozė suprato Dievo malonės esmę: Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį. Ir jis sakė: „Jei radau malonę Tavo akyse, Viešpatie, maldauju Tave, eik kartu su mumis, nes tauta yra kietasprandė; atleisk mūsų neteisybes ir nuodėmes, padaryk mus savo nuosavybe!” (Iš 34, 8-9). Mozė čia sako: „Dieve, jei Tu iš tiesų esi malonės Dievas, būk su mumis, net jei mes esame ir kietasprandžiai, nuodėmingi žmonės”. Jis meldė maloningo Dievo parodyti malonę.

Kaip šventas Dievas galėjo dovanoti žmonėms, kurie buvo verti pasmerkimo? Turime prisiminti, kad visos Dievo savybės yra tarpusavyje susijusios ir negali reikštis atskirai. Jo šventumas negali reikštis atskirai nuo Jo meilės ir pan. Malonė yra tarsi tiltas tarp Dievo šventumo ir Jo meilės, ji leidžia šventam Dievui parodyti meilę kaltiems žmonėms.

Malonė leido Jam atsisakyti dangaus turtų ir įžengti į žemę varge, taip beviltiškiems nusidėjėliams užtikrinant amžinojo gyvenimo turtus: Nes jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi (2 Kor 8, 9). Tai malonė vedė Jį į Golgotą, kur Jis vietoje mūsų paaukojo save, kur praliejo savo kraują, kad mūsų nuodėmių kaltė būtų atleista, kad mes būtume išvaduoti iš nuodėmės vergijos. Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės (Ef 1, 7). 

Tik Dievo malonės dėka išgelbėjimas tampa pasiekiamas kiekvienam asmeniui: Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms (Tit 2, 11). Tik Dievo malonė atneša išgelbėjimą į tų, kurie tiki, širdis ir gyvenimą: Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų(Ef 2, 8-9). Tik Dievo malonė nuves mus ir į šlovę: Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų <...> tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi(Rom 5, 2). Visa tai – neužtarnautas Jo palankumas.

Norėdami suvokti Dievo malonės tikrumą, visų pirma turime suvokti savo nuodėmingumą. Jei manome, kad, išskyrus keletą nedidelių ydų, mes esame visai geri, Dievo palankumo nusipelnę žmonės, tuomet Jo malonė mums nereikalinga. Jei manome, kad Dievas privalo mus įleisti į dangų, nes mes stengiamės laikytis Jo įsakymų ir darėme geriausia, ką galime, tuomet malonė mums nebūtina. Bet jei priimame dievišką mūsų gyvenimo įvertinimą, suvokiame, kad esame neteisūs, nedori, kalti ir pasmerkti nusidėjėliai, negebantys išpildyti Dievo keliamų reikalavimų, tada mes branginsime Dievo malonę ir sieksime pažinti visokeriopos malonės Dievą.

Nuodėmių ir blogybių supančiotą, amžinoms pragaro kančioms pasmerktą nusidėjėlį Dievo malonė su meile aprengia Kristaus teisumo drabužiais, taip užtikrindama jam dangišką šlovę ir grožį. Štai kas yra dieviška išgelbėjimo malonė!

Dievas ne tik suteikia malonumą mūsų egzistencijai, dovanodamas amžinąjį gyvenimą, bet ir toliau dovanoja mums tai, ko reikia, kas praskaidrina mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, Jis sudaro galimybes mums keistis ir vis daugiau atsiduoti Jam, kasdienių mūsų minčių bjaurumą po truputį pakeičia švento gyvenimo žavesys. Štai kokią žinią Paulius skelbė Efezo vyresniesiems: O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų (Apd 20, 32). Tai pašventinanti malonė.

Šventėjimo esmė – bendradarbiaujant su maloninguoju Dievu panašėti į Kristų. Malonė išlaisvina mus iš įstatymo vergijos, kad galėtume džiaugtis Dievu, vystydami praturtinančius ir malonumą teikiančius santykius. Patikti Jam mus skatins vidinis troškimas, o ne išorinis spaudimas. 

Dievas suteikia krikščionims ir malonę tarnauti. Mes linkę pervertinti savo gebėjimus: imame galvoti, kad Dievui pasisekė, nes mes esame Jo komandoje ir darome Jo darbus. Tačiau toks požiūris veda į žlugimą. Apaštalas Paulius, drąsiai pripažindamas, kad jis nevertas tarnauti Kristui, rašė: Evangelijos tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, kuri man buvo duota Jo jėgos veikimu (Ef 3, 7; 2 Kor 8, 1-2).

Mes tarnaujame Jam ne tam, kad pelnytume Jo palankumą, bet todėl, kad Jis jau yra mums maloningas. Bet kokia sėkmė, kurią patirsime, bus Jo malonės dovana. Jis laisvai dovanoja gebėjimus ir jėgas, kurių reikia, kad galėtume Jam tarnauti.

