Demonai

Ankstesniuose dviejuose poskyriuose išaiškinome, kodėl mes netikime velnią ar šėtoną esant asmeniu arba monstru. Jei pripažįstame, kad tokios būtybės nėra, tada velnio tarnais laikomi demonai tikriausiai taip pat neegzistuoja. Atrodo, daugelis žmonių mano, jog Dievas suteikia mums visus gerus dalykus gyvenime, o velnias ir jo demonai – blogus, ir taip pat jie atima Dievo suteiktus gerus dalykus.

Biblijos mokymas yra visiškai aiškus – Dievas yra vienintelis visų galių šaltinis (žr. 6.1 poskyrį), ir iš jo mes savo gyvenime gauname ir gerus, ir blogus dalykus:

“Aš darau šviesą ir sutveriu tamsybę, darau taiką ir sutveriu piktenybę. Aš Viešpats, kurs visa tai darau.” (Iz 45:7).

“Nelaimė nužengė nuo Viešpaties į Jerusalės vartus” (Mch 1:12).

“Ar trimituojama mieste trimitu ir žmonės neišsigąsta? Ar būna mieste nelaimė, kurios Viešpats nebūtų siuntęs?” (Am 3:6).

Todėl jei mes susidūriame su išbandymais, turime pripažinti, kad juos siunčia Dievas, ir nekaltinti dėl to velnio ar demonų. Jobas prarado daugelį gerų dalykų, kuriais Dievas jį buvo palaiminęs, bet jis nepasakė: “Tie demonai atėmė viską, ką man buvo davęs Dievas”. Ne, paklausykite, ką jis pasakė:

“Viešpats davė, Viešpats atėmė; kaip Viešpačiui patiko, taip įvyko. Tebūna palaimintas Viešpaties vardas.” (Job 1:21)

“Jei priėmėme iš Dievo rankos kas gera, kodėl nepriimtumėm kas bloga?” (Job 2:10)

Supratę, kad viskas ateina nuo Dievo, ir susidūrę savo gyvenime su kokiomis nors problemomis, mes melsdamiesi galime prašyti Dievą jas pašalinti. Jeigu Jis šito nepadaro, tada mes galime būti tikri, kad visa tai daroma mūsų pačių labui, ir galime patobulinti savo charakterį:

“Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka (Dievas, ne demonai!) kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia. Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! Bet jeigu jūs be draumės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.” (Žyd 12:5-8)

Dievas – visų galių šaltinis
Dievas yra visų galių šaltinis:

“Aš Viešpats, ir nėra kito; be manęs, nėra Dievo (hebrajiškas žodis, išverstas žodžiu “Dievas”, iš tikrųjų reiškia “galia”) (Iz 45:5);

“Argi yra Dievas, be manęs, ir Kūrėjas, kurio aš nežinočiau?” (Iz 44:8);

“Tik Viešpats yra Dievas ir nėra kito, jį atskyrus” (Įst 4:35).

Tokios eilutės randamos daugelyje vietų visoje Biblijoje. Dievas yra vienintelis visų galių šaltinis, todėl Jis yra pavydus Dievas, ir tą Jis mums dažnai primena (pvz. Iš 20:5; Įst 4:24).

Dievas tampa pavydus, jei Jo žmonės pradeda tikėti kitais dievais ir sako Jam: “Tu – didis ir galingas Dievas, bet iš tikrųjų aš tikiu, kad šalia Tavęs yra dar kažkokie kiti dievai, nors ir ne tokie galingi kaip Tu”. Todėl mes ir negalime tikėti, jog šalia tikrojo Dievo dar egzistuoja demonai ar velnias. Būtent tokią klaidą darė Izraelio tauta. Senajame Testamente daug pasakojama apie tai, kaip izraelitai užrūstindavo Dievą tikėdami kitais dievais šalia Jo. Iš Biblijos suprasime, kad “demonai”, kuriais žmonės tiki šiais laikais, yra lygiai tokie, kaip tie netikri dievai, kuriais tikėjo Izraelio tauta.

