Mozė buvo žmogus, kuris iš tiesų norėjo pažinti Dievą. Išėjimo knygoje skaitome, kaip karštai jis meldė Dievo: Viešpatie, parodyk man savo šlovę (Iš 33, 18). Jo širdies ilgesys buvo patenkintas. Viešpats liepė Mozei iškirsti dvi naujas akmens plokštes, vietoj tų, kurias Mozė supykęs sudaužė, rytą užlipti į kalną ir laukti. Toliau skaitome: Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą. Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos (Iš 34, 5-6). Tąkart Mozė nematė Viešpaties veido, bet Dievas apsireiškė jam tam tikrais regimais pavidalais, ir leido Jo ieškančiam tarnui bent šiek tiek žvilgtelėti į Jo šlovės spindesį. Šia privilegija džiaugtis galėjo vos keli žmonės istorijoje. Tai, ką Dievas apreiškė tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis, yra nepaprastai svarbu – čia Viešpats apsireiškė kaip maloningasis Viešpats. Ką pagalvojate, išgirdę žodį malonė? Gal pagalvojote apie malonų, mandagų, lengvai bendraujantį žmogų? O gal įsivaizduojate labai taktišką, diplomatiškai reikalus spren-džiantį asmenį? Taip, jei kalbėtume apie žmogų, žodis „maloningas” gali reikšti bet kurį iš šių dalykų. Bet kaip jūs įsivaizduojate Dievą, kuris sakosi esąs maloningas? Ką, jūsų manymu, pagalvojo Mozė, ant Sinajaus kalno išgirdęs taip prisistatantį Dievą? Paaiškindamas Mozei, koks Jis iš tiesų yra, ir atskleisdamas savo esybės esmę, Dievas pavartojo žodį, kuris kildinamas iš šaknies, reiškiančios „su(si)lenkti, nu(si)žeminti”. Tai kalba apie Jo norą parodyti meilę žmonėms, kurie to nenusipelnė, ir laisvai, be jokių sąlygų, daryti gera tiems, kurie gali ir neprašyti Jo palankumo. Žmonėms, kurie neverti jokio gerumo, Jis trokšta atleisti nuodėmes ir išvaduoti nuo bausmės, kurios jie nusipelno. Viešpats yra atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes (Iš 34, 7).