Gyvasis ryšys su Dievu

Prieš keletą metų pajutau, kad sergu ir ėmiau ieškoti ligos. Lankiausi pas gydytojus, ieškodama kuo nuovokesnio, bet visi kaip susitarę nerado jokios ligos. Nors ir nesu medikė, žinojau pas kokios srities specialistą eiti. Tiesiog žinojau…

Tuo metu, sulaukusi vos 32 metų, mirė mano klasės draugė, palikusi du savo mažylius vaikelius, vyrą, artimuosius. Nuvykome į draugės šermenis, o velionės mama dar labiau susigraudino, išvydusi mus jaunas ir gražias. Klasės draugė mirė nuo vėžio, suspaudus rožinį rankose, stipriai spaudė ir lūpas, kad tik mirtis neateitų, bet ji atėjo… Taip pasakojo jos mamytė. Draugės mirtis man buvo kaip ženklas, kad turiu rūpintis sveikata. Tuo metu ir aš pati turėjau du vaikelius, mylintį vyrą…

Mano ligą pavyko nustatyti. Tai nebuvo vėžys, jo ir neieškojau. Tačiau sunerimusi gydytoja pasakė, kad man būtina operacija. Buvo labai neramu ir tąkart, kaip maža išsigandusi mergaitė, pažadėjau savo Dievui… Dieve, jei operacija pavyks… Tai vaikiška, nekrikščioniška, bet tai buvo labai nuoširdu. Iš pat sielos gelmių kilo pažadas, kupinas pasitikėjimo ir vilties. Taip jau sutapo, kad tąkart į ligoninę nusivežiau skaitomą knygą “Atleidimas – dieviškoji chirurgija” (Daniel-Ange), nes be knygos nemoku gyventi…

Po sėkmingai atliktos operacijos, ačiū Dievui, pasveikau. Praėjo ne vieneri metai, pažado nepamiršau, bet tesėti nepavyko. Vis ieškojau Dievo valios, blaškiausi, užsiėmiau sau miela veikla, viskas sekėsi gana puikiai. Paprašiau Dievo atleidimo, kad nevykdau pažado ir nurimau. Dievas yra meilės Dievas, jis kantriai laukė. Tačiau giliai giliai širdyje pajutau, kad pradedu vykdyti savo pažadą… Kai pajunti motinišką savo sielos galią, kai vaikelis tiesiog šaukiasi tavęs, kai kitaip negali įvykti, tu tampi mama. Ir štai mes su vyru laukiame trečio vaikelio. Tačiau nesijaučiu pilnai išpildžiusi Dievo valią. Kodėl?.. Mūsų vaikeliai ateina į pasaulį, kada turi ateiti. Tai vėl pajautimas, bet kaipgi be jo?.. Tiesa, vienas kunigas, manau, išmeldė mano pažado įvykdymą, nė nežinodamas, kad pažadėjau Dievui tapti mama trečią kartą. Tai jis meldė dangų, kai kilo grėsmė netekti vaikelio, kai puolė ligos, negandos ir nelaimės. Meldžiu už tuos, kurie meldė už mane ir mano kūdikėlį, Dieve, duok jiems vaiko sielos pajautimą, nes tik ji nemeluoja, tik ji Tavęs klauso. Ačiū jiems. Patikėkit, po paros supratau, kad laukiuosi vaikelio. Kūčių naktį, per Mišias, tada jį Dievui ir atidaviau… Ir vėl atidaviau. Žinau, psichologai pasakytų, na ir tamsuolė mamytė… Bet argi pažįstame kito širdį, ar iš tiesų pažįstame savąją? Tiesiog padariau tai… Dabar laukiam, tikimės, meldžiamės, laukiam pažado išsipildymo, laukiam vaikelio. Tesėsiu duotąjį pažadą, kol būsiu gyva, nes būti mama – tai auginti vaiko sielą Dievui. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, tai Dievo žmonės. Tiesa, daugelis nustebo ir netgi klausė, kur bėgios mūsų trys vaikai, juk gyvename mažame bute. O aš sakau, kad bėgios lauke… Mes su vyru tikime Dievu ir Jo stebuklais. Jo valios suradimas mūsų gyvenime, visa meilė ir išmintis atiduota mums.

Beieškant gyvenimo kelio, kurį tau yra numatęs Dievas, manau, pats Dievas tau jį ir parodo. Tas suvokimas ateina per tavo tylą ir širdį, per nuojautas, per kitus žmones, per kunigą, per tavo vyrą. Galiausiai supratau, kad mano esminis pašaukimas – būti mama. Ir tai nėra jokia našta. Ačiū Dievui už aiškų pašaukimo suvokimą – būti moterimi, kuri iš meilės gimdo bažnyčią – vaikelius. Dievo valios vykdymas – atsakas į Jo meilę, bendrystė su Juo neša ramybę, kurios visada ir ieškojau.

Tai mano liudijimas apie begalinę ir visa apimančią Dievo meilę. Jos dėka mes atrandame savo pašaukimus, kurie veda mus į laimę ir džiaugsmą, į gyvąjį ryšį su Dievu.

Jurgita