Prisikėlimas
Biblija pabrėžia, kad teisieji bus apdovanoti tik po prisikėlimo, sugrįžus Kristui. Atsakingų mirusiųjų (žr. 4.8 poskyrį) prikėlimas bus pirmasis dalykas, kurį padarys Kristus; po šito seks teismas. Jei “siela” po mirties tuoj pat patektų į dangų, tada nereikėtų prisikėlimo. Paulius pasakė, kad jeigu mirusieji nebus prikelti, tada visos pastangos paklusti Dievui yra beprasmės (1 Kor 15:32). Jis tikrai nebūtų taip aiškinęs, jei tikėtų, jog jis dar bus apdovanotas paimant jo “sielą” į dangų tuoj po mirties. Taigi galime numanyti, kad jis tikėjo kūno prisikėlimą esant vienintele apdovanojimo forma. Kristus drąsino mus aiškindamas, jog žmogui, kuris dabar gyvena dorai, “bus atlyginta teisiųjų prisikėlime” (Lk 14:14).
Vėlgi būtina pabrėžti, kad Biblija moko tik apie vieną egzistavimo būdą – egzistavimą kūniškame pavidale. Tai liečia Dievą, Kristų, angelus ir žmones. Sugrįžęs Kristus “pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys panašų į savo garbingąjį kūną” (Fil 3:20,21). Taigi dabar jis tikrai turi kūną, kurį aprūpina energija vien tik Dvasia, o ne kraujas. Toks apdovanojimas laukia ir mūsų. Teismo metu mes gausime atpildą už tai, ką esame darę gyvendami kūne (2 Kor 5:10). Tiems, kas gyveno pagal kūną, bus paliktas tas pats mirtingas kūnas, kuris suirs virsdamas dulkėmis; tuo tarpu tie, kas savo gyvenime bandė kūną pakeisti Dvasia, “iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą” (Gal 6:8) gaudami Dvasia pripildytą kūną.
Yra ir daug kitų įrodymų, iš kurių matyti, jog teisieji bus apdovanoti kūne. Tą pripažinus, išaiškės nepaprasta prisikėlimo svarba. Akivaizdu, kad mūsų dabartinis kūnas po mirties nustoja egzistuoti; jei mes galime gauti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą tiktai būdami kūne, iš to seka, jog po mirties sąmonės veikla turi nutrūkti iki to laiko, kuomet mūsų kūnai bus sukurti iš naujo ir gaus Dievo prigimtį.
1-ojo laiško korintiečiams penkioliktas skyrius smulkiai aprašo priskėlimą; jį tikrai verta įdėmiai perskaityti. 1 Kor 15:35-44 aiškinama, kad panašiai kaip Dievas duoda kūną pasėtai sėklai, kuri išdygsta iš žemės, taip ir mirusieji prisikels ir bus apdovanoti kūnu. Šitaip Kristui prisikėlus iš kapo, jo mirtingas kūnas buvo pakeistas nemirtingu, ir tokį apdovanojimą gaus visi tikri tikintieji (Fil 3:21). Pasikrikštydami mes susijungiame su Kristaus mirtimi bei prisikėlimu ir taip parodome savo tikėjimą tuo, kad mes taip pat gausime apdovanojimą, kurį jis gavo po savo prisikėlimo (Rom 6:3-5). Dalindamiesi su juo kentėjimais dabar, mes taip pat tapsime ir jo apdovanojimo dalininkais: “Mes (dabar) visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne” (2 Kor 4:10). “Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia” (Rom 8:11). Todėl su šia viltimi mes laukiame “mūsų kūno atpirkimo” (Rom 8:23), kuomet tas kūnas taps nemirtingu.
Nuo seniausių laikų Dievo žmonės suprato tikrąją kūno prisikėlimo viltį. Abraomui buvo pažadėta, kad jis pats, asmeniškai, amžiams paveldės Kanaano žemę, ir tas yra neabejotina, kaip tos žemės perėjimas skersai ir išilgai (Pr 13:17; žr. 3.4 poskyrį). Jis tikėjo tais pažadais, taigi turėjo taip pat tikėti, jog ateityje jo kūnas bus kažkaip atgaivintas ir padarytas nemirtingu, kad visa tai būtų įmanoma.
Jobas aiškai suprato gausiąs apdovanojimą būdamas kūniškame pavidale, nepaisant to, kad jo kūną kape suės kirminai: “Mano Atpirkėjas yra gyvas ir paskučiausią dieną aš atsikelsiu iš žemės, ir vėl būsiu apvilktas savo oda, ir savo kūne (arba turėdamas kūnišką pavidalą) aš matysiu savo Dievą. Aš pats jį matysiu, ir mano akys išvys, o ne kitos; ta mano viltis paslėpta mano prieglobstyje” (Job 19:25-27). Izaijo viltis buvo tokia pati: “Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels” (Iz 26:19).
Labai panašūs žodžiai vartojami aprašant Lozoriaus, asmeninio Jėzaus draugo, mirtį. Vietoj to, kad guostų mirusiojo seseris sakydamas, jog jo siela nuėjo į dangų, Viešpats Jėzus kalbėjo apie prisikėlimo dieną: “Tavo brolis prsikels!” Pirmieji krikščionys tą puikiai suvokė. Tas matyti iš Mortos atsakymo: “Morta atsiliepė: Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis” (Jn 11:23,24). Kaip ir Jobas, ji nelaikė mirties vartais į palaimos kupiną gyvenimą danguje, bet vietoj to ji laukė prisikėlimo “paskutinę dieną” (plg. su Jobo “paskučiausia diena”). Viešpats pažadėjo: “Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė… tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6:45,44).
