Dievo Karalystė – Dievo Karalystė ateityje
Mes aptarėme nemažai informacijos apie tai, kaip ši Karalystė atrodys. Mes žinome, jog Abraomui buvo pažadėtas visų žemės tautų palaiminimas per jo palikuonį; Rom 4:13 išplečia šį teiginį ir sako, kad visą žemę paveldės tie žmonės, kurie yra Abraomo palikuonyje, t.y. Kristuje. Dan 2 pranašystės įvaizdis aprašo grįžtantį Kristų kaip mažą akmenį, ir po to karalystė palaipsniui išsiplečia po visą pasaulį (plg Ps 72:8). Tai reiškia, kad Dievo Kralystė neužims vien tik Jeruzalės ar Izraelio krašto, kaip kai kas mano, nors šios vietos tikrai bus karalystės centras.
Tie, kas šiame gyvenime seka Kristumi, bus “karalystė ir kunigai, ir jie viešpataus žemėje” (Apr 5:10). Mes valdysime įvairų kiekį įvairaus dydžio gyvenviečių; vienas valdys dešimt miestų, kitas penkis (Lk 19:17). Kristus pasidalins savo viešpatyste žemėje su mumis (Apr 2:27; 2 Tim 2:12). “Štai karalius (Jėzus), kuris pagal teisumą viešpataus, ir didžiūnai (tikintieji) kurie valdys pagal teisingumą” (Iz 32:1; Ps 45:17).
Kristus turi amžinai viešpatauti atstatytame Dovydo soste (Lk 1:32,33), t.y. viešpatavimui jis užims Dovydo vietą ir padėtį, kuri buvo Jeruzalėje. Kristus viešpataus Jeruzalėje, todėl ji taps būsimosios Karalystės sotine. Būdent ten bus pastatyta šventykla (Ez 40-48). Nors žmonės šlovins Dievą visame pasaulyje įvairiose vietose (Mal 1:14), bet ši šventykla bus pasaulinis Dievo garbinimo centras. Tautos “atkils metai po metų pagarbinti Karaliaus, Galybių Viešpaties, ir švęsti padangčių iškilmės” (Zch 14:16) aplinkui šventyklą Jeruzalėje.
Pranašystė apie kasmetinę kelionę į Jeruzalę randama taip pat ir Iz 2:2,3 : “Ateityje įvyks – Viešpaties Namų (Šventyklos) kalnas (karalystė – Dan 2:35,44) stovės tvirtai iškilęs virš kalnų… (t.y. Dievo Karalystė ir šventykla bus iškelta virš visų žmonių karalysčių) Visos tautos plūs jo linkui. Daug tautų ateis ir sakys: ‘Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo namus, kad jis pamokytų mus savo kelių…’ Nes iš Ziono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės”. Atrodo, jog tai pirmųjų Karalystės egzistavimo dienų aprašymas, kai žmonės perduoda vienas kitam žinią apie Kristaus viešpatavimą ir kopia į Dievo Karalystės “kalną”, kuris lėtai plečiasi po visą pasaulį. Čia matome tikrai entuziastingą religinį garbinimą.
Viena iš didžiausių žmonių tragedijų šiais laikais yra ta, jog dauguma žmonių “garbina” Dievą dėl politinių, visuomeninių, kultūrinių ar emocinių priežasčių, o ne remdmiesi tikru Dievo, kaip savo Tėvo ir Sutvėrėjo, supratimu. Karalystėje Dievo kelių bus su entuziazmu mokomasi visame pasaulyje; šio žinių troškimo skatinami žmonės keliaus iš visų žemės pakraščių į Jeruzalę sužinoti daugiau apie Dievą.
Vietoj betvarkės ir neobjektyvumo, atsiradusio dėl žmonių sukurtų teisinių sistemų ir žmogiško teisingumo vykdymo, bus vienas universalus teisnis kodeksas – “Viešpaties įstatymas ir žodis”. kurį skelbs Kristus iš Jeruzalės. “Visos tautos plūs” mokytis tų dalykų – iš šių žodžių galime numanyti, jog visų bendras troškimas iš tikrųjų pažinti Dievą sumažins įprastinę tarpusavio trintį tarp tautų, kaip tai vyksta tarp pavienių asmenų, kurie šiame gyvenime pasišvenčia šio pažinimo įgyjimui.
