Nykstantis Dievas

Aš bandau išardyti krikščionių tikėjimo pamatus. P. Pullmanas

Po D. Browno „Da Vinčio kodo” ekranizacijos, diskusijoms tarp krikščionių nutilti neleidžia nauja filmo juosta. Gruodį į kino sales atkeliavo „Auksinis kompasas” (režisierius C. Weitzas), pirmasis filmas, sukurtas pagal brito Philipo Pullmano trijų dalių romaną „Jo juodoji medžiaga”.

Visos trys knygos: „Šiaurės pašvaistė” (JAV ir dabar Lietuvoje išleista pavadinimu „Auksinis kompasas”), „Aštrusis peilis” ir „Gintarinis žiūronas” Lietuvos skaitytojams pristatytos prieš kelerius metus („Tyto alba”, 2003-2004).

P. Pullmano (gim. 1946 m.) fantastinė trilogija panaši į jo garsiųjų tėvynainių C. S. Lewiso bei J. R. R. Tolkieno ir turi nemažai paralelių: Pullmano knygų pagrindinis personažas – maža mergaitė Laira (kaip ir Lewiso „Narnijos kronikų” Liusi ar Tolkieno „Žiedų valdovo” Frodas). Visiems trims vaikams tenka pabuvoti paslaptinguose pasauliuose, leistis į pavojingas keliones, Lairai, kaip ir Frodui, atitenka savotiškas išgelbėtojos vaidmuo. Kaip ir „Žiedų valdove”, Pullmano trilogijos centre – svarbios misijos įgyvendinimas.

Be to, kaip Lewisas ir Tolkienas, Pullmanas – taip pat fantastinės literatūros jaunimui autorius iš Oksfordo. Tik visiškai kitaip nei anie du, jis savo knygas rašo kaip apsisprendęs ateistas (ir sąmoningai konkuruojantis su Lewisu!). „Stebiuosi, kad taip mažai esu kritikuojamas,” – teigė Pullmanas 2003 metais. Kol krikščionys puola tariamai okultinį J. Rowling „Harį Poterį”, „aš sau skraidau nepastebėtas radarų ir kalbu dalykus, žymiai destruktyvesnius už vargšo Hario kada nors pasakytus. Mano knygose Dievas žudomas”. Leidinyje „Washington Post” autorius dar tiesesnis: „Aš bandau išardyti krikščionių tikėjimo pamatus” (2001 02 19). Pullmanas aiškiai pasisako esąs ateistas ir materialistas. 2005 m. interviu LRT žurnalistams teigia:

„Ar aš tikiu Dievą? Ne… Aš tiesiog manau, kad viską aplink mus įmanoma paaiškinti tiktai materija. Mums nereikia Kūrėjo. Mums nereikia dvasinės, bažnytinės būtybės. Tai nebūtina. Aš esu tikrai laimingas, jausdamasis tiesiog materijos dalimi. Nes materija ir yra labiausiai nepaprasta, tiesiog neįtikėtinai nuostabi. Taigi man tikėjimo visiškai nereikia”. („Sėskim ir pakalbėkime – 30 radijo interviu”).

Tad nieko keisto, kad Pullmanas drįsta tiesiogiai atakuoti patį Dievą. „Auksiniame kompase” to dar beveik nėra. Filme tik vienoje vietoje užsimenama apie Jį žodžiu „valdžia” (orig. „the Authority”). Bet užtat „Gintariniame žiūrone” aiškiai sakoma: „Autoritetas, Dievas Kūrėjas, Viešpats, Jahvė, El, Adonai, Tėvas, Visagalis – visais šiais vardais Jis pats pasivadino. Kūrėjas Jis niekuomet nebuvo. Jis toks pat angelas kaip mes – tiesa, pirmasis angelas ir pats galingiausias, bet Jis buvo sudarytas iš Dulkių kaip ir mes…” (p. 41).

Pullmano pasaulio atsiradimo mito pradžioje buvusi materija. Atėjus laikui, ji pradėjo suvokti save ir sukūrė „Dulkes” (Pullmanas, būdamas materialistas, materijai suteikia dieviškas galias ir šį žodį pradeda didžiąja raide). Dalis Dulkių „kondensavosi” į pirmąjį angelą, padarą, susidedantį vien iš dulkių. Ši pirmoji visiškai susivokianti būtybė stebėjo po jos atsirandančias ir pasinaudojo padėtimi: būdamas pirmasis angelas, jis ėmė pasakoti paskesniesiems, esą jis, Dievas, juos sukūręs. Angelai jį pamilo ir buvo paklusnūs; tik Sofija, išmintis, sužinojo visą tiesą apie „autoritetą” ir dėl to su kitais maištininkais buvo atstumta. Svarbiausia užduotimi tampa atskleisti valdžios melą („Gintarinis žiūronas”, p. 41-42).

Kadangi pats Dievas yra sukurta arba išsivysčiusi būtybė, todėl negalinti būti nei amžina, nei nekintanti. Pullmanas mano: „Dievas pamažu sensta… Jis yra labai senas, Jis nori pasitraukti, ir atėjo laikas Jam išeiti” („Sėskim ir pakalbėkime”). Paskutinėje trilogijos dalyje Dievas miršta, „… paslaptis ištirpo paslaptyje…”, ir „… Jis pranyko” (p. 474).

Pullmanas savo romane Dievui leidžia numirti tuo pabrėždamas savo įsitikinimą: „Kiekviena monoteistinė religija galų gale neapsieina be persekiojimų ir kitų žmonių žudymo, nes tie žmonės jų dievo nepriima. Kur bepažvelgsi į istoriją, visur to būta ir vis dar tebėra” (Interviu „Third Way”, 2002 m. balandis). Pullmano tezė aiški: „Vardan tos didžios asmenybės, man atrodo, nemažai buvo ir blogio padaryta” („Sėskim ir pakalbėkime”) arba dar konkrečiau: „Šis mirštantis Dievas yra Dievas tų, kurie degina eretikus, karia raganas, persekioja žydus; Dievas valstybės tarnautojų, neseniai Nigerijoje liepusių nuplakdinti vargšę merginą, jos nelaimei po išprievartavimo tapusią nėščia. Ir visi šie žmonės tvirtai įsitikinę, jog Dievas tokius dalykus daryti liepia. Kai tai girdžiu, aš atsakau, kad šitoks Dievas nusipelno mirti” (iš diskusijos readerville.com).

Tai rodo, jog Pullmanas yra ne vien ateistas ir materialistas, bet ir humanistas. Todėl vadinti jį satanistu, kaip tai daro kai kurie krikščionių kritikai, būtų neteisinga. Daug dalykų jo knygose visai neprieštarauja krikščionybės vertybėms, net su jomis sutampa (kas pastebėtina ir dėl Hario Poterio). Pullmanui svarbu tiesa ir dora, drąsa ir meilė, laisvė ir atsakomybė, smalsumas, pareiga ir tolerancija. O interviu krikščioniškam žurnalui „Third Way” nuskamba net tokie stebėtini sakiniai kaip šis: „Jėzus, kaip ir daugelis didžiųjų religijų įkūrėjų, buvo moralinis genijus. Evangelijose jis iškėlė keletą aiškių principų, kurie mums visiems labai pagelbėtų, jei mes visi pagal juos gyventume. Kaip gaila, kad Bažnyčia Jo nesiklauso!”

Šitokia Pullmano kritika galėtų būti pravarti krikščionims, tik bėda, kad panašūs sakiniai tirpte ištirpsta jo griežtame radikalume, paties rodomame netolerantiškume bei nusistatyme viską versti aukštyn kojomis. Pirmoje knygoje ir filme kalbama apie didžiąją blogio organizaciją, „Magisteriją” (filme „Magisteriumas”), nesunkiai atpažįstamą Bažnyčios prototipą (Romos katalikų Mokymo instituciją), vadovaujamą asmens, „sukonstruoto” iš konclagerio prižiūrėtojo, inkvizitoriaus ir „Žiedų valdovo” Sarumano (jo vaidmenį, kaip ir „Žiedų valdove”, atliko Christopheris Lee). Pirmiausiai mintis krypsta į katalikų bažnyčios pusę, tačiau autorius įtraukia ir protestantus: Vatikanas atkeliamas į Londoną, o Kalvinas padaromas vienu iš blogiausių popiežių („Šiaurės pašvaistė”, p. 39). Kritikas T. Watkinsas rašo:

„Bažnyčia, kurią aprašo Pullmanas, yra sukurtame pasaulyje; tai ne mūsų pasaulio bažnyčia. Tačiau Pullmanas, kad ir nesuteikdamas Magisterijai nė vieno teigiamo bruožo, vanoja ją su tikru pasigardžiavimu. Todėl skaitant nė sekundės neapleidžia nuojauta, kad puolama tikroji šio pasaulio Bažnyčia – nors konkreti kritika skiriama vien fiktyviajai sferai”. („The Magisterium and the Authority”, damaris.org/cw)

Kaip ir kolegos Lewisas bei Tolkienas, Pullmanas taip pat giliai įsišaknijęs anglų literatūros ir kultūros dirvonuose. Jis puikiai susipažinęs su Biblija, vertina jos kalbą, net pasivadino „maldaknygės ateistu”. Jam daug įtakos padarė vienas iš didžiųjų anglų literatūros kūrinių Johno Miltono „Prarastasis rojus” (1667 m.; jame pasakojama, kaip šėtonas, išmestas iš rojaus, ateina į žemę gundyti Adomo ir Ievos). Viena iš šios poemos eilučių virtusi ir trilogijos pavadinimu.

Poemoje „Prarastasis rojus” kalbama apie nuodėmę ir nuopuolį, o Pullmanas šiam įvykiui sukuria savo priešingą versiją. Jos dievas yra blogdarys, o maištininkai – herojai. Svarbų vaidmenį vaidina „Dulkės”. Jos, normaliai akiai nematomos elementariosios dalelės, vadinamos įvairiai (vienas pavadinimų – „juodoji medžiaga”). Jos turi savimonę, gali ją perduoti kitiems, gali skleisti žinias ir išmintį. Jos – žmogiškosios išminties ir patirties visuma. Dulkės teikia visuomet teisingus atsakymus naudodamos aletiometrą (tiesos matuoklį) arba auksinį kompasą.

Tad nors dulkės įkūnija visa tai, kas teigiama, Magisterijos/Bažnyčios akyse jos tėra vien „fizinė gimtosios nuodėmės apraiška”. Vienoje svarbioje filmo scenoje ponia Koulter (N. Kidman) aiškina Lairai Magisterijos požiūrį: senais laikais protėviai parodė autoritetui savo nepaklusnumą ir nuo tol Dulkės sėda ant vaikų, atnešdamos jiems piktas mintis ir negražius jausmus (turimas omeny seksualumas). Dulkės yra blogis, tai, apie ką nutylima (knygoje: „kažkas bloga, neteisinga, nedora ir šlykštaus”, p. 325). Pullmano mintis aiški: jis pasinaudoja bibliniu „pažinimo medžiu”, kurio vaisiai buvo draudžiami Adomui ir Ievai, ir sukuria savą „tiesą”: tai, ką Bažnyčia vadina nuodėme, išties yra viso gėrio, taip pat ir žinojimo šaltinis. Buvo sukurtas mitas, kuriuo norėta žmones pavergti ir laikyti nelaisvėje.

Akivaizdu, kad Pullmanas tiesiog mėgaujasi jaukdamas vertybes, apversdamas viską aukštyn kojomis. Antai sielą jis pavadina „daemon”, panašiai kaip anglų kalboje demon , o lietuviškai „demonas”. Demonas Biblijoje yra blogis, šėtono dvasia, galinti užvaldyti žmogų, o Pullmanui – tai gėris, su žmogumi bendraujantis jo palydovas. Knygoje ir filme blogio jėgos persekioja demonus, siekdamos juos nuo žmonių nuvilioti, nuvaryti – bet tai atima vaikams sielą (užmigdo demoną ir paverčia nebyliu). Ponia Koulter įsitikinusi, kad pakaktų tik „mažyčio pjūvio”, kuris apsaugotų vaikus nuo Dulkių prilipimo. Autorius tai vadina angl. intercision, kas atitinka senatestamentinį apipjaustymą (angl. circumcision). Neatsitiktinai sukuriamos ir paralelės (vaikų) krikštui (nuplauti gimtąją nuodėmę – Dulkes būtina pralaužti). Bet Lairai tokie ponios Kuolter įsitikinimai nepatinka, todėl ji greitai atkerta: „Ak, kokia nedora apgavikė, ak, kaip gėdingai meluoja!” (p. 327)

„Visą savo vaikystę kiekvieną sekmadienį aš vaikščiojau į bažnyčią. Visada lankydavau jos sekmadieninę mokyklėlę. Aš labai gerai žinau Bibliją, kaip ir giesmes bei maldaknygę” (School Library Journal, 1 October 2000). Tad Pullmano neapkaltinsi nežinojimu. Jis išmano pagrindines krikščionybės idėjas ir jomis naudojasi, sukurdamas joms savo priešingas versijas: Dievas – ne kūrėjas, o kūrinys; Dievas – ne teisingasis, o melagis; Dievas – ne amžinasis, o nykstanti materija. Nuopuolio nebuvo, o tai, ką Bažnyčia vadina nuodėme, iš tikrųjų yra tikroji išmintis ir pažinimas; seksualinį potraukį reikia ne kontroliuoti, o nevaržomai išgyventi; dangus po mirties nėra joks rojus, o „belaisvių stovykla”.

