Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas
Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero kaip ir kitų šventųjų gyvenimas danguje neatsiejamas nuo žemiškojo gyvenimo. Šv. Kazimiero gyvenimo aprašymuose nemažai kalbama apie jo asmenybę – jis savo tėvų, karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir karalienės Elžbietos, buvo auklėtas krikščioniškai, mokėjo lotynų kalbą, pasižymėjo pareigingumu valstybės reikaluose pavaduodamas tėvą.
Pirmojoje jo biografijoje, parašytoje popiežiaus legato Zacharijo Fererio ir išleistoje Krokuvoje 1521 m., žavimasi Šv. Kazimiero gailestingumu ir teisingumu, tik po to aprašomi po jo mirties įvykę stebuklai. (Jau turime lietuviškus vertimus: Ankstyvieji Šv. Kazimiero „Gyvenimai”, sudarė Mintautas Čiurinskas, Aidai, 2004 ).
Karalaitis Kazimieras (145810 03 – 1484 03 04) gimė ir augo Krokuvoje, ir jau subrendęs jaunuolis gyveno Vilniuje, buvo vadinamas „vargšų užtarėju iš kunigaikščių giminės”, čia įvyko ir pirmieji stebuklai prie jo karsto. Tikėtina, kad Vilniuje buvo sukurtas ir mums žinomas seniausias, stebuklingu laikomas, tapybos atvaizdas, vadinamas „Venerabilis Icon“, arba Šv. Kazimieras trirankis, dabar esantis Vilniaus arkikatedroje, jo vardo koplyčioje (atnaujintas 1594 m.).
Skaitydami Šv. Kazimiero „Gyvenimus”, pastebime, kad pirmas lemtingas posūkis, vedantis karalaitį šventumo link, įvyko po nesėkmingo žygio į Vengriją, kai jis atsisakė karališko sosto ir garbės, pašventė savo gyvenimą Švč. Mergelei Marijai. Antrasis posūkis įvyko tada, kai jis, susirgęs džiova, nors ir maldaujamas tėvų karalių, atsisakė moters meilės ir liko ištikimas savo gyvenimo pasirinkimui.
Per amžius Šv. Kazimieras buvo sektinas pavyzdys Bažnyčios ir valstybės vyrams. Jis visada buvo lietuvių tautos užtarėjas prašant pagalbos nuo gaisrų, epidemijų, maro, tuberkuliozės. Senuose dokumentuose užsimenama, kad vienos ar kitos nelaimės atveju Lietuvos Dieviškajam globėjui būdavo meldžiamasi ne tik Vilniaus katedros
Šv. Kazimiero koplyčioje, bet ir Šv. Kazimiero (jėzuitų) bažnyčioje, vienuolių bendruomenėse ir pasauliečių organizacijose, XIX a. paskutiniaisias dešimtmečiais įsteigtose Šv. Kazimiero draugijose, iš pradžių – Amerikos lietuvių bendruomenėse, vėliau ir Lietuvoje. Šv. Kazimieras buvo laikomas globėju kovoje su Lietuvos priešais. Lietuviams carų valdžioje ir XX a. okupacijos metais Šv. Kazimieras tapo lietuvybės ir tikėjimo laisvės simboliu.
1948 m., kai tebesitęsė partizanų kovos už Lietuvos laisvę (dauguma jų žuvo tokie pat jauni, kaip kadaise pakirstas ligos Karalaitis Kazimieras), popiežius Pijus XII breve, parašyta Lietuvos vyskupams daugelio piliečių vardu, Šventajį Kazimierą paskelbė „Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju”. Šiame popiežiaus dokumente buvo rašoma: „Tad mes, nuoširdžiai užjausdami šią tautą, ir ypač tuos jos narius, kurie yra pačiame jaunystės žydėjime, dėl ištiktos nelaimės ir siekdami, kad minėto Dievo tarno garbinimas tolydžio augtų ir galėtų jiems atnešti vis gausesnių šventumo bei Aukščiausiojo paguodos vaisių, mielai nutarėme pritarti šiems prašymams.
Apie gyvybingą ir neužgesusį Šv. Kazimiero kultą XX a. paliudija mūsų Lietuvos globėjo jubiliejai: 1943 m. – 340 m. kanonizacijos sukaktis, 1958 m. – Šv. Kazimiero gimimo datos šventimas ir 1984 m. – mirties paminėjimas. 2002 m. buvo paminėta Šv. Kazimiero kanonizacijos 400 m. sukaktis. Praeitais metais šventėme Šv. Kazimiero 400 m. sukaktį, buvo iškilmingai paminėtos Šv. Kazimiero, patvirtinto šventuoju, 1604 m. įvykis Vilniuje. Šia proga Lietuvos nacionalinis muziejus ir Vilniaus arkivyskupija surengė parodą „Šv. Kazimiero kultas ir ikonografija Lietuvoje“, kurioje norėta parodyti kulto ištakas ir su juo susijusių meninių atvaizdų sklaidą. Antroji parodos dalis aprėpia XIX a. pab. – XX a. laikotarpį. Šis metas išsiskiria naujomis kulto formomis, savitais, kartais nuo kanono nutolusiais Šv. Kazimiero atvaizdais.
Įtakos naujų ir modernistinių kūrinių atsiradimui turėjo pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko veikla. Jo užsakymu dailininkas Jonas Mackevičius Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje sukūrė freską (1931-1933 m.) – kompozicijos centre pavaizdavo šv. Kazimierą. Šis atvaizdas buvo kartojamas ir interpretuojamas per visą šimtmetį. 1943 m. surengto šv. Kazimiero meninio atvaizdo konkurso darbuose atsispindi II Pasaulinio karo nuotaikos, pabrėžtas Šventojo Karalaičio ryšys su Vilniumi, Lietuva.
Per amžius dailininkai savo kūriniuose perteikė Lietuvos globėjo žemiškąjį gyvenimą ir gyvenimą danguje. Taip vizualiai yra perteikta Šv. Kazimiero biografija visiems, kurie ją skaito.