Visų tautų, plūstančių į Jeruzalę, aprašymas primena vaizdą Iz 60:5, kur žydai kartu su pagonimis (ne žydais) suplūsta į Jeruzalę garbinti Dievo. Tai puikiai siejasi su Zch 8:20-23 pranašystę apie Karalystę:
“Dar ateis tautos, daugelio miestų gyventojai. Vievo miesto gyventojai eis į kitą, sakydami: ‘Eikit šen! Eime maldauti Viešpaties malonės, ieškoti Galybių Viešpaties. Aš ir pats einu!’ Ateis daug tautų ir galingų genčių ieškokti Jeruzalėje Galybių Viešpaties… dešimt vyrų iš visų kalbų genčių stvers žydą ir, nusitverdami jo drabužio skverno, sakys: ‘Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas yra su jumis'”.
Matome, kaip žydų tauta dėl savo paklunumo ir atgailos padaroma tautų “galva, o ne uodega” (Įst 28:13); tada kiekvienas supras Dievo sukurto išgelbėjimo plano žydišką pagrindą. Šio dalyko nežinojimas šiuolaikinėje krikščionybėje staiga baigsis. Tada žmonės su entuziazmu aptarinės šiuos dalykus ir galės sakyti žydams: “mes girdėjome, kad Dievas yra su jumis!”. Tada pokalbis suksis apie dvasinius dalykus, o ne apie tuščias iliuzijas, įprastas dabartinėje žmonių mąstysenoje.
Nenuostabu, kad esant didesniam žmonių dievobaimingumui ir Kristui išsprendus “ginčus tarp tautų… jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietį – į geneklį medžiams genėti. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti” (Iz 2:4). Dėl absoliutaus Kristaus autoriteto ir visiško jo teisingumo sprendžiant ginčus, tautos savavoriškai pakeis savo karinę įrangą į žemės dirbimo mašinas ir nutrauks visus karinius apmokymus. “Jo dienomis žydės teisybė” (Ps 72:7) – dvasingumas tada bus aukštinamas ir gerbiami bus tie, kuriuose klestės meilė, malonė, teisingumas ir kitos Dievo savybės. Palyginkite tai su dabartiniu išdidžiųjų, garbėtroškų bei savanaudžių išaukštinimu.
Savanoriškas kalavijų perkalimas į arklus bus tik dalis dar didesnių agronominių pasikeitimų, kurie įvyks žemėje. Dėl Adomo nuodėmės žemė buvo prakeikta (Pr 3:17-19), todėl šiuo metu norint iš jos gauti sau maisto reikia didelių pastangų. Karalystėje “bus javų apstybė; ant kalno viršūnių šlamės kaip Libanas jo vaisiai” (Ps 72:16). “Artojas pasivys pjovėją ir vynuogių traiškytojas sėjėją… kalnai lašės saldžiu vynu” (Am 9:13), štai koks geras bus žemės derlingumas dėl Edene paskelbto prakeikimo sumažinimo.
Šitoks intensyvus žemės dirbimas įtrauks daug žmonių. Pranašystės apie Karalystę sudaro įspūdį, jog žmonės grįš prie ekonomiškai nepriklausomo gyvenimo būdo, susijusio su žemdirbyste:
“Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti” (Mch 4:4).
Ekonominė nepriklausomybė įveiks piktnaudžiavimus, kurie yra būdingi bet kokiai samdomo darbo už pinigus sistemai. Tada darbas kitų praturtinimui bus preities dalykas.
Jie “statysis namus ir patys juose gyvens, ir vynuogynus veis, ir patys valgys jų vaisius. Statys ne tam, kad kiti gyventų jų namuos, sodins ne tam, kad vaisius valgytų kiti… Mano išrinktieji ilgai naudosis savųjų rankų darbo vaisiais. Nebeeis jų triūsas veltui…” (Iz 65:21-23).
Iz 35:1-7 randame neprilygstamą pranašystę apie tai, kaip pasikeis nederlinga žemė – iš jos trykšte trykš džiaugsmas ir laimė, nes dirbančių žemę žmonių gyvenimas bus lengvesnis ir dvasingesnis: “Pradžiugs dykuma… krykštaus pražysdama dykvietė… jinai… džiūgaute džiūgaus laiminga… Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės. Išdeginti smėlynai ežeru pavirs”. Netgi prigimtinis priešiškumas tarp gyvūnų bus pašalintas: “Ganysis vilkas drauge su ėriuku”, ir vaikai galės žaisti su angimis (Iz 65:25; 11:6-8).