Demonai – tai stabai
1-ame savo laiške Korintiečiams Paulius aiškina, kodėl krikščionys neturėtų garbinti stabų ar tikėti panašiais dalykais. Biblijoje aprašomais laikais žmonės tikėjo demonais ir laikė juos dievukais, kuriuos garbinant galima buvo atsikratyti gyvenime vienokių ar kitokių problemų. Todėl žmonės darė demonų atvaizdus, kitaip sakant stabus, ir garbino juos. Todėl aišku, kodėl savo laiške Paulius naudoja žodžius “demonas” ir “stabas” kaip sinonimus:

“Aukodami atnašas pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais… jei kas jums pasakytų: ‘Tai atnašinė (t.y. stabams paaukota – žr. 19 eil.) mėsa’, tuomet nebevalgykite dėl žmogaus…”. Taigi stabai ir demonai – tai praktiškai tas pats. Atkreipkite dėmesį, kaip Paulius aiškina, kad “pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams (stabams)” – demonai nebuvo Dievu, o kadangi yra tik vienas Dievas, tai reiškia, jog demonai iš tikrųjų neturi jokios galios, jie ne dievai. Visa tai gerai paaiškinta 1 Kor 8:4 :

“Taigi dėl stabams paaukotos mėsos valgymo mes žinome, jog iš tikro nėra pasaulyje stabų (t.y. demonų) ir nėra jokių dievų, tik vienas Dievas”. Stabai, arba demonai, iš viso neegzistuoja. Pasaulyje yra tik vienas tikras Dievas arba galia. Paulius tęsia (5,6 eil.):

“Ir nors yra vadinamųjų dievų… – daug tų dievų ir daug viešpačių [lygiai kaip ir šiais laikais žmonės tiki įvairių rūšių demonais – dėl vieno demono prarandi darbą, dėl kito tave palieka žmona ir t.t.], – tai mes (tikri tikintieji) turime tik vieną Dievą, Tėvą, ir kurio yra visa (ir gera, ir bloga, kaip jau esame išsiaiškinę)”.

Taigi Naujojo Testamento laikais žmonės tikėjo demonus esant stabais ar “dievais”. Dar vienas to įrodymas randamas Apd 17:16-18, kur aprašomas Pauliaus pamokslavimas Atėnuose. “Matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu”, nes buvo garbinama daug įvairių stabų. Išgirdę Pauliaus skelbiamą Evangeliją, žmonės kalbėjo: “‘Atrodo, kad jis – svetimų demonų (t.y. dievų) skelbėjas’. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.” Taigi žmonės galvojo, kad “Jėzus” ir “prisikėlimas”, apie kuriuos jiems buvo aiškinama – tai nauji demonai arba stabai. Jei perskaitysite skyrių iki galo, pamatysite, kaip Paulius toliau aiškina šiems žmonėms tiesą ir 22 eil. sako: “Jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi” (pažodžiui: pasišventę demonų garbinimui). Po to jis išaiškina, kodėl jų demonuose, ar stabuose, Dievo nėra. Jeigu Jo nėra demonuose, tada demonai yra bejėgiai, nes visatoje nėra jokio kito galių šaltinio, t.y. jie tiesiog neegzistuoja.

Senojo Testamento “demonai” buvo stabai
Dar daugiau įrodymų kad “demonai” – tai tas pats, kas stabai, randame Senajame Testamente. Ps 106:36-39 aprašomi Izraelio paklydymai ir Kanaano drožiniai (t.y. stabai) prilyginami velniams (t.y. demonams):

“Jie (Izraelis) garbino jų drožinius, kurie pasidarė jiems spąstai. Ir aukojo savo sūnus ir savo dukteris velniams. Jie išliejo nekaltą kraują savo sūnų ir savo dukterų, kuriuos jie aukojo Kanaano drožiniams… ir jie buvo sutepti savo darbais, ir paleistuvavo savo veiksmais.”

Visiškai aišku, kad velniais, arba demonais, vadinami stabai. Demonų garbinimą Dievas apibūdina kaip susitepimą “savo darbais… savo veiksmais”, nes jų tikėjimas demonais buvo žmogiškos fantazijos vaisius; jų susikurti stabai buvo jų pačių “darbais”. Taip pat ir tie, kurie tiki demonais šiandien, tiki žmonių išgalvotais ir sukurtais dalykais, o ne Dievo duotu mokslu.

Įst 32:15-24 aprašoma, kaip pyksta Dievas kai Jo tauta tiki demonais: Izraelis “paniekino savo išganymo Uolą. Jis erzino jį svetimais dievais ir nuobodomis žadino jo rūstybę. Jie aukojo velniams (demonams), kurie nėra dievai: dievams, kurių jie nežinojo… kurių negarbino jūsų tėvai… Jis (Dievas) tarė: Paslėpsiu nuo jų savo veidą… nes tai yra sugedusi karta, sūnūs, kuriuose nėra jokios ištikimybės. Jie mane įerzino tuo, kas nėra dievas, ir įpykino mane savo tuščiais stabais… Aš krausiu jiems nelaimes”.