Viešpats suteikia ir malonę kentėti. Dauguma mūsų kančių yra gyvenimo nuodėmingame pasaulyje pasekmė. Kai kurios jų yra kvailų ir nuodėmingų mūsų pasirinkimų rezultatas. Dievas nėra įsipareigojęs mums padėti, bet padeda. Kai apaštalas Paulius susidūrė su skausminga fizine negalia, visokeriopos malonės Dievas aplankė jį. Paulius rašo: Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume”. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs (2 Kor 12, 9). Nemalonias kančias Dievo malonė gali paversti malonia galimybe pažinti Kristaus jėgą.

Jo malonė yra prieinama kiekvienoje situacijoje. Graikų kalboje žodis visokeriopa gali reikšti ir „spalvinga”. Tik pagalvokite: bet kokios „spalvos” žmogaus poreikiui Dievas turi atitinkamos „spalvos” malonę. Jei mes pamėlę iš liūdesio, Dievo malonė gali mus pradžiuginti. Jei mes pageltę iš baimės, Dievo malonė gali mus padrąsinti. Kai mus užklumpa išmėginimai ir mes galime paraudonuoti iš pykčio ar pažaliuoti iš pavydo, Dievo malonė gali padėti tam pasipriešinti. Spalvinga Jo malonė gali padengti bet kokios „spalvos” poreikį.

Viešpats kviečia mus drąsiai ateiti prie Jo malonės sosto, prie niekada neišsenkančio šaltinio, kad gautume gailestingumą ir pagalbą, kad ir kokia būtų problema (Hbr 4, 16).  

Keičianti malonė

Jei mes pažinsime visokeriopos malonės Dievą ir tapsime indais, kuriuose Jis gali laikyti savo malonę, tai neabejotinai paveiks mūsų gyvenimą – mes tapsime panašūs į Jį: gailestingi, duodantys. Būsime iš tiesų Dievo apdovanoti, charizmąturintys žmonės. Išgirdę šį graikų kalbos žodį paprastai įsivaizduojame ištikimybe ir entuziazmu trykš-tantį, prie savęs kitus traukiantį asmenį. Bet tai nėra Dievo požiūris.

Pasaulis stengiasi imituoti tikrus dalykus, bet daro tai nelabai sėkmingai. Tikracharizma yra malonė. Kai Dievas pakeičia mus – iš nemalonių žmonių, kokie buvome, padarydamas mus panašius į Jo Sūnų, – tuomet mes turime tikrą charizmą. Ir tai paveiks skirtingas mūsų gyvenimo sferas.

Dievo malonė paveiks mūsų kalbą: Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti (Kol 4, 6). Dievas nori, kad mūsų tariami žodžiai būtų persmelkti malonės ir gailestingumo, ne dirbtinai saldūs, bet nuoširdūs, malonūs, švelnūs, naudingi. Visa tai telpa žodyje „malonė”. Tai yra tikrojicharizma.

Daug iš mūsų dažnai šiurkščiai kalbame su mums nepatinkančiais ar mus įžeidusiais žmonėmis. Paprastai mes pateisiname savo kaltinimus, kritiką ar pyktį jų atžvilgiu. Kai mes pažinsime visokeriopos malonės Dievą, kurio požiūris į mus nepriklauso nuo mūsų elgesio, tai padės mums švelniai ir maloniai kalbėtis net su tais žmonėmis, kurie darė mums bloga. Dievo malonė, veikianti per mus, patarnaus ir jiems (Ef 4, 29), nemalonią įtampą paversdama maloniais ir harmoningais santykiais. 

Kaip patirti Dievo malonę? Įdomų komentarą Patarlių knygoje užrašė Saliamonas, o vėliau savo laiškuose jį pacitavo Petras ir Jokūbas: Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (Jok 4, 6). Nuolankūs žmonės mato save taip, kaip juos mato Dievas, ir pripažįsta savo poreikius. Jei nematome jokio poreikio keisti savo gyvenimą, tuomet, akivaizdu, nebūsime atviri priimti Dievo malonę. Malonė pradeda tekėti, kai mes pripažįstame savo silpnumą, savo nesėkmes ir nuodėmes, kai pripažįstame savo poreikius. Tačiau yra ir antras žingsnis – svarbu tikėti. Malonė įgyjama tikėjimu: Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana (Ef 2, 8; Rom 5, 2).

Nesvarbu, apie kokią malonę kalbėtume: apie išgelbėjimo malonę, apie malonę tarnauti, kentėti ar suvaldyti liežuvį, – mes patiriame tai tikėdami Dievu, tikėdami, kad mums reikia Jo malonės, kad Viešpats turi jos pakankamai, kad Jis nori ja su mumis pasidalyti, kad ji gali mūsų naštas paversti palaiminimais. Jei mes tuo iš tiesų tikime, tereikia atverti savo širdį visų malonių Dievui ir priimti tai, ką Jis siūlo. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 16).

Iš http://bible.org/vertė 
Žaneta Lazauskaitė