Lygiai kaip visos kūrinijos prakeikimas bus labai sumažintas, taip ir žmonijos prakeikimas irgi bus palengvintas. Todėl Apr 20:2,3 simboliškai aprašo, kaip prasidėjus Tūkstančio metų viešpatijai velnias (nuodėmė ir jos pasekmės) “surišamas” arba suvaržomas. Gyvenimo trukmė prailgės tiek, kad jeigu kas mirs sulaukęs 100 metų, tai jis bus laikomas tik vaiku (Iz 65:20). Moterys patirs mažiau skausmo gimdydamos vaikus (Iz 65:23). “Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. Tada raišasis šokinės tarytum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis (Iz 25:5,6). Tai bus įmanoma vėl suteiktų stebuklingų Dvasios dovanų dėka.
Reikia aiškiai pabrėžti, kad apie Dievo Karalystę neturėtų būti galvojama kaip apie tropinės salos rojų, kur teisieji linksminsis panašiai kaip tai daro žmonės degindamiesi saulėje tarp gamtos grožybių. Pagrindinis Dievo Karalystės egzistavimo tikslas – teikti Dievui šlovę, kol žemė bus pilna Jo šlovės, “kaip jūra kupina vandenų” (Hab 2:14). Tai – galutinis Dievo tikslas: “Kaip aš gyvas esu, visa žmė bus pilna Viešpaties šovės” (Sk 14:21). Dievo šlovinimas reiškia, kad žemės gyventojai supras, garbins ir mėgdžios Jo teisiuosius bruožus; būnant pasauliui tokioje būsenoje, Dievas leis jai pasireikšti ir fizinėje žemėje. Taigi “romieji paveldės žemę (Karalystėje), ir gėrėsis (dvasinės) taikos daugybe (Ps 37:11), o ne mėgausis lengvu gyvenimu. “Alkstantys ir trokštantys teisybės… bus pasotinti” Karalystėje (Mt 5:6).
Dažnai vien tik pati mintis apie amžinąjį gyvenimą Karalystėji naudojama kaip masalas, norint sužadinti žmonėms susidomėjimą krikščionybe. Betgi tada beveik pamirštama tikroji priežatis dėl kurios duodamas gyvenimas Karalystėje – šlovinti Dievą. Šito dalyko supratimas turėtų nuolat vystytis mumyse visą laiką, kuris mums dar yra skirtas po krikšto. Knygos autoriui netgi tik dešimt metų gyvenimo džiaugiantis visišku tobulumu ir tyra sąžine prieš Dievą būtų verti visų šio gyvenimo negandų. Mintis, kad ši šlovinga būsena tęsis amžinai, tiesiog temdo protą ir viršija žmogiškojo suvokimo ribas.
Netgi vertinant šiek tiek materialistiškiau, patekimas į Dievo Karalystę turėtų būti mūsų aukščiausiasis motyvas atsisakyti šio pasaulio pranašumų ir materializmo. Vietoj intensyvaus galvojimo apie artimiausią ateitį Jėzus mums patarė: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta” (Mt 6:30-34). Viskas, ką mes galime dabar įsivaizduoti ir siekti, neprilygsta buvimui Dievo Karalystėje.
Mes turime ieškoti “Dievo teisybės”, t.y. turime bandyti išvystyti savyje dieviško charakterio meilę, o tai reiškia, jog mes turėtume veržtis į Dievo Karalystę, kadangi teisingumas ten bus šlovinamas, kadangi mes siekiame būti visiškai morališkai tobuli, o ne tik patys asmeniškai norėdami išvengti mirties ir gyventi amžinybę.
Per daug dažnai Evangelijos viltis pateikiama taip, kad jinai žadintų žmogišką savanaudiškumą. Žinoma, mūsų motyvai patekti į Karalystę labai keičiasi diena iš dienos. Tai, ką mes pateikiame čia, yra idealas. Pirmiausia mes turėtume mokytis Evangelijos ir paklusti jai pasikrikštijant, nes mylime Dievą. Tikrų priežasčių, dėl kurių mes norime būti Karalystėje, ir Dievo siūlomos vilties suvokimas augs ir bręs po mūsų krikšto.
