Švč. Mergelės apreiškimo cerkvė

Cerkvė yra vakarinėje Žvėryno dalyje. Ji tartum vainikuoja pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospekto – pabaigą. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Kai tai buvo nuspręsta, gyveno apie 2500 ortodoksų tikinčiųjų. Jie surinko pinigus ir 1899 metų Spalio 14 kertinį akmenį pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Juvenalijus. Vieta ant Neries kranto buvo gerai parinkta. Vasilijus Martinsonas, kuriam tuomet priklausė Žvėrynas (tuomet jis buvo vadinamas ne Žvėrynu, bet Aleksandrija) perleido žemės įvertintos 50 000 rublių ortodoksų parapijai. Cerkvės statybos tuomet kainavo 100 000 rublių. Didžiausią sumos dalį padengė rėmėjai, tokie kaip jo didenybė caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, Arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus. Tačiau didžiausią sumos dalį padengė inžinierius iš maskvos Ivanas Vasilijevas ir Maskvos Technologijų Mokyklos profesorius M. Krijukovas. Abu jie paaukojo po 40 000 rublių. Statyboms vadovaujantis Nikolajus Mavrikinas taip pat prisidėjo prie statybos išlaidų: jis padengė grindų raštavimo išlaidas. Bažnyčios fasadas yra iš dekoratyvinių plytų, stogą puošia Bizantinio stiliaus kupolas. Po statybų cerkvės patalpos buvo nudažytos aliejiniais dažais. Visi ąžuolo drožiniai buvo pagaminti vietinio raižytojo Molokino. Tai kainavo dar 5000 rublių. Arkivyskupas Juvenalijus padovanojo cerkvei ir Kursko Švč. Mergelės apreiškimo ikonos kopiją dailintuose rėmuose. Cerkvės statybos buvo baigtos 1903 ir birželio pirmąją arkivyskupas Juvenalijus paskelbė cerkvės atidarymą. Tuomet šis vyskupas persikėlė iš Kursko į Vilnių.

Pirmasis cerkvės klebonas buvo Klementsas. 1906 metais per Nerį buvo nutiestas tiltas. Tai cerkvę padarė dar svarbesne.

Stipraus ateizmo metai turėjo blogą įtaką cerkvei ir ji pradėjo irti. Stogas prakiuro, sugedo šildymas, langų stiklai sudužo, o rėmai suskilinėjo.

Klebono Vladimiro Mochulskio, palaidoto 1911 kovo 16 dieną po cerkvės grindimis, kapas iškilo į paviršių. Vasilijaus Martisono, kurio paskutinis noras buvo būti palaidotam prie cerkvės, kapą ištiko toks pats likimas. Šiuo metu abi kapavietės yra sutvarkytos.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę į cerkvę atvyko naujasis klebonas Piotras Muleris. Nuo pat jo veiklos pradžios 1988 metais jis pasišventusiai dirba cerkvės naudai. Jis taipogi rūpinasi pastato atnaujinimu. Klebonas (popas) Piotras pirmasis sugalvojo sekmadieninę ortodoksų mokyklą. Ji skirta tiems tikėjimo nariams, kurie jaučiasi nuskriausti melo ir smurto.

Cerkvė taip pat užsiima labdaringa veikla. Parapija įsteigė labdaros susivienijimą „Blagovolyeniye“ kas reiškia geranoriškumą. Šis susivienijimas taip pavadintas Šv. Didžiojo Martyro Eudokijaus garbei. Bažnyčios nava taip pat pavadinta šiuo vardu. Šis susivienijimas remia senus vienišus žmones, našlaičius, bei vaikų namų vaikus. Sekmadieninės mokyklos nariai artimai bendrauja su šiais žmonėmis: rengia jiems koncertus, kartu švenčia šventes. Mokiniai padeda nuskriaustiesiems įtikėti gėrį, teisingumą, bei amžinąsias Dievo tiesas.
Dabar įrengta normali šildymo sistema, kuri apšildo cerkvę net ir šaltu metu. Pagrindinėje cerkvės patalpoje buvo įrengta vieta chorui su specialiai paskaičiuota akustika. Ji suteikia ypatingo iškilmingumo religinių apeigų metu.

Sovietų valdymo laiku viskas cerkvėje buvo reorganizuota. Taip cerkvė neteko savo varpų. Popo ir parapijos narių pastangomis Voroneže buvo rasta tinkamų varpų, kurie jau yra cekrvėje. Sunkiausias jų sveria 280 kg.

Lauryna Šiaudinytė IV A kl.