Pagaliau – Dievo ir žmogaus santykis. Pullmano dievas nėra nei kontroliuojantis, nei autoritetingas. Kontrolė ir autoritetas pagal jį tik varžo žmogaus laisvę. Bet Biblijos Dievas, kaip visa ko Kūrėjas, kontroliuoja ir reguliuoja visą pasaulį ir viską, kas jame. Jis turi absoliutų autoritetą, aukštesnį už visų kitų (dar būtų galima paminėti Jo buvimą dabartyje kaip trečią Jo viešpatavimo aspektą).

Jau nuo pirmos trilogijos knygos visa tai labai aišku. Ragana Serafina Pekala (E. Green) aeronautui Li Skorsbiui užsimena apie besiartinantį karą, pareikalausiantį „nė kiek ne mažiau nei laisvos valios. Magisterija nori kontroliuoti ne tik kiekvieną šiame pasaulyje, bet ir patį pasaulį”. Ypač daug apie laisvę kalbama filme. Laira siekia būti laisva ir daryti tik tą, kas jai patinka. Lordas Asrielis nori, kad jo nekontroliuotų Magisterija; baltasis lokys Jorekas Bernisonas nori būti laisvas; vaikai turi būti išlaisvinti iš Bolvangaro laboratorijos ir t. t. Bet tai grynai individualistinė laisvė, laisvė be jokių autoritetų.

Pullmanas savo kritikoje, be abejo, teisus tuo, kad Dievu ir religija per daug dažnai buvo piktnaudžiaujama, siekiant valdžios ir laisvės ribojimo. Bet argi antiautoritetinės pažiūros geriau? Jeigu atmestume bet kokį autoritetą ir pasiliktume vedami vien „laisvosios valios”, kur nueitume? Argi žmogaus širdis jau toks neklystantis kompasas ar aletiometras? Argi laisvoji valia veda vien į teisius sprendimus? Betgi ir pats Pullmanas ar mums nesako, jog neįmanoma gyventi be nors kokio autoriteto, net jei tai tik kompasas ar aletiometras? Tad gal verčiau paklusti tikrajam asmeniškam Dievui nei beasmeniam daiktui (net ir Pullmanui reikia asmeniškumo, užtat jis tai suteikia dulkėms)?

Ar „Auksinis kompasas” pavojingas krikščionims? Vertinant knygas ir filmus, nereikalingas beatodairiškas smerkimas, bet nepateisinamas ir naivumas. Patartina ištirti ir susižinoti, kieno ir kokie užmojai. Pullmanas pats pateikia nedviprasmiškas nuorodas. Savo trilogiją jis pradeda citata iš „Prarastojo rojaus”, kai Šėtonas, „ant krašto Pragaro sustojęs”, rengiasi keliauti pas žmones ir svarsto suvedžiojimo galimybes. Kaip šiuos žodžius tokioje svarbioje vietoje suprasti? Ar Pullmano tikslai ne panašūs? Ar ir jis nesirengia pabūti suvedžiotoju (turint omeny jo labai aiškius pasisakymus)?

Skirtingai nei Brownas „Da Vinčio kode”, Pullmanas nemaišo tiesos su fikcija – jis puola krikščionybę tiesiogiai. Tuo jis krikščionims padaro net ir paslaugą, nes nurodo pagrindinius tikėjimo elementus, kuriuos ir reikia ginti. Kadangi išties svarbiausias klausimas yra kieno aukščiausias autoritetas? „Auksinis kompasas” krikščionims duoda paskatą ginti savo aukšiausiąjį Autoritetą permąstant ir įvertinant savo laisvės, atsakomybės ir teisingumo sampratas bei jas kuo aktyviau skleisti. Puikus to pavyzdys matomas taip pat neseniai Lietuvoje pasirodžiusiame filme „Nuostabi malonė” (rež. M. Apted) apie W. Wilberforsą ir jo kovą prieš prekybą vergais prieš 200 metų. Herojų veda tikėjimas ir dieviškojo autoriteto įsakymai, reikalaujantys visų žmonių laisvės. Bet kitaip nei Pullmano „Jo juodoji medžiaga”, ši istorija – ne fantazijos vaisius, o istorinis faktas. Tokie krikščionys kaip Wilberforsas pasaulį pakeitė į gera. Ar tai pavyks Pullmanui ir jo kūrybai, pamatysime.