Egzorcisto dvasingumas ir mistika

Kunigas Sodi nėra egzorcistas. Daug metų dirba liturgijos srityje, yra šios srities specialistas. Jis dirbo komisijoje, kuri parengė naująjį Egzorcizmų apeigyną. Galima sakyti, jog buvo vienas iš pagrindinių dalyvių šio Apeigyno atsiradimo procese. Gerai pažįsta Tridento susirinkimo liturginės reformos įtvirtintą egzorcizmų ritualą, kuris Bažnyčioje buvo naudojamas apie 400 metų. Tai laikotarpis nuo popiežiaus Pauliaus V iki popiežiaus Jono Pauliaus II.

Egzorcizmų apeigynas – tai iškalbingas ženklas, išreiškiantis gyvenimo, apeigų ir tikėjimo susitikimą. Kalbama apie dvasingumą, kuris kyla iš celebravimo, apie dvasingumą žmonių, kurie pašaukti Bažnyčioje atlikti labai specifinę tarnystę.

Svarbi liturgijos kryptis: ką Bažnyčia kviečia celebruoti, ir į kokį gyvenimą veda celebravimas. Tarp liturgijos ir gyvenimo yra ryšys, sintezė. Remiantis šiais teiginiais, galima kalbėti ir apie egzorcisto dvasingumą.

Liturginė knyga yra ne tik celebravimo, bet ir gyvenimo vadovas. Būtų didelė klaida manyti, jog liturginė knyga yra tik celebravimo priemonė, nes ji yra taip pat išeities taškas formacijai, ji yra taip pat dvasingumo vadovėlis. Mišiolas neabejotinai yra pirmoji katalikiško dvasingumo knyga. Tas pats pasakytina ir apie kitas liturgines knygas, kurios nusako Bažnyčios dvasingumą.

Liturginė knyga yra formacijos priemonė: pirmiausia teologine prasme, nes tai yra sintezė to, kuo tikima, ir to, kuo gyvenama. Tas pats pasakytina apie Egzorcizmų apeigyną, nes jis išreiškia tikėjimą Viešpaties pergale. Kita prasmė – Apeigynas padeda švęsti gyvenimo slėpinį. Trečia prasmė – tai pastoracinis ir katechetinis aspektas. Dar viena prasmė: tai bažnytinės vienybės aspektas.

Liturginė reforma turi savo metodologiją. Lotyniškas posakis „per ritus ad preces” yra Vatikano II susirinkimo liturginėje konstitucijoje. Už to slypi pedagogika. Tai nėra šių dienų atradimas, nes visais laikais nuo Bažnyčios tėvų iki dabar buvo taip elgiamasi: Bažnyčia auklėja žmones per apeigas ir maldas. Mums reikia ne ritualizmo, kuris yra deformacija, bet apeigų, kuriomis gyvename. Čia kyla klausimas, kaip mes atliekame apeigas, kaip jas atlieka egzorcistas?

Turime pereiti nuo sampratos ir praktikos „atlieku apeigas kaip noriu” prie sampratos ir elgesio – „dėl Bažnyčios, su Bažnyčia ir Bažnyčioje”. Jei apeiga yra vienybės ženklas, tuomet nevalia kurti savo apeigų. Kartais gali kilti pagunda, jog pridėsiu kažką, kas subjektyviu požiūriu atrodytų iškalbingiau, efektyviau. Čia reikia atsargumo ir dėmesingumo.
Egzorcizmų apeigyne yra skyrelis, kuriame rašoma apie apeigų pritaikymus atsižvelgiant į įvairias aplinkybes. Egzorcizmai reikalauja daug pritaikymų.

Didelė rizika, kurios reikėtų labai vengti, kad egzorcizmas netaptų panašus į magiją. Kartais į egzorcistą kreipiamasi kaip į magą.

Egzorcisto dvasingumas prasideda nuo celebravimo. Tai Bažnyčios dvasingumas, kuris yra įsišaknijęs šv. Rašte ir Bažnyčios liturginėje patirtyje. Dvasingumas – tai gyvenimas dvasia. Ne psichologizavimas, ne kažkas, kas sklęstų ore, bet gyvenimas dvasia. To šaknys glūdi įkrikščioninimo sakramentuose. Čia kalbama apie Krikštą ir Šv. Dvasios dovaną. Šv. Dvasia nuolat veikia ir tai pasireiškia epiklezėse. Gyvenimas dvasia yra palaikomas ir visų kitų sakramentų, taip pat sustiprinamas daugybės kitų sakramentalijų. Bažnyčios dvasingumas remiasi sakramentinėmis epiklezėmis, t.y. Šv. Dvasios šaukimusi. Mes raginame ir stipriuosius, ir silpnuosius katalikus dalyvauti sakramentų celebravime – ir Susitaikinimo, ir Eucharistijos – nes tai yra pirmasis priešnuodis piktojo atakoms.

