“Jūs gausite Šventosios Dvasios dovanų”

(Apd 2:38)

Sekminių dieną kalbėdamas prieš didžiulę minią, Petras pabaigė savo kreipimąsį 38 eilutės žodžiais, kviesdamas krikštytis ir gauti Šventosios Dvasios dovaną. Apie šią dovaną buvo užsiminta todėl, kad apaštalai patys naudojo dovanas kalbėdami miniai įvairiomis kalbomis, aiškindami žmonėms, kad taip elgdamiesi, jie vykdo Joėlio pranašystę apie stebuklingas dovanas (Apd 2:16-20). Visiškai įmanoma, kad Petras pažadėjo Dvasios dovanas izraeliečiams, kurie jo klausė. Susirinkusioje minioje buvo žydai, dievoti žmonės, o ne pagonys (Apd 2:5). Pagal Joėlio pranašystę , dovanos pirmiausia buvo žadėtos žydams. Todėl Petras, kreipdamasis į juos, sakė: “Jums priklauso tas pažadėjimas ir jūsų vaikams” (Apd 2:39), turėdamas omenyje, kad pagal Joėlio pranašystę dvasia bus duota žydams ir jų vaikams (Apd 2:17; žr Jl 2:28-32). Tai galėtų taipogi būti užuomina, kad šios stebuklingos dovanos buvo pažadėtos dviem kartoms – tiems, kurie klausė Petro, ir jų vaikams.

Mes minėjome, kad pirmojo amžiaus pabaigoje (t.y. apytiksliai 70 metų po Petro kalbos) dovanos jau nebeegzistavo.Tai patvirtina istoriniai faktai. Ne tik dvi žydų kartos turėjo šias dovanas, bet ir pagonys: “Bei visiems, kurie dar toli, kuriuos tik Viešpats, mūsų Dievas, pasišauks” (Apd 2:39). Atkreipkite dėmesį, kad pagonys aprašomi kaip tie, “kurie dar toli” (žr. Ef 2:14-17).

Be kita ko, galima manyti, kad Apd 2 aprašomi įvykiai atitinka tik dalį pažadų, minimų Joėlio pranašystėje. Svarbiausias išsipildymas įvyks tada, kai į Izraelį įsiverš kariuomenė, kuri bus sutriuškinta (Jl 2:20), ir po to Izraelis atgailaus ir laimingai gyvens Dievo malonėje (Jl 2:27). “Aš išliesiu savo dvasią ant kiekvieno” (Jl 2:28). Kol nebus įvykdytos šios išankstinės sąlygos, mes negalime tikėtis kitų Joėlio žodžių išsipildymo, nebent tik tų įvykių, kurie įvyko Sekminių dieną (Apd 2).

Pažadas dėl dvasios dovanos gavimo po krikšto gali tikti ir mums šiandien. Yra tik viena Dvasia, bet ji gali pasireikšti įvairiais būdais (1 Kor 12:4-7; Ef 4:4). Pirmame amžiuje tai vyko per stebuklingas dovanas; tačiau dabar, kai jos yra atimtos, visai natūralu tikėtis “Dvasios dovanos” pažado išsipildymo kitokiu būdu. “Šventosios Dvasios dovana” gali būti priskiriama “dovanai, kuri yra Šventoji Dvasia”, arba “dovanai, apie kurią kalba Šventoji Dvasia”, t.y. atleidimo ir išgelbėjimo dovanai,kurią pažadėjo Dievo žodis. Galima pateikti daug kitų pavyzdžių, patvirtinančių šitokį kilmininko linksnio vartojimą (taip vadinamas “dviprasmis kilmininkas”). “Dievo pilnas pažinimas” (Kol 1:10) gali reikšti pažinimą, kurį turi Dievas arba pažinimą apie Dievą. “Dievo meilė” ir “Kristaus meilė” (1 Jn 4:9; 3:17; 2 Kor 5:14) gali reikšti meilę, kurią Dievas ir Jėzus jaučia mums, arba meilę, kurią mes jaučiame jiems. “Dievo žodis” gali reikšti žodį apie Dievą arba žodį, kuris atėjo iš Dievo. Todėl Šventosios Dvasios dovana gali reikšti dovaną, kurią Šventoji Dvasia padaro įmanoma ir apie kurią ji kalba, o taip pat dovaną, kurią sudaro Šventosios Dvasios galios.

