Vaiduokliai ir persikūnijimas

Egzistuoja tikėjimas, kad žmogus po mirties gyvena toliau jo dvasiai persikėlus į kitą asmenį ar gyvūną. Tai buvo vienas iš pačių ankstyviausių būdų, kuriais žmogus stengėsi įtikinti savo, kad mirtis nėra tokia neatšaukiama, kaip atrodo.

Jau esame išsiaiškinę, kad žmogaus dvasia vadinamas jo viduje esantis kvėpavimas / gyvybinė jėga, kuri po mirties sugrįžta pas Dievą (Koh 12:7). Tai reiškia, jog šita dvasia nesklando kažkur kaip “vaiduoklis”, ir negali užvaldyti kito asmens ar gyvūno, šitaip išsilaikant žmogaus asmenybei. Kiekvienas iš mūsų būsime teisiami pagal savo pačių darbus (2 Kor 5:10). Jeigu mūsų veiksmai ir charakterio bruožai asirado iš kažkokio kito asmens, tada netenka prasmės principas, kuris teigia, kad Dievas teisia ir apdovanoja mus pagal mūsų pačių darbus (Apr 22:12).

Po mirties dvasia sugrįžta pas Dievą, ir visa sąmonės veikla nutrūksta. Todėl bet koks bandymas susisiekti su mirusiais parodo, jog labai neteisingai suprantamas akivaizdus Biblijos mokymas apie tuos dalykus (žr. Iz 8:19,20). Biblija visiškai aiškiai teigia, kad po mirties žmonės jokiu pavidalu nesugrįžta į savo namą ar miestą, kuriame gyveno; negali taip būti, kad po kokio nors asmens mirties tose vietose rodytųsi jo “dvasia” ar “vaiduoklis”. Sunku tą išreikšti suprantamiau nei tas padaryta Job 20:7-9: “(Žmogus) bus pražudytas kaip mėšlynas, ir kurie buvo jį matę, sakys: Kur jis? Jis… nebus atrastas… Akis, kuri buvo jį mačiusi, nebematys (jo) ir jo vieta (namas / miestas) nebežiūrės daugiau į jį”. Panašiai sakoma ir Job 7:9-10: “Kas nusileidžia į mirusiųjų buveinę… nebegrįžta daugiau į savo namus, ir jo vieta nebepažįsta daugiau jo paties.” Nuolankiai pripažinę šitą, mes atmesime visokius aiškinimus, esą galima pamatyti, kaip mirusiųjų “šmėklos” lankosi namuose, kuriuose jie anksčiau gyveno. Šitokie regėjimai – tai geriausiu atveju vaizduotės žaismas.