Svarbu suprasti, jog ne mes kuriame dvasingumą, bet Šv. Dvasios veikimas, todėl yra teisinga, kad prieš imdamiesi kokių nors darbų, mes šaukiamės Šv. Dvasios. Šv. Dvasia yra protagonistė, o mes – tik jos tarnai. Esame pašaukti veikti Kristaus ir jo Bažnyčios vardu. Dvasingumas – tai gyvenimas Šv. Dvasioje, kuris ištrykšta iš sakramentinės patirties.

Nuo apeigų elementų prie apeigų suvokimo ir prie Velykinės paslapties suvokimo. Svarbu sustoti prie Apeigyno įžangos. Jei apleistume įžangą ir jos nepaisytume, tuomet būtų neįmanoma suprasti likusios Apeigyno dalies. Liturginės reformos logika: Apeigynų įvadai, įžangos yra svarbiausia Apeigyno dalis. Įvadas ir likusi Apeigyno dalis yra esminiai susiję.

Apie biblinius tekstus. Įžangoje 24 numeryje yra tokie žodžiai: tegul bus skelbiama Evangelija kaip Kristaus prevencijos ženklas, kuris savo žodžiu, skelbiamu Bažnyčioje, žmonių ligas gydo. Čia kalbama apie Kristaus prezenciją. Dievo žodis yra labai svarbus egzorcizmų apeigose. Senajame Tridento Apeigyne buvo raginama: kai kunigas egzorcizuoja, tesinaudoja šv. Rašto žodžiais labiau nei savo ar kitų žodžiais. Naujajame Apeigyne taip pat galime rasti Dievo žodžio lobius. Čia yra 10 psalmių, maldų, sukurtų pagal psalmes, 6 Evangelijos ištraukos, kurios perteikia tris temas, tris tiesas. Pirmiausia kalbama apie Dievo Žodžio įsikūnijimą, kuris yra bet kokio blogio nugalėjimo priežastis. Piktasis gali būti nugalėtas tik todėl, jog Dievas tapo istorija. Kitos Evangelijos ištraukos kalba, jog piktasis bijo Dievo veikimo, nes demonai išvaromi Dievo pirštu. Taip pat Evangelijos ištraukos kalba apie demonų išvarymo tarnystę, kurią savo žodžiu suteikia mokiniams Jėzus. Taip pat randami ir kiti tekstai, pvz. Bažnyčios tėvų. 39 Apeigyno numeris – tai asmeninio pasiruošimo egzorcizmui malda. Labai graži malda, kurioje pastebime Didžiojo Penktadienio liturgijos fragmentus, nes būtent kryžius išgano ir išlaisvina. Daug maldų remiasi tikėjimo jėgos prašymu.

Kaip buvo minėta, čia rasime maldas pagal psalmes. Psalmė yra žydų malda, o Bažnyčia meldžiasi pagal psalmes Kristaus požiūriu. Tai perteikia tam tikrą dvasingumą, kuris paliečia egzorcizmo dalyvius. Apeigyne galima rasti ir kitų maldų, kurios yra sukurtos pagal biblinius tekstus. Įsiklausę į jas, apmąstydami jas ir melsdamiesi jomis pajusime, kaip Šv.Dvasia ima „vibruoti” mūsų širdyse.

Ženklai, simboliai ir laikysenos. Čia sutiksime 9 elementus, kuriuos randame ir kitose liturginėse apeigose. Jei tuos ženklus sugebame teisingai suprasti ir pritaikyti, tuomet ir per juos yra perduodamas dvasingumas. Pvz. kryžiaus ženklas arba žvelgimas į kryžių. Gavėnios metu yra rekomenduojamas kryžiaus garbinimas. Reikalinga vėl iš naujo auklėti krikščioniškąją tautą, mokant naudotis kryžiumi, žvelgti į Nukryžiuotąjį, laikyti jį pagarbiai savo šeimoje, namuose. Kuomet kvailiai meta kryžių iš savo namų, mokyklų ir t.t., mes, krikščionys, suprantame pagarbos kryžiui svarbą. Kryžiaus prisiminimas tampa viltimi, galimybe atgauti jėgas ir drąsą. Liturgija visais savo ženklais yra gyvas dialogas. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus ženklus ir simbolius: švęstą vandenį, aliejų ir t.t.

