Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas
Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero kaip ir kitų šventųjų gyvenimas danguje neatsiejamas nuo žemiškojo gyvenimo. Šv. Kazimiero gyvenimo aprašymuose nemažai kalbama apie jo asmenybę – jis savo tėvų, karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir karalienės Elžbietos, buvo auklėtas krikščioniškai, mokėjo lotynų kalbą, pasižymėjo pareigingumu valstybės reikaluose pavaduodamas tėvą. Pirmojoje jo biografijoje, parašytoje popiežiaus legato Zacharijo Fererio ir išleistoje Krokuvoje 1521 m., žavimasi Šv. Kazimiero gailestingumu ir teisingumu, tik po to aprašomi po jo mirties įvykę stebuklai. (Jau turime lietuviškus vertimus: Ankstyvieji Šv. Kazimiero „Gyvenimai”, sudarė Mintautas Čiurinskas, Aidai, 2004 ). Karalaitis Kazimieras (145810 03 – 1484 03 04) gimė ir augo Krokuvoje, ir jau subrendęs jaunuolis gyveno Vilniuje, buvo vadinamas „vargšų užtarėju iš kunigaikščių giminės”, čia įvyko ir pirmieji stebuklai prie jo karsto. Tikėtina, kad Vilniuje buvo sukurtas ir mums žinomas seniausias, stebuklingu laikomas, tapybos atvaizdas, vadinamas „Venerabilis Icon”, arba Šv. Kazimieras trirankis, dabar esantis Vilniaus arkikatedroje, jo vardo koplyčioje (atnaujintas 1594 m.). Skaitydami Šv. Kazimiero „Gyvenimus”, pastebime, kad pirmas lemtingas posūkis, vedantis karalaitį šventumo link, įvyko po nesėkmingo žygio į Vengriją, kai jis atsisakė karališko sosto ir garbės, pašventė savo gyvenimą Švč. Mergelei Marijai.