Kodėl imta statyti kryžius?
Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart paminėtas XIX a. viduryje. 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikis Hriškevičius Šiaulių ekonomijos dvarų apraše dėstė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalniui šventenybę priskaito. Tas kalnas, nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo lig 1847 m., nei jokio kryžiaus ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome.“ Vėlesniuose pasakojimuose apie Kryžių kalną sakoma, kad kryžiai imti statyti ant piliakalnyje palaidotų 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių kapų. Kryžių kalno istorinę raidą tyrinėjęs Dangiras Mačiulis atkreipia dėmesį, kad ši kryžių statymo versija ypač skleista okupacijos dešimtmečiais, stengiantis sumenkinti Kryžių kalno religinę reikšmę ir paversti jį liaudies pasipriešinimo išnaudotojams paminklu. D. Mačiulis patikimiausia laiko ankstyviausiame rašytiniame šaltinyje – M. Hriškevičiaus apraše – paminėtą kryžių statymo priežastį. Kryžiai statyti dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos.