Kunigas egzorcistas E.Rinkevičius nebijo velnio
Vienas iš kelių Lietuvos kunigų egzorcistų nebijo velnio, nekart padėjo apsėstiesiems ir kovojo su piktosiomis dvasiomis.
Gavo vyskupo palaiminimą
Aukštaitija. Miestelis netoli Panevėžio. Mus pasitikęs kunigas tiriamai perveria tamsiai rudomis akimis. Klebonijos kambarėlyje šaltoka. Ant sienų – šventųjų paveikslai, lentynose – daug knygų religine tema.
“Egzorcizmas – labai subtili tema. Pastaruoju metu tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, ypač kai žmonės nusigręžia nuo Dievo, pradeda nusidėti, – pradėjo pokalbį 54 metų vyras. – Tiesa, dažnai žmonėms išties reikia gydytojų psichiatrų pagalbos, tačiau yra atvejų, kai padėti gali egzorcistas”.
“Egzorcistas – išvejantis piktąsias dvasias, velnią, – paaiškino vienas iš kelių oficialiai Lietuvoje turinčių kunigo egzorcisto vardą E.Rinkevičius. – Lotyniškai “exorcismus”, graikiškai “exorkizo” – užkeikimas, išvarymas, išvijimas. Tuo pradėjau domėtis labai seniai”.
Pokalbiui su žurnalistu šia tema kunigas turėjo gauti vyskupo leidimą. 26-uosius metus kunigaujantis E.Rinkevičius egzorcistu oficialiai pripažintas prieš porą metų. Tiesa, atskirais atvejais su vyskupo leidimu egzorcismo procese kunigui teko dalyvauti jau keliolika metų.
“Pagal Bažnyčios kanono teisę kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti po du kunigus egzorcistus, – teigė kunigas E.Rinkevičius. – Kodėl du? Kartais būna ypač sunkūs atvejai, kai egzortą tenka skaityti ištisai, tad vienas kunigas pakeičia kitą. Ir jiems tenka netgi atremti piktųjų dvasių atakas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad juos apsėdo demonai, turėtų kreiptis į savo miesto vyskupiją”.
Skambina iš įvairių Lietuvos vietų
Neaukštas, tačiau kresnas pražilęs kunigas ereliška nosim kalbėjo neskubėdamas, apmąstydamas kiekvieną žodį. Griežtai perspėjo, kad nebūtų klausinėjamas ne tik žmonių vardų, bet ir miestų, apie kurių piktųjų dvasių apsėdimo atvejus jis pasakos, pavadinimų.
“Kitaip jus teks palydėti iki durų”, – sakė kunigas.
Paprašytas prisiminti pirmąjį egzorcizmo atvejį, jis nutilo. Tai buvo jo kunigystės pradžioje: “Paskutinę akimirką mama dukrą ištraukė iš kilpos, tačiau nuo tos akimirkos mintis pasikarti apsėdo motiną”.
Edmundas Rinkevičius po ilgų pokalbių su moterimi gavo Panevėžio vyskupo leidimą. Egzortą teko skaityti du kartus. Po antrojo egzorto skaitymo moteris niekada daugiau apie tai nei užsiminė, nei galvojo.
“Kaip Jūs nustatote, kad žmogus išties apsėstas? Gal jam reikia tik gydytojo psichiatro pagalbos?” – klausėme E.Rinkevičiaus, o tuo metu klebonijoje ištisai skambėjo telefonas ir, kaip vėliau prisipažino kunigas, skambino žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių.
“Bendrauju su tuo žmogum, jo artimaisiais ne vieną kartą, – prisipažino egzorcistas. – Dažnai išties jiems reikia gydytojo pagalbos, bet… Štai neseniai paskambino studentė. Staiga pradėjo girdėti balsus. Buvo sveika, gydytojai psichiatrai nieko nenustatė. Po egzorto skaitymo balsai liovėsi. Ją buvo apsėdusi piktoji dvasia. Dažnai žmogus pasikeičia vos tik pradėjus skaityti egzortą”.
Egzorcistas neslėpė, kad yra kai kurie apsėdimo ženklai. Pavyzdžiui, kai žmogus net negali prisiliesti prie šventųjų simbolių, laužo kryžius, suplėšo į skiautes jo nuolat nešiojamus drabužius, kurie jam nematant buvo pašventinti ar palaiminti.
Dažniau apsilanko moterys
Egzorcizmo ritualo metu būtinai reikia turėti apeigyną, Edmundas parodė ploną raudonos spalvos knygelę lotynų kalba, taip pat šventinto vandens ar šventintos druskos, užsivilkti albą arba sutaną ir būtinai ant kaklo užsidėti violetinės spalvos stulą, turėti kryžių. Šį ritualą dažniausiai E.Rinkevičius atlieka bažnyčioje prie altoriaus.
“Kaip viskas vyksta? – Edmundas Rinkevičius nutilo. – Skaitau maldas iš egzorto lotynų kalba. Lotyniškai, kad kai kurie žmonės neišsigąstų. Žmogus taip pat turi padėti. Tikėti Dievu, melstis”.
“Koks Jūsų praktikoje buvo pats baisiausias atvejis?” – klausinėjome egzorcisto.
“Baimės nejaučiu, nes negalėčiau būti egzorcistu, – po ilgos pauzės atsakė kunigas. – Kai Dievas saugo, nė plaukas nuo galvos nenukris”.
“Pamatęs egzorcizmo ritualą pašalietis išsigąstų?” – teiraujamės.
“Jiems būti greta nepatariama, – tikino egzorcistas. – Jei žmogus būna iš smalsumo, į jį gali pereiti piktoji dvasia. Žmonės privalo melstis, skaityti šv.litanijas. Piktoji dvasia gali pasinaudoti ir kitų žmonių baime. Kartais per tokius seansus matydavau, kaip žmonės vemia”.
“Kiek per keliolika metų teko atlikti egzorcizmo seansų”?
“Oi, labai daug… – atsiduso E.Rinkevičius. – Būna savaičių, kai nereikia to daryti. Tačiau vakar, pavyzdžiui, egzortą skaičiau tris kartus”.
Kunigas pripažino, kad dažniau egzorcizmo seansą tenka atlikti moterims. Tiesa, vyrai daug rečiau kreipiasi į kunigą pagalbos.
Pagelbėti pavyksta ne visiems
Neseniai kreipęsis vyras tikino, kad kartais girdi balsus: vienas vyriškas balsas ragina pasikarti, o kitas, moteriškas, – melstis. “Aš esu ta, kuri tavo pusseserei stovi nuotraukoje už nugaros”. O pusseserė buvo fotografuota Kryžių kalne, o už jos nugaros stovėjo Marijos statula.
“Deja, tas vyras pasikorė, – pripažino kunigas. – Pirmasis egzortas trumpam padėjo, tačiau jam paliepiau būtinai apsilankyti dar kartą. Deja, jis neatėjo, po to dar kviečiau – neatėjo. Vėliau sužinojau, jog jis nusižudė”.
Negalima keiktis, prakeikti, nes žodis, pasak egzorcisto, turi didelę galią. Dažnai prakeikę savo artimą žmonės neįtaria, kad tas nelemtas žodis gali prišaukti piktąją dvasią.
“Kokio amžiaus žmonės prašo Jūsų pagalbos?”
“Įvairaus, tačiau dažniausiai – iki 40 metų amžiaus, – teigė kunigas. – Mozė iš Egipto nelaisvės 40 metų vedė žydų tautą ir šie klajojo dykumoje. Optimistas ir pozityviai gyvenantis žmogus prailgina gyvenimą”.
Medikų nuomonės nesutampa
Paklaustas, ar, jo nuomone, gali būti demonų apsėstų žmonių, kurie gydosi psichiatrijos ligoninėse, kunigas neabejodamas linktelėjo galva: “Nedaug, bet tokių yra… Tai subtili riba. Teko lankytis Jotainių pensionate. Yra įtarimų, kad ten yra apsėdimo atvejų…”
Vienas “Kauno dienai” nenorėjęs minėti savo pavardės buvęs psichiatrijos ligoninės specialistas, jau pensininkas, neslėpė, kad jo praktikoje pasitaikė pora sunkiai paaiškinamų atvejų: “Nenoriu pasakoti šios istorijos detalių, bet pacientas atliko kelis sunkiai paaiškinamus dalykus… Apie tai buvo žinoma tik keliems specialistams. Į ligoninę buvo slapta iškviesti dvasiškiai, kurie atliko egzorcizmo ritualą”.
Paklaustas apie egzorcizmą, Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinikos vadovas Benjaminas Burba atsakė: “Psichiatrijos praktikoje nėra neįtikimų ir keistų atvejų. Visus juos galime paaiškinti mediciniškai”.
“Ar teko susidurti ar girdėti apie antgamtiškus dalykus?”
“Nieko antgamtiško neteko matyti ir girdėti”, – tikino specialistas.
“Teko girdėti, kad buvo atvejų, kai į psichiatrijos ligoninę atlikti egzorcizmo ritualą buvo kviesti dvasininkai”.
“Ne, apie tai nieko neteko girdėti”.
“Jūs tikite demonais ar velnio egzistavimu?”
“Jei pasakysiu “taip”, tai nebus tiesa, nes viską, kaip minėjau, galima paaiškinti mediciniškai. Jei pasakysiu “ne”, atrodys, jog nesu religingas”.
Pusantrų metų vaiko nesuvaldė keturi suaugusieji
Egzorcistas neslėpė, kad tenka padėti ir vaikams, ypač kai nuodėmingai gyvena jų besilaukiančios motinos arba nuodėmingai gyvena jų tėvai.
“Savotiškas egzortas yra krikštas, – teigė E.Rinkevičius. – Teko matyti kūdikių, kurie paniškai bijojo krikšto. Prieš kelerius metus krikšto metu keturi suaugę žmonės nesugebėjo išlaikyti pusantrų metų vaiko! Jis spardėsi, kandžiojosi, klykė, žmones nustumdavo neįtikima jėga. Kartais krikšto metu iš vaiko burnos prasiveržia putos, kartais egzorcizmo metu žmonės negali ištarti žodžių: “Piktoji dvasia, išeik!” Vaiką geriausia pakrikštyti iki dviejų mėnesių amžiaus. Tačiau jei tėvai tai atlieka nesąmoningai, ir krikštas nepadeda”.
“Gal papasakotumėte apie sunkiausią atvejį?” – dar kartą paprašėme. Egzorcistas nutilo, susimąstė.
“Buvo toks vienas atvejis… – vėl nutilo. Galvojo. Po ilgų abejonių prabilo. – Be pertraukos egzortą skaičiau nuo 8 valandų vakaro iki 2 nakties. Buvau vienas. Tiesa, greta buvo kiti žmonės ir meldėsi. – E.Rinkevičius vėl nutilo ir ryžtingai nukirto. – Ne, apie šį atvejį nereikia. Užteks!”
Kunigas pripažino, kad kartais, užvaldžius piktajai dvasiai, žmogus šokinėja, kūnas pasidaro tarsi lėlė tampoma virvučių, žmogus kalba nesuprantama kalba, gali net išvemti įvairius daiktus.
“Tokių atvejų man nepasitaikė, – teigė egzorcistas, – tačiau kartą mačiau, kai žmogaus veidas keitėsi tris kartus. Tai būdavo kito žmogaus veidas…”
Kunigus taip pat gali apsėsti piktoji dvasia
“Jūs matėte filmą “Egzorcistas”? Kalbama, kad tai vienas realiausių filmų apie demonus?”
“Taip, mačiau, – linktelėjo galvą E.Rinkevičius. – Yra perdėtų detalių, tačiau galiu pripažinti, kad tai realus filmas. Gyvenime taip pasitaiko”.
“Ten minima situacija, kai demonai gali įsiskverbti į kunigą…”
“Po sunkiausio mano minėto atvejo sulaukiau dvasių atakų, – atsidusęs prisipažino egzorcistas. – Ne, tai nebuvo balsai… Jutau jas fiziškai… tačiau nenoriu apie tai kalbėti… Dvasios būna įvairių galių. Iš pradžių išeina silpnosios, o lieka didžioji. Kartą mačiau, kai nejusdamas ir melsdamasis kitas žmogus egzorcizmo metu užrašė jos vardą… Kunigus taip pat gali apsėsti piktoji dvasia”.
“Minėjote, kad vyskupijose turėtų būti po du egzorcistus, o Jūs atliekate ritualą vienas. Nebaisu?”
“Ne… Tačiau pajutęs, kad vienas apsėstajam demono žmogui padėti negaliu, kreipiuos pagalbos. Egzorcistas turi labai daug melstis…”
“Kodėl Lietuvoje tik keli kunigai egzorcistai?”
“Ne visi tai gali… – tyliai tarė E.Rinkevičius. – Kiti bijo”.