Atleidimas – tai Dvasios dovana?
Rom 5:16 ir 6:23 išgelbėjimas priskiriamas prie “dovanos” ir palyginamas su Dvasios “dovana”, aprašoma Apd 2:38. Iš tikrųjų Apd 2:39 atrodo tik cituoja Jl 2:32, palygindama išgelbėjimą su Dvasios dovana. Petro užuomina apie pažadėtą dovaną tiems, “kurie yra toli”, atitinka Iz 57:19 : “Ramybė (su Dievu per atleidimą) tam, kas toli”. Taip pat Ef 2:8 dovana palyginama su išgelbėjimu, o toliau sakoma: “Mes turime priėjimą prie Tėvo viena dvasia (toji dovana)” (Ef 2:48). Tai patvirtinama tuo, kad Ef 2:13-17 atitinka Iz 57:19 : “Kurie kadaise buvote toli, priartėjote Kristaus krauju. Nes jis yra mūsų taika (kuris) atėjęs paskelbė taiką jums, tolimiesiems”. Iz 30:1 smerkiami žydai, kurie ieškojo atleidimo savo būdais, o ne Dievo Dvasios dovanos dėka: “apmetate audeklą (išpirkimą), bet ne mano dvasia, kad krautumėte (o ne atimtų) nuodėmę ant nuodėmės”. Iz 44:3 tokiais žodžiais aprašomas Izraelio atleidimas paskutinėmis dienomis: “Aš pilsiu vandens? ant sausumos (dvasiškai nederlingos – Iz 53:2); paskleisiu savo dvasios ant tavo palikuonių ir savo palaiminimo – ant tavo giminės.” Abraomo palikuonys buvo palaiminti per Kristų (Apd 3:25,26) – tai palyginama su dvasios išliejimu ant žydų. Tai aiškiai atsispindi Jl 2 ir Apd 2 dalyse. Apie tai kalbama Gal 3:14 : “Kad per Jėzų Kristų pagonims tektų Abraomo palaiminimas (atleidimas), kad mes gautume pažadėtąją Dvasią.” 1 Kor 6:11 kalbama, kad mes esame nuplauti nuo savo nuodėmių “mūsų Dievo Dvasia.” Laiške Romiečiams galime įžvelgti panašumą tarp mūsų, gaunančių “malonę sutaikinimą Dvasią” (1:5; 5:11; 8:15), tuo pačiu atskleidžiantį ryšį tarp Dvasios dovanos (“malonės”) ir atleidimo, kurie priveda prie susitaikymo. Sunku būtų pervertinti, kaip Naujojo Testamento kalba paremta Senojo Testamento kalba ir idėjomis, turint omenyje, kad pirmaisiais skaitytojais buvo žydai ir atkreipiant dėmesį į tai, kad didelę įtaką jiems turėjo apaštalų laiškai. Ne sykį Moz ės

Penkiaknygėje ir Jošuės knygoje Dievas žada žemę savo žmonėms – “žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas duos tau”. Šie žodžiai gan dažnai sutinkami Senajame Testamente. Naujajame Testamente vietoj žodžio “žemė” vartojamas žodis “išgelbėjimas”; būtent Dievo dovana yra viltis, susijusi su nuodėmių atleidimu.