Taigi Dievas vadina demonus nuobodomis ir tuščiais stabais. Jais tikėti – tuščias dalykas, nes jie iš viso neegzistuoja. Tikint demonais parodomas tikėjimo Dievu trūkumas. Nelengva tikėti, kad viską gyvenime suteikia Dievas, tiek gerą, tiek ir blogą. Lengviau yra galvoti, kad blogi dalykai ateina nuo kažko kito, nes pripažinę juos ateinant nuo Dievo, mes turime tikėti, jog Dievas juos ir pašalins arba galiausiai jie pasitarnaus mūsų labui.

Naujojo Testamento demonai
Bet jūs galite paklausti: “O kaip tada suprasti visas tas eilutes Naujajme Testamente, kuriose aiškiai kalbama apie demonus?”

Viena yra aišku: Biblija negali prieštarauti pati sau, nes tai Visagalio Dievo Žodis. Jeigu mums aiškiai pasakyta, kad mūsų problemas sukuria Dievas, kuris yra visų galių šaltinis, tada Biblijoje negali būti teigiama, kad tuos dalykus sukelia demonai, kurie yra lyg kokie dievukai, besipriešinantys Dievui. Atrodo, svarbu yra tai, kad žodžiai “velnias” ar “piktoji dvasia” (kai kuriuose vertimuose “demonas”) Senajame Testamente sutinkami vos keletą kartų ir jais visada aprašomas stabų garbinimas, bet Evangelijose jie sutinkami labai dažnai. Mūsų nuomone, taip yra todėl, kad Evangelijų parašymo metu to laikmečio kalboje demonų apsėdimu buvo vadinama bet kokia nesuprantama liga. Juk jeigu demonai iš tikrųjų realiai egzistuoja ir sukelia ligas bei kitokias problemas, tada ir Senajame Testamente apie juos turėtų būti rašoma daug daugiau. Bet mes nieko panašaus ten nerandame.

Demonai Naujajame Testamente
Pasakyti, kad iš ko nors buvo išvarytas demonas, – tai tas pats, kaip ir pasakyti, kad tas asmuo buvo pagydytas nuo pamišimo ar kokios nors tuo laikmečiu nesuprantamos ligos. Žmonės, gyvenę pirmajame amžiuje, turėjo polinkį dėl visų nesuprantamę dalykų kaltinti įsivaizduojamas būtybes, vadinamas “demonais”. Su to meto medicininių žinių lygiu buvo sunku suprasti psichikos ligas, todėl tokius ligonius žmonės vadindavo “demonų apsėstaisiais”. Senojo Testamento laikais pamišimas buvo siejamas su piktąja ar netyrąja dvasia (Ts 9:23; 1 Sam 16:14; 18:10). Naujojo Testamento laikų kalboje piktosios dvasios/demono apsėstais imta vadinti sergančius psichinėmis ligomis. Ryšis tarp demonų ir ligų matomas šiose eilutėse: “Žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai (Senajame Testamente): Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas” (Mt 8:16,17). Taigi žmonių negalios ir ligos – tai tas pats, kas “demonų” ir “piktųjų dvasių” apsėdimai.

Žmonės galvojo, kad Jėzus pamišęs, ir sakė: “Jis velnio (arba tikslesnis vertimas – “demono”) apsėstas ir šėlsta” (Jn 10:20; 7:19,20; 8:52). Taigi jie tikėjo, jog velniai (arba demonai) sukelia pamišimą.

Ligonių pagydimas
Kai “demonų apsėstas” žmogus buvo pagydytas, pasakyta, kad jis tapo “sveiko proto” (Mk 5:15; Lk 8:35). Tai reiškia, jog pasakymas “demonų apsėstas” yra naudojamas psichiškai nesveikam asmeniui apibūdinti.

Apie “demonų apsėstus” sakoma, kad Jėzus juos “pagydydavo” arba jie pasveikdavo (Mt 4:14; 12:22; 17:18). Reiškia, demonu apsėdimu vadinama liga.

Lk 10:9 Jėzus liepė savo 70 apaštalų eiti ir gydyti ligonius, ką tie ir darė. Po to jie sugrįžo ir kalbėjo (17 eil.): “Mums paklusta net demonai dėl tavo vardo”. Vėlgi, demonai prilyginami ligoms. Kartais apaštalai gydydavo žmones Jėzaus vardu, ir čia mes turime šito pavyzdį (dar žr. Apd 3:6; 9:34).

Tam tikro laikmečio kalba
Taigi matome, kad Naujojo Testamento laikų kalboje psichiškai nesveiki arba sergantys nesuprantama liga žmonės buvo vadinami demonų apsėstais. Biblija buvo parašyta kalba, kurią žmonės galėtų suprasti. To laikmečio kalbos vartojimas dar nereiškia, kad Biblija ar Jėzus tiki demonais. Panašiai lietuvių kalboje žodžiu “lunatikas” apibūdinamas asmuo, sergantis tam tikra psichine liga. Tiesiogine prasme tai reiškia “mėnulio paveiktą” žmogų. Seniau žmonės tikėjo, kad susirgti šia liga galima dėl mėnulio poveikio išėjus pasivaikščioti giedrą naktį. Šiandien taip pat vartojame žodį “lunatikas” pamišusiam žmogui apibūdinti, bet tai nereiškia, kad mes tikime, jog pamišimą sukelia mėnulis. Jei šie žodžiai būtų užrašyti ir perskaityti po 2000 metų (jei Jėzus dar nebūtų sugrįžęs), žmonės galėtų pagalvoti, kad mes laikėme mėnulį pamišimo priežastimi, bet jie klystų, nes mes tiesiog naudojame savo laikmečio kalbą, kaip darė ir Jėzus prieš 2000 metų. Panašiai tam tikrą paveldimą sutrikimą mes vadiname “Švento Vito šokiu”, nors tai nėra “šokis” ir jį sukelia ne “Šventas Vitas”, bet šiuolaikinėje kalboje mes vadiname tai “Švento Vito šokiu”. Akivaizdu, kad Jėzus gimė ne gruodžio 25; bet šios knygos autorius vis tiek vartoja žodį “Kalėdos” tai dienai pavadinti. Šis žodis siejamas su Kristaus gimimu, nors aš nemanau, kad Kristaus gimimą mes turėtume švęsti būtent tą dieną. Anglų kalboje savaitės dienų pavadinimai yra susiję su pagoniškų stabų garbinimu; pvz. sekmadienis, “Sunday” reiškia “diena, skirta saulės garbinimui”; šeštadienis, “Saturday” buvo diena, skirta Saturno garbinimui, pirmadienis, “Monday” – mėnulio ir t.t. Šių pavadinimų vartojimas nereiškia, kad mes laikomės pagoniškų tikėjimų, kaip tie žmonės,iš kurių kilo mūsų dabartinę kalbą.

Ezekielio laikais manyta, kad Izraelio žemė kalta dėl joje gyvenančių žmonių nelaimių. Tai buvo netiesa, bet kalbėdamas Izraeliui Dievas panaudoja šitą tuo metu populiarią mintį: “Viešpats Dievas sako taip: Kadangi apie jus sako: Tu (žemė) ryji žmones ir smaugi savo tautą, todėl tu nebeėsi daugiau žmonių ir nebesmaugsi daugiau savo tautos, sako Viešpats Dievas” (Ez 36:13,14). Pagal anuomet plačiai paplitusį pagonišką įsivaizdavimą, jūra – tai didelė pabaisa, trokštanti praryti žemę. Ši idėja akivaizdžiai klaidinga, bet ji dažnai naudojama Biblijoje, kad pirmieji jos skaitytojai geriau suvoktų, ką norima pasakyti; žr. Job 7:12; Am 9:3; Jer 5:22; Ps 89:10; Hab 3:10; Mt 14:24; Mk 4:30). Asiriečių mitologijoje šis maištingasis jūrų monstras buvo vadinamas “Raabu”; ir lygiai taip pat vadinama jūrų pabaisa Ps 89:11. Kadangi Biblija yra Dievo įkvėpta, tai neįmanoma, kad joje paprasčiausiai atsispindėtų to meto, kai ji buvo rašoma, pagoniška pasaulėžiūra. Turbūt Dievas sąmoningai remiasi ano meto įsitikinimais, kad pademonstruotų savo visagalybę. Jis yra galutinis visų galių šaltinis; Jis valdo jūrų pabaisą ir ši vykdo Jo valią. Taigi Dievas stengėsi pataisyti klaidas tų žmonių įsitikinimuose; jie klaidingai manė, kad pasaulyje veikia kažkokios, numanomai blogos, jėgos, nepavaldžios Dievui. Bet šiuo atveju Biblija atvirai nepasmerkia šių neprotingų įsitikinimų, teigiančių, jog jūroje nardo didžiulis monstras, arba pati jūra – tai pabaisa.

