Žeimiai – nedidelis miestelis, o bažnyčia miesto centre tikrai įspūdinga. Ar ne per didelė tokiam miesteliui – ar kada nors prisipildo, ar visada yra pustuštė? Tais laikais, kai bažnyčią statė, buvo labiau atsižvelgiama ne į praktiškus dalykus, o į fundatorių galimybes ir pageidavimus. Vietos dvarininkams buvo prestižo reikalas, kad šventovė būtų kuo didingesnė ir gražesnė. Kita vertus, turime nepamiršti ir to, jog Žeimiai anksčiau buvo dekanato centras. Juk Jonava pradėjo plėstis tik po karo, kai buvo pastatytos didžiosios gamyklos ir čia pradėjo plūsti žmonės, ieškantys darbo. Prieš karą Žeimiai buvo net geriau žinomi nei Jonava. Ar ne per didelė bažnyčia miesteliui? Mano supratimu, Žeimių parapijai šiuo metu negresia finansinis ar dvasinis bankrotas. Nemanau, kad galėtų atsitikti taip, kad tektų tenkintis tik aptarnaujančiu kunigu. Parapija kol kas sugeba išlaikyti kunigą bei patarnaujančius žmones. Tiesa, už surinktas aukas nepadarysi net kosmetinio bažnyčios remonto, reikia ieškoti rėmėjų, nuolat rūpintis, kur rasti geradarių. Tačiau parapijiečiai sugeba užtikrinti parapijos struktūrų minimalų funkcionavimą. Parapija šiandien iš surenkamų lėšų gali gyvuoti. Kalbėdamas apie dvasinį parapijos gyvenimą, aš vadovaujuosi optimistiniu šūkiu – kad tik būtų taip, kaip dabar yra. Sekmadieniais į Mišias susirenka apie tris šimtus žmonių. Per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas – bažnyčia būna artipilnė. Žinoma, galima dūsauti, jog žmonės nesuvokia sekmadienio šventimo svarbos.

“Ar jau abiem kojomis tvirtai stovite Lietuvoje?” – klausiu kapeliono, stovinčio ant kilimo tako Aleksoto aerodrome Kaune. “Tikrai taip, jau įleidau šaknis ir niekur nebenoriu važiuoti”, – šypsosi V.Veilentas stebėdamas, kaip leidžiasi nedidelis karinių oro pajėgų transportinis mokomasis lėktuvas, kuriuo atskrenda ir buvęs jo instruktorius Romanas Azarevičius. Pasak kapeliono, atėjo laikas atiduoti. Po 15 Italijoje praleistų metų, po tikrai įdomaus, turiningo ir materialiai gero gyvenimo, akivaizdu, kad ne tik tokia gerovė yra svarbi. Ne vien duonos žmogui reikia. Reikia ir dvasios, ir idėjų. Pagaliau Romoje pabaigti du universitetai, gautas daktaro laipsnis įpareigoja ne tik imti, bet ir duoti. Dabar kaip tik vyksta tas davimo procesas. Atidavimo to, kas prikaupta, sužinota, išmokta, išgyventa, kuo dabar galima labai drąsiai pasidalyti su kitais. “Turėjau dar vieną išskirtinę dovaną: du su puse mėnesio teko pabūti Afganistane, keturis – PAG kapelionu. Ten bendravimas su žmonėmis irgi buvo labai tikras ir manau, kad labai naudingas. Kai žiūriu į Lietuvos kariuomenę, man labai gera matyti, kad investuojama ne vien į techniką, bet ir į žmogų. Prisimenu savo kelio pradžią, kai teko dirbti su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jis sakydavo: “Matai, mūsų vienybė turi būti ne kaip silkių statinėje, kur visi susispaudę, bet kaip orkestre.” Aš maždaug tokiu principu gyvenime ir vadovaujuosi.