Biblinis apeigyno dvasingumas. Pagrindinės mintys: 1. šaukiamasi Aukščiausiojo apsaugos kaip priebėgos ir išganymo; 2. Viešpats yra teisiojo viltis ir pasitikėjimas, juo pasitikima, kad išgelbės iš liūto nasrų. Visur remiamasi psalmėmis. Pasitikėti Viešpačiu – iš to kyla išganymas. 3. Pagalbos šaukimasis, nes tik jis gali teisti ir yra priebėga. Žinoma, šios mintys susikerta, tačiau dar labiau parodo liturgijos turtingumą. Iš Jėzaus triumfo, pergalės prieš mirtį ir blogį ateina žmogaus išvadavimas.

Apeigyno dvasingumas yra trinitarinis, kristocentrinis, bažnytinis, velykinis. Egzorcizmas yra tikra vilties žinia, kuri skelbia Velykų įvykį ir juo remiasi. Kristus nugalėjo piktąjį.

Būtų galima Egzorcizmų apeigyną apžvelgti tokia metodologija: prieš, per ir po celebravimo. Neteisinga būtų viską redukuoti iki celebravimo momento, nes kiekvienas liturgijos celebravimas turi minėtą struktūrą: prieš, per ir po. Pvz. galima sakyti, jog šv.Mišios prasideda pramerkus akis iš ryto ir baigiasi vakare užmiegant, kadangi krikščionio gyvenimas taip pat yra dvasinis kultas, dvasinių aukų atnašavimas Dievui, kaip sako apaštalas Paulius. Mišių momentas yra sintezė to, kas vyksta per visą dieną: prieš ir po celebravimo. Turi būti pabrėžiama kryžiaus galia, Kristaus velykinė pergalė.

Egzorcizmo celebravimo struktūra yra savotiška, iš keturių dalių: pradžia, dvi centrinės dalys ir pabaiga. Pirmoje centrinėje dalyje yra psalmės recitavimas (labai bjauriai tai skamba, turėtų būti vadinama psalmės malda), vėliau Evangelijos skaitymas (negalima sakyti taip, nes Evangelija yra skelbiama, nes per tą žodį veikia Kristus, kuris perkeičia). Pirmoji centrinė dalis baigiasi rankų uždėjimu. Dievo žodis veda prie rankų uždėjimo. Antroji centrinė dalis sudaryta iš įvairių elementų, kurie veda prie egzorcizmo maldos.

Kalbant apie egzorcizmą, vartojamas ne sakramentalijos, o celebravimo terminas. Būtina ugdyti nuostatas: pirmiausia dėkojimą, už viską, ką Viešpats atlieka. Žmonėms labai reikia padrąsinimo, išklausymo, ugdymo įprasminti simbolius ir ženklus, priimti Dievo Žodį, kuris suteikia šviesos ir keičia ir t.t. Svarbu išnaudoti sekmadienio homilijos galimybę, drąsinant tikinčiuosius pasitikėti Dievo Apvaizda, mokant kaip įveikti susitikimo su piktuoju situacijas, kuriose jie atsiduria. Sekmadienio homilija dažnai lieka vienintelė galimybė pasiekti milijonus tikinčiųjų, ir ji yra daug veiksmingesnė nei televizija ar internetas. Homilija gali konkuruoti su masinės informacijos priemonėmis. Nereikia visada kalbėti apie apsėdimus, tačiau reikia pristatyti ir šią temą. Turėtų atsispindėti pilnas paveikslas, vieninga vizija.

Egzorcisto mistika remiasi šventųjų slėpinių išgyvenimo patirtimi. Tikintysis yra mistikas. Kiekvieną kartą kai prisiliečia prie tikėjimo slėpinių, jis eina mistiniu keliu ir jį tęsia.

Egzorcizmų apeigynas kviečia išplėsti žvilgsnį į visą išganymo darbą. Visų tekstų apmąstymas leis suprasti visą išganymo istoriją, ypač Velykų slėpinį, kuriuo nugalimas visas blogis.

Egzorcizmas yra epiklezė – Šv. Dvasios šaukimasis ir garbinimas, per kurį pasireiškia Šv. Dvasios veikimas ir kunigo, ir tikinčiojo gyvenime.

Egzorcizmas yra vilties giesmė, nes piktasis yra radikaliai nugalėtas. Egzorcizmas turi būti suvokiamas kaip nuolat besitęsiantis įvykis Kristaus prisikėlime. Tai velykinis dvasingumas, kuris šaltinį randa tiek metinėse Velykose, tiek savaitinėse sekmadienio Velykose, tiek kasdienėse Velykose, iš kurių semiasi galią, jėgą ir energiją.

Paruošė kun. O. P. Volskis