Dar viename pavyzdyje audros debesys aprašomi kaip “vingiuotas žaltys” (Job 26:13; Iz 17:1). Čia aiškiai remtasi ano meto pagonišku tikėjimu, kad baisūs žaibuojantys debesys – tai iš tikrųjų milžiniškų gyvačių atvaizdai. Šiose eilutėse netskleidžiamas tokios idėjos kvailumas ir nebandoma visko paaiškinti moksliškai. Vietoj to teigiama, kad visą tai valdo Dievas. Šiuo atžvilgiu Kristaus požiūris į plačiai paplitusį tikėjimą demonais yra lygiai toks pats; Jo stebuklai aiškiai parodė, kad Dievo galia yra neribota ir žmonių prietarai dėl taip vadinamų “demonų” jai visai ne motais. Tie, kurių teigimu “demonų” aprašymas Naujajame Testamente įrodo jų egzistavimą, neišvengiamai turi pripažinti, kad jūra – iš tikrųjų pabaisa, o žaibas – milžiniška gyvatė. Tai iš tikrųjų svarus argumentas; būtina pripažinti, kad Biblija naudoja to laikmečio, kuriame jinai buvo rašoma, kalbą, bet ne visada patvirtina įsitikinimus, sudarančius tos kalbos pagrindą. Kaip pademonstravome, mes ir patys kalbą naudojame panašiai. Šitaip darydama Biblija patvirtina pagrindines tiesas, kurias mes išnagrinėjome 6.1 ir 6.2 poskyriuose, o būtent: Dievas yra visagalis, Jis siunčia mums tenkančius išmėginimus, nuodėmė kyla iš mūsų pačių, ir visi šie dalykai įgauna prasmę tik suvokus Dievo gelbstinčios jėgos didybę. Vadinamieji “aukštieji kritikai” atranda vis naujus ryšius tarp Raštuose vartojamos kalbos ir įsitikinimų bei idėjų, paplitusių toje kultūrinėje aplinkoje, kurioje Biblija buvo įkvėpta ir užrašyta. Tai nesunku suprasti, jei suvokiame, jog Biblijoje naudojama kalba gali remtis to meto vietiniais tikėjimais, bet šitaip daroma tam, kad parodyti Jahvės, vienintelio tikrojo Dievo didybę, kuriai negali prilygti nereikšmingi žmonių tikėjimai, žinomi tiems, kurie pirmieji skaitė įkvėptuosius žodžius, tik ką ištartus pranašų.

Turint tai omenyje galima tik stebėtis, kiek daug Naujajame Testamente galima rasti pavyzdžių, kur vartojama to laikmečio kalba jos nepataisant. Štai keletas tų pavyzdžių:

– Fariziejai apkaltino Jėzų darant stebuklus netikro dievo, vadinamo Belzebuliu, galia. Jėzus atsakė: “Jeigu jau aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai?!” (Mt 12:27). 2 Kar 1:2 aiškiai sakoma, kad Belzebulas (Beelzebubas) buvo netikras pilistimų dievas. Jėzus nepasakė: “Štai žiūrėkite, 2 Karalių knygoje sakoma, jog Belzebulas – tai netikras dievas, taigi jūsų kaltinimai negali būti teisingi.” Ne, Jis kalbėjo taip, lyg Belzebulas egzistuotų, nes norėjo, kad žmonės suprastų Jo skelbiamą žinią. Taigi lygiai taip pat Jėzus kalbėjo ir apie demonų išvarymą – Jis nuolat nekartojo: “Iš tikrųjų jie neegzistuoja”, Jis tiesiog skelbė Evangelija to laikmečio kalba.

