Viltingas kardinolo V.Kasperio vizitas Maskvoje

Svarbiausias Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininko kardinolo Valterio Kasperio vizito į Rusiją antroje vasario pusėje rezultatas – jo susitikimas su Maskvos stačiatikių patriarchu Aleksijumi II bei susitarimas dėl dvišalės Katalikų Bažnyčios ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios komisijos sudarymo, kuri išsamiai aptartų visus ginčytinus klausimus, sunkinančius ekumeninį bendradarbiavimą.

Septyniasdešimtmetis vokietis kardinolas V.Kasperis, kuris koordinuoja Vatikano ekumeninę veiklą, lankėsi Maskvoje kaip Rusijos katalikų vyskupų konferencijos svečias, tačiau didžiausio dėmesio susilaukė jo susitikimai su Maskvos stačiatikių patriarchato vadovybe. Baigdamas vizitą kardinolas V.Kasperis vylėsi, kad tie susitikimai padės „sušvelninti polemikos toną“ tarp abiejų Bažnyčių bei išvengti galimų nesusipratimų ateityje.

Vasario 22 dieną, sekmadienį, prieš pokalbio pradžią patriarcho Aleksijaus II darbo rezidencijoje kardinolas V.Kasperis perdavė jam popiežiaus Jono Pauliaus II asmeninį sveikinimo laišką dėl kitą dieną, vasario 23-iąją, Maskvos patriarcho minėto 75-ojo gimtadienio. Nors laiškas buvo privatus, todėl jo tekstas nepaskelbtas, tačiau kardinolas vėliau paaiškino, kad jame Popiežius patriarchui užtikrino, jog nuolat meldžiasi už katalikų ir stačiatikių santykių pagerinimą bei už bendras pastangas skatinti „krikščioniškojo paveldo amžinąsias vertybes, vienintelį tikrąjį pagrindą teisingumo ir taikos civilizacijai“.

Sena kaltinimų „litanija“ dėl prozelitizmo

Susitikimo su Maskvos patriarchu metu, nepaisant Aleksijui II parodytos pagarbos – anot „Interfaks“ pranešimo, – Šventojo Sosto delegacijos nariai, įskaitant ir Vatikano nuncijų Rusijoje arkivyskupą Antonijų Meninį, pabučiavo jam ranką, tuo gaudami didžiausios Stačiatikių Bažnyčios vadovo palaiminimą – vis dėlto po to buvo priversti išklausyti „tradicinę litaniją“ priekaištų, kaltinančių katalikus prozelitizmu tarp krikštytų stačiatikių ir netgi II Vatikano Susirinkimo mokymo ignoravimu. „Mes manome, kad II Vatikano Susirinkimo iškeltas principas dėl santykių su Stačiatikių Bažnyčiomis, kaip Bažnyčiomis seserimis, turi būti realizuojamas, tačiau, deja, pastaruoju metu taip nėra ir susidaro įspūdis, jog Katalikų Bažnyčia nuo jo atsisakė“, – tvirtino patriarchas Aleksijus II.

Jis vėl priminė žinomą Maskvos patriarchato teiginį, jog neva Rusija yra Stačiatikių Bažnyčios „kanoninė žemė“, todėl katalikiškų struktūrų, tuo labiau vyskupijų, joje kūrimas be patriarchato sutikimo yra ekumeninių principų pažeidimas. Ypač „nedraugišku žingsniu“ patriarchas Aleksijus II įvardijo katalikų bažnytinės provincijos – metropolijos su metropolito sostu Maskvoje įkūrimą. (Čia kalbama apie normalų Katalikų Bažnyčios administracinių struktūrų Rusijoje sutvarkymą, kai 2002 metais įkurtos Maskvos, Saratovo, Novosibirsko ir Irkutsko diecezijos buvo sujungtos į Maskvos arkivyskupiją metropoliją.)