Petras kvietė žydus atgailauti dar prieš tai, kai jie gaus dovanas, o tam reikėjo asmeninės maldos. Atrodo, galime manyti, kad Dvasios dovana – tai atsakymas į maldą. “Gerų davinių” davimas maldos metu yra tas pats, kaip ir duoti Šventosios Dvasios (dovaną) (Mt 7:11; Lk 11:13). Panašiai kalbama ir Fil 1:19 : “Jūsų malda ir Jėzaus Kristaus parama man.” Taip pat ir 1 Jn 3:24 rašoma, kad laikydamiesi įsakymų, mes gauname Dvasią. 22 eilutė teigia, kad laikydamiesi tų įsakymų, gauname viską, ko prašome maldoje. Tokiu atveju, savo drąsiu pasitikėjimu užsitarnaujame, kad mūsų maldos būtų išklausytos (1 Jn 5:14) ir užsitarnaujame Dvasią (1 Jm 3:21,24; 4:13). Galime pastebėti, jog šie išsireiškimai papildo vienas kitą.

Graikiškas žodis “charis” dažnai verčiamas kaip “malonė” ir priskiriamas Dvasios dovanai. “Per Viešpaties Jėzaus malonę (dovaną) būsime išgelbėti” (Apd 15:11). Be to “malonės” idėja dažnai siejama su maldos išklausymu (Pvz. Iš 33:12; 34:9; Sk 32:5; Ps 84:12; 2 Kor 12:9; Žyd 4:16; Jok 4:6). Zch 12:10 aprašomas “malonės ir maldų dvasios” išliejimas ant žydų paskutinėmis dienomis. Tuo sukonkretinama mūsų mintis, kad maldos pagalba galime gauti Dvasios dovaną kaip atleidimą ir kad Dvasios išliejimas – tai atsakymas į maldą. Tai patvirtina visi izraelitų paklusnumo pavyzdžiai pirmame amžiuje ir paskutinėmis dienomis. Panašiai kalba Paulius apie “Dievo malonės dovanas ir pašaukimą” į atgailą ir atleidimą (Rom 11:29).

Padėjėjas (Globėjas)
Tą patį būtų galima pasakyti apie pažadus dėl Padėjėjo (Globėjo – Jn 14 ir 16). Iš pradžių jie buvo priskirti prie stebuklingų galių, suteikiamų apaštalams, kuriems pirmiausia tai buvo pažadėta. Bet jie gali būti pritaikomi ir mums tam tikra, nestebuklinga prasme. Dovanos “mokys jus viso ir primins jums visą, ką aš esu jums pasakęs” (Jn 14:26). Žodis “primins” riboja Padėjėjo (Globėjo) pažado stebuklingumą, kuris buvo duotas apaštalams, gyvenusiems kartu su Jėzumi jo tarnybos metu. Tik jie galėjo prisiminti Jėzaus žodžius Padėjėjo pagalba. “Padėjėjo” pažadų kalba atitinka visiškai parašytos Biblijos galią. Todėl galima daryti išvadą, kad šie ir kiti Dvasios pažadai buvo įvykdyti stebuklinga forma pirmame amžiuje, bet dabar jie atsiskleidžia mums per Dievo Žodį – Bibliją.

Žinoma, Dievo dvasia atsiskleisdavo per parašytą žodį ir praeityje, bet tai buvo tik dalinis pasireiškimas lyginant su ta visuma (“atbaigtybe”, tobulumu), kurią mes turime Dievo Žodyje (1 Kor 13:9-13). Iš to seka, kad po dovanų atėmimo kai Naujasis Testamentas buvo atbaigtas, Dievas negalėjo kitaip apsireikšti. Mormono knygos ir kitų panašių leidinių teiginiai, esą Biblija neatskleidžia pilno apreiškimo, nėra svarūs. Dvasios dovanų neegzistavimas šiomis dienomis įrodo, kad Biblija yra atbaigta. Ir, jeigu mes norime suvokti pilną Dievo apsireiškimą, tai privalome priimti visas Biblijos dalis, tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentus. Tik tada Dievo žmogus galės būti pilnas ir tobulas kaip Dievo pilnatvė, atskleista Jo Žodyje.