Neseniai pasklido žinia apie tai, kad rugsėjo 28 d. Balstogėje (Lenkija) palaimintuoju bus paskelbtas kun. Mykolas Sopočka, ištikimas šv. Faustinos palydovas ir dvasios tėvas. Vilnietis kunigas, universiteto profesorius, aktyvus sielovadininkas tapo mistikės bendražygiu skelbiant Dievo Gailestingumo žinią XX amžiaus baisumų sūkuryje. Apie tai kalbėjomės su Petru Mackela, kuris jau gerą pusmetį priima lankytojus „Faustinos namelyje“ Grybo gatvėje 29a. Šiek tiek neįprastai atrodo pilkai sidabrinis medinis namelis Antakalnio daugiaaukščių draugijoje. Fotografijose – akiai neįprasti prieškario vienuolyno vaizdai. Tačiau Gailestingumo žinia, regisi, vis aktualesnė. Gerbiamas Petrai, Jūs čia pažįstate kiekvieną kampelį, kasdien pasitinkate lankytojus, kuriems pasakojate apie šio statinio istoriją. Kaip atsitiko, kad „Faustinos namelis“ pateko į Vaikų globos namų teritoriją? Šiame name buvo įsikūręs Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolynas, kuriame 1933 -1936 metais gyveno ir šv. ses. Faustina. Namelis per karą labai nenukentėjo, o vėliau čia apsigyveno gretimais esančių Vaikų globos namų darbuotojai. Galime įsivaizduoti, kokios sunkios buvo pokario sąlygos tiek darbuotojams, tiek vaikams. O šis namelis buvo gerai suręstas ir puikiausiai tinkamas gyventi. Dabartinė direktorė čia taip pat gyveno 14 metų. Kaip tik dėl to namelis ir išliko, nebuvo nugriautas.

Viešpaties kvietimas yra labai asmeniškas ir kiekvienam skirtingas, subtilus. Koks buvo Jūsų pašaukimo kelias? Kaip Viešpats Jus kvietė ir kaip Jūs atsiliepėte, kaip išgyvenote? Augau ne tik kad religingoje, bet ir pamaldžioje šeimoje. Tėvulis buvo laidotuvių giedotojas, mamutė jauna irgi giedojo chore. Namuose sekmadienių rytais buvo giedamos Marijos valandos, per gavėnią – Graudūs verksmai, gegužę – atliekamos gegužinės pamaldos. Mes užaugom aštuoniese, aš – pats jauniausias. Buvom penki bernaiciai ir trys mergaitės. Užaugom tarp Alytaus ir Simno, Krekštėnų kaime. Pamenu, vieną sekmadienį, kai dar Santaikoje bažnyčios nebuvo, tėveliai su vyresniaisiais išvažiavo Krokialaukin, o mažieji buvome palikti namuose. Aš buvau kokių septynerių metukų. Grįžta tėveliai iš bažnyčios, o sesuo, prižiūrėjusi mane, ir sako, kad Vaciukas dzykavojo. Tada mamutė pasodzina mani an pečiaus krašto ir liepia šventų rožinį kalbėc. Prededu, o tėvulis prie stalo gieda, aš maišaus, maišaus, verkc predėjau. Tadu mamutė sudraudė: „Tėvuli, nustok – vaikas ražančiaus kalbėc negali“. Nors šeimoje kunigai buvo labai gerbiami, niekas manęs nespaudė, kad eičiau jųjų pusėn. Dešimčia metų vyresnis brolis mokėsi gimnazijoje, gal buvo tikėtasi kunigo iš jo, bet jis tapo girininku. Po Pirmosios komunijos, būdamas dešimties, pradėjau patarnauti šv. Mišioms Santaikoje, vos prieš porą metų susikūrusioje parapijoje. Buvome pirmoji šios bažnytėlės Pirmosios komunijos ir išpažinties laida.

– Jūsų vardas ir pavardė atrodo labai suderinti. Skaidrius Kandratavičius – puikus sąskambis, gausu jų ir Jūsų poezijoje. Ir prasminiu požiūriu vardas tarsi įpareigoja gyventi kuo švariau, skaidriau. – Už viską turiu būti dėkingas Kūrėjui didžiąja raide, kuris lyg Menininkas žiedžia / žaidžia mūsų likimus gimtinės, protėvių, šeimos, bet ir visuotinesnių, individualesnių kontekstų, aplinkybių žaizdruose. Didžiuojuosi savo žemiška, paprasta, „ne iš ponų“, o drauge (per krikštą) dangiška, mistine kilme, mūsų sena skambia kalba, žeme, kultūra, drauge dėdamas pastangas įžvelgti, išgirsti, užčiuopti giliau, plačiau, daugiau. Nežinau, turbūt tik netiesioginė, analoginė giminystė, bet miela, kai vienas žydas istorikas iš Kauno pavadina mane kunigu Sirokomle, susiedamas su lenkų poetu Vladislavu Sirokomle (Liudviku Kondratovičiumi), Vilniaus universiteto profesoriumi XIX a. Kaip ir į viską, taip ir į atsineštus vardažodžius žiūriu nevienpusiškai, kritiškai: žinoma, Skaidriaus vardas įpareigoja būti perregimam, „transparency international“ skleidėju, kita vertus, tas „rrr“ tratėjimas, griaudėjimas tarsi verčia būti tarp girnų, rastis ir ritinėtis per galvą neįprastai „normaliems“ žmonėms.