Patriarchas kardinolui V.Kasperiui vėl iškėlė žinomą reikalavimą – nutraukti katalikų misijinę veiklą tarp rusų, kurie yra krikštyti Stačiatikių Bažnyčioje arba stačiatikybėje turi savąsias ištakas. Kaip tokios neleistinos prozelitinės veiklos pavyzdį jis nurodė karmelitų vienuolyno statybą Nižnij Novgorode, kuriame yra tik labai nedidelė katalikų bendruomenė. „Mes dedame daug pastangų, kad Rusijoje būtų taika ir santarvė tarp žmonių ir tarp konfesijų, tačiau katalikų misionierių prozelitinė veikla dažnai atveda į konfrontaciją“, – aiškino Aleksijus II.

Jau pasibaigus vizitui Maskvoje, duodamas interviu Italijos katalikų žurnalui „Il Regno“, kardinolas V.Kasperis dėl minėtų patriarcho priekaištų pastebėjo, kad nors ir galėjo būti katalikų ginčytino elgesio atvejų, tačiau „tai nereiškia, jog Katalikų Bažnyčia nori prozelituoti tarp stačiatikių Rusijoje“. „O dėl misijinės veiklos, tai mes esame nepriklausoma Bažnyčia, todėl reikia kalbėti apie galimas konsultacijas (su stačiatikiais), bet ne apie leidimo gavimą bažnytinei veiklai, – pabrėžė kardinolas kitame interviu Rusijos katalikų savaitraščiui „Svet Evangelija“. – Tačiau mes suprantame, kad yra svarbu priimti stačiatikių argumentus“.

Apie tų argumentų galimą absurdiškumą vasario pradžioje pokalbyje su JAV katalikų savaitraščio „National Catholic Reporter“ korespondentu aiškino vienas žymiausių katalikų ir stačiatikių dialogo ekspertų amerikietis jėzuitas kunigas Rofertas Taftas, dirbantis Popiežiškajame Rytų institute Romoje. Jis sakė, kad Rusijos europinėje dalyje yra per 300 tūkst. katalikų, iš kurių vien Maskvoje gyvena 65 tūkstančiai. „Sakyti, kad Katalikų Bažnyčia neturi teisės ten kurti diecezijos, yra absurdas, ypač kad stačiatikiai „sodina“ metropolitus kur tiktai nori“, –kalbėjo kunigas R.Taftas. Kaip pavyzdį jis nurodė Austrijos sostinę Vieną, kuri katalikiška nuo pirmojo tūkstantmečio, tačiau stačiatikiai turi savo metropolitą. O juk visoje Austrijoje yra ne daugiau nei penki tūkstančiai stačiatikių. „Jeigu Maskva yra stačiatikių kanoninė teritorija, tai kieno kanoninė teritorija yra Viena?“ – klausė kunigas jėzuitas.

Taip pat jis pastebėjo, jog stačiatikių dvasininkai atvirai prozelituoja tarp katalikų netgi Italijoje. Pavyzdžiui, Rusijos Stačiatikių Bažnyčia įsteigė savo parapiją Sicilijoje, Palermo mieste, nors visus ten esančius rusus būtų galima sutalpinti į „telefono būdelę“. Šiai Palermo stačiatikių parapijai vadovauja kunigas, kuris yra buvęs kataliku ir atsivertė į stačiatikybę. Kai minėta parapija Palerme pradėjo veikti, Maskvos patriarchato žurnalas paskelbė, jog tai yra žingsnis į Sicilijos bizantiškojo paveldo atgaivinimą. Taip pat ir Kalabrijoje yra graikų stačiatikių vienuolynas, kuris prozelituoja tarp vietos katalikų.

Savaime suprantama, abipusius kaltinimus dėl ekumeninės dvasios pažeidimo katalikų ir stačiatikių santykiuose galima tęsti iki begalybės, ypač jeigu kalbama labai apibendrintomis sąvokomis. Todėl pozityviai vertintinas sprendimas per vasario 19 dieną vykusį kardinolo V.Kasperio susitikimą su Maskvos patriarchato ekumeninių santykių su užsienio Bažnyčiomis departamento vadovu Smolensko ir Kaliningrado metropolitu Kirilu dėl dvišalės komisijos sudarymo, kuri turėtų ištirti konkrečių pažeidimų atvejus. Komisiją sudarys Maskvos patriarchato ir Rusijos katalikų vyskupų konferencijos skirti atstovai, o Šventasis Sostas turės savo stebėtoją.

Duodamas interviu Vatikano radijui kardinolas V.Kasperis sakė, kad komisija turėtų „patikrinti konkrečius kaltinimus arba skundus ir rasti sprendimus“. Jis pranešė, kad Popiežiškojoje krikščionių vienybės taryboje diskutuojama dėl katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimo Rusijoje galimo nuostatų kodekso sudarymo ir kad tomis direktyvomis būtų vadovaujamasi aiškinantis iškilusias problemas. Taip pat yra svarbu, kad siūloma dvišalė komisija būtų sudaryta ir pradėtų savo darbą. Panašią komisiją Vatikanas ir Maskvos patriarchatas buvo nusprendę sudaryti dar 1999 metais, kai stačiatikiai pradėjo kaltinti neva Rytų apeigų katalikai imasi prievartos stačiatikių atžvilgiu, atsiimdami savo parapijas Vakarų Ukrainoje. Tuomet katalikai tuoj pat paskyrė savo atstovus į komisiją, o stačiatikiai taip jų ir nenominavo. Todėl komisija nebuvo susirinkusi nė į vieną savo posėdį, nepaisant Vatikano ir Ukrainos raginimų Maskvos patriarchatui skirti atstovus.

Ukrainos patriarchato klausimas

Kardinolui V.Kasperiui lankantis Maskvoje, be abejonės, vienu pagrindinių jo pokalbių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu klausimų vėl buvo „Ukrainos unitų“ problema, šį kartą dėl jų siekio įgyti patriarchato statusą. Daugiau kaip penkis milijonus narių turinti Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia tikinčiųjų skaičiumi yra didžiausia iš visų vienybę su Roma turinčių Rytų krikščionių bendruomenių. Kitos, įsiliejusios į Katalikų Bažnyčią, tačiau išlaikiusios savo tradicinę „bizantiškąją“ liturgiją, bendruomenės, – koptai, sirai, chaldėjai, armėnai, maronitai, melchitai, – nors yra mažesnės už ukrainiečius, bet turi patriarchatų statusą. Ukrainos katalikai savo „patriarchališkumo“ nori ir kaip jų dešimtmečių herojiškos egzistencijos pripažinimo pogrindžio sąlygomis, kai sovietinio diktatoriaus Stalino potvarkiu unitai buvo sujungti su Maskvos stačiatikių patriarchatu ir laisvę atgavo tik 1990 metais.

Kaip primena JAV katalikų žinių agentūros korespondentė Romoje Sindi Vuden, tais komunistinio persekiojimo metais tuometis Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Jozefas Slypis, ištremtas į Vakarus, daugelio vyskupų ir tikinčiųjų išeivijoje pritarimu buvo pradėjęs tituluotis patriarchu. Tačiau 1976 metais tuometis popiežius Paulius VI, susitikęs su ukrainiečių katalikų vyskupais, sakė, kad „dar ne laikas“ pripažinti jų patriarchatą. Tuomet buvo tikimasi, jog kai tik ukrainiečiai katalikai atgaus laisvę ir galės viešai išpažinti tikėjimą savo tėvynėje Ukrainoje, jų patriarchatas pagaliau bus Vatikano pripažintas. Nuo laisvės atgavimo praėjo jau keliolika metų, per kuriuos Ukrainos Katalikų Bažnyčia sugebėjo ne tik išeiti iš pogrindžio, atstatyti savo vyskupijas ir parapijas bei seminarijas, bet netgi atidarė savo katalikiškąjį universitetą! Tačiau dėl patriarchato pripažinimo ukrainiečiams ir toliau sakoma: „Dar ne laikas“.

Praėjusių metų pabaigoje kardinolas V.Kasperis parašė patriarchui Aleksijui II laišką, prašydamas jį įvertinti galimybę įkurti Rytų apeigų katalikų patriarchatą Ukrainoje. Reakcija buvo griežtai neigiama ir kategoriška: pasitelkiant kitus pasaulio stačiatikių lyderius, tarp jų ir Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I, buvo perspėta, kad ukrainiečių katalikų patriarchato pripažinimas ekumeninius Šventojo Sosto ir Stačiatikių Bažnyčios santykius grąžintų keliais dešimtmečiais atgal. Konstantinopolio patriarchas, kuris laikomas „primus inter pares“ („pirmasis tarp lygių“) pasaulinėje stačiatikių bendruomenėje, savo pastabose pabrėžė, kad toks žingsnis reikštų „išpuolį prieš Stačiatikių Bažnyčios patriarchalinę sistemą“.

Nors Šventasis Sostas oficialiai nėra paskelbęs planų pripažinti ukrainiečių katalikų patriarchatą bent artimoje ateityje, tačiau visi ženklai rodė, jog Rusijos Stačiatikių Bažnyčia laukia iš Romos aiškesnio viešo pareiškimo. Tai ir buvo padaryta kardinolui V.Kasperiui lankantis Maskvoje, kai vasario 21 dieną Vatikano spaudos centras savo komunikate patvirtino, jog Romą pasiekė vieningas stačiatikių dvasinių vadovų nusistatymas prieš Rytų apeigų katalikų patriarchato steigimą Ukrainoje ir kad ši „vienbalsė visų Stačiatikių Bažnyčių pozicija bus rimtai svarstoma Katalikų Bažnyčios vadovybėje“.

Stačiatikių nusistatymą iš dalies galima suprasti: Kijevo Rusia ir Kijevas laikomas rytų slavų (ukrainiečių, rusų, baltarusių) krikščionybės istoriniu lopšiu, kuris iš pat pradžių buvo susietas su Konstantinopolio bizantiškąja tradicija. Tuo tarpu 1596 metais Brastos unijos aktu vienybėn su Roma perėję Ukrainos stačiatikių vyskupai, nulėmę Rytų Katalikų Bažnyčios atsiradimą, iki šiol daugelio stačiatikių laikomi „atskalūnais“. Žinoma, Brastos unijai turėjo įtakos ir ne tik bažnytiniai, bet ir politiniai dalykai. Tačiau juk niekas nemano, kad Henrikas VIII rengė plebiscitą norėdamas įsitikinti, ar Anglijos katalikai norėjo prieš 500 metų būti atskirti nuo Romos, pažymi tėvas R.Taftas. kaip Katalikų Bažnyčia dabar nesistengia prievarta sugrąžinti „atskalūnus“ anglikonams į savo kaimenę, taip ir Ukrainos Rytų apeigų katalikai turi teisę būti tokiais, kokie yra, o ne jungtis į Stačiatikių Bažnyčią. 1946-aisiais jie jau buvo Stalino prijungti, bet tai nėra ekumeninis kelias.

Dabartinis Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovas Lvovo didysis arkivyskupas (toks yra jo titulas) kardinolas Liubomiras Husaras interviu, vasario pabaigoje duotame CNS, sakė, jog „absoliučiai neabejoja, kad Šventasis Tėvas norėtų įkurti patriarchatą, bet jis taip pat nori palaikyti atvirą dialogą su stačiatikiais“. Kardinolas L.Husaras pažymėjo, jog ukrainiečiai Rytų apeigų katalikai norėtų turėti pripažintą patriarchatą, bet ne kieno nors kančių kaina. (Galima įsivaizduoti, kad, įsteigus Ukrainos Rytų katalikų patriarchatą, dėl supykdytų stačiatikių Rusijoje katalikams pasidarytų dar blogiau, pavyzdžiui, nebebūtų išduodamos vizos užsieniečiams kunigams.)

Tačiau „patriarchatas yra ne dovana, bet pastoracinis įrankis“, todėl Vatikanas turi gerai įvertinti, ar dialogas su stačiatikiais yra vertas to, kad Ukrainos katalikų poreikiai būtų nustumti į antrą vietą, aiškino kardinolas L.Husaras. „Būtų labai sunku paaiškinti mūsų žmonėms, kad susilaikoma nuo šio sprendimo. Jie gali pasijusti esą parduoti, – kalbėjo Ukrainos katalikų ganytojas. – Mes nenorime, kad mūsų patriarchatas taptų dideliu smūgiu kelyje į krikščionių vienybę, bet priešingai, mes jį panaudotume vienybės naudai, nes taip būtų pasiektas paritetas su stačiatikiais, kurie turi savo patriarchą“.

Padėtį šioje polemikoje sunkina tai, kad Ukrainos stačiatikiai, kurie sudaro vietos tikinčiųjų daugumą, yra pasidaliję į tris bendruomenes: didžioji dalis liko Maskvos patriarchato jurisdikcijoje, antroji – reiškia pavaldumą Konstantinopolio patriarchatui, o trečioji skelbiasi nepriklausomu „Kijevo patriarchatu“, kurio visgi nepripažįsta nei Maskva, nei Konstantinopolis.

* * *

Savo kalboje, vasario 18 dieną pasakytoje Maskvos Dievo Motinos katalikų katedroje, – jos tekstą paskelbė Vatikano informacijos tarnyba, – kardinolas V.Kasperis sakė, kad jis „neturi jokių iliuzijų“ dėl proceso, kuris turi atvesti katalikus ir stačiatikius į visišką bendrystę. „Aš žinau, kad tai nėra lengvas uždavinys. Matau abiejose pusėse esantį rezervuotumą ir išankstinį nusistatymą bei kitas kliūtis ir sunkumus, ilgą pasidalijimų istoriją ir viską, kas ją apsprendė“, – aiškino Vatikano pagrindinis ekumenizmo ekspertas. Todėl, jo manymu, svarbus yra kiekvienas, kad ir menkiausias žingsnis į priekį vienybės keliu: draugiškumo gestas, maloni šypsena, malda prašant atleidimo, jeigu buvo padaryta klaida, abipusė pagalba.

„Mūsų laikais Šventoji Dvasia įkvėpė Bažnyčiose atgailą ir gėdos jausmą“ už amžius trukusį Rytų ir Vakarų krikščionių pasidalijimą ir tuo būdu buvo pradėtas galingas ekumeninis sąjūdis. Kardinolas V.Kasperis pažymėjo, kad ekumenizmo tikslas yra vienybės atstatymas, tačiau tai „nėra nei absorbcija, nei prijungimas, bet vienybė išlaikant abipusę pažangą liturginėse apeigose ir kultūrų įvairovėje“. Tai, kad katalikai ir stačiatikiai, kurie kalba tą pačią „Tėve mūsų“ maldą, bet lieka ištisus amžius tarpusavyje atskirti, eina „prieš Jėzaus valią“ ir yra „skandalas pasaulio akyse“. Pasidalijusių krikščionių suartėjimas yra vienas dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II prioritetų, kuris nuolat kalba, kad krikščionių bažnyčia turi „kvėpuoti abiem plaučiais“, tai yra išlaikyti didžiąsias Rytų ir Vakarų tradicijas, ir jis „be paliovos meldžiasi ir darbuojasi dėl šios krikščionių vienybės“.

Kardinolas V.Kasperis taip pat sakė, kad krikščionių vienybės atkūrimas yra svarbus ir besivienijančiai Europai, kuri yra ne tik bendra ekonominė, bet ir kultūrinė terpė, „Europai yra reikalinga siela, krikščioniška siela“, kurią ugdė slavų apaštalai šventieji Kirilas ir Metodijus, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbti Europos globėjais. Svarbu pastebėti, kad, nepaisant minėtų nesutarimų, Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios vieningai pabrėžia krikščioniškųjų šaknų pripažinimo svarbą naujosios Europos Sąjungos konstitucijos rengimo kontekste. Tai yra dar viena paskata joms suartėti bei bendradarbiauti gaivinant dvasingumą perdėtai sekuliarizuotoje žemyno visuomenėje.