– Apd 16:16-18 – tai Luko žodžiai, užrašyti įkvėpimo metu: “Mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią”. Originalo kalboje žodžiai “spėjimo dvasia” siejasi su Pitono vardu (kai kuriuose vertimuose jie perteikiami kaip “Pitono dvasia”). Pitono vardą turėjo netikras dievas, kuriuo tikėta pirmajame šimtmetyje (galimas daiktas, tai buvo kitas dievo Apolono vardas). Taigi Pitonas tikrai neegzistavo, bet Lukas nesako, kad mergina turėjo “spėjimo dvasią, kurią suteikė Pitonas. Tarp kitko, tas Pitonas – tai netikras dievas, ir iš tikrųjų jis neegzistuoja…”. Lygiai taip pat Evangelijose nesakoma, jog Jėzus “išvarydavo demonus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja, tai juk tiesiog būdas ligai pavadinti”.

– Kristaus laikais žydai laikė save teisiais Abraomo palikuonimis. Todėl Jėzus kreipėsi į juos kaip į teisiuosius (Mt 9:12,13), ir pasakė “Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai” (Jn 8:37). Bet Jis netikėjo juos esant teisiais, ir dažnai tą atvirai pareikšdavo; po savo žodžių Jn 8:37 Jis toliau įrodė, kad iš tikrųjų jie nebuvo Abraomo palikuonis (Jn 8:39-44). Taigi Jėzus priimdavo žmonių įsitikinimus už tikrą pinigą, nepuldavo jiems tuoj pat prieštarauti, bet vietoj to atskleisdavo tiesą. Kaip jau parodėme, būtent taip Dievas traktavo Senojo Testamento laikais plačiai paplitusius pagoniškus tikėjimus. Kristaus požiūris į demonus Naujojo Testamento laikais buvo lygiai toks pats; Jo stebuklai, atliekami Dievo jėgos pagalba, kuo aiškiausiai parodė, kad ligas sukėlė Dievas, o ne kokia nors kita jėga, kadangi jos buvo pagydytos naudojant tik Dievo galią.

– Paulius citavo žymius graikų poetus, kurie buvo prikūrę daug nebiblinių nesąmonių, norėdamas apstulbinti tikinčius tų poetų mokymu (Tit 1:12; Apd 17:28). Viskas, ką mes aiškiname, yra apibendrinta Pauliaus kalboje, kur jis sako radęs aukurą, skirtą garbinti “Nežinomam dievui”, t.y. bet kokiai pagoniškai dievybei, kuri galbūt egzistuoja, bet yra nežinoma Atėnų gyventojams. Paulius nesupeikė tokio tikėjimo kvailumo, bet vietoj to remdamasis jų turimu supratimu ėmė aiškinti apie vienintelį tikrąjį Dievą, kurio jie nepažino (Apd 17:22,23).

– Ef 2:2 kalbama apie “kunigaikštį, viešpataujantį ore”. Čia aiškiai remiamasi mitologine Zoroastro idėja. Žodžiu, tai buvo vienas iš tų dalykų, kuriais kadaise tikėjo Pauliaus skaitytojai. Anot Pauliaus, jie kadaise gyveno “paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore”. Toje pačioje eilutėje Paulius prilygina jį “dvasiai (galvosenai), veikiančiai neklusnumo vaikuose”, t.y. prigimtiniame žmoguje. Anksčiau jie tikėjo pagoniška dangiškos dvasios-kunigaikščio idėja; dabar Paulius paaiškina, kad ta jėga, kuriai jie išoriškai paklusdavo, iš tikrųjų kildavo iš jų pačių sugedusio proto. Taigi remiamasi pagoniška idėja ir kalbama apie ją, konkrečiai nesupeikiant jos, bet atskleidžiant tiesa apie nuodėmę.

– 2 Pt 2:4 kalbama apie nusidėjėlių nubloškimą į Tartarą (dažniausiai verčiamas žodžiu “pragaras”). Tartaras buvo pramanyta vieta požeminiame pasaulyje; Petras nepataiso šio įvaizdžio, bet verčiau panaudoja jį kaip visiško sunaikinimo ir bausmės už nuodėmes simbolį. Kristus panašiai vartoja žodį “Gehena” (irgi dažniausiai verčiamas žodžiu “pragaras”).

Ar tikrai ligas sukelia demonai?
Kiekvienas, tikintis demonų egzistavimu, turi paklausti savęs: “Kai aš susergu, ar tą ligą sukelia demonai?”. Jegu jūs manote, kad Naujajame Testamente minimi demonai – tai kažkokie dievukai, kurie sukinėjasi aplinkui ir daro piktą, tada jūs turite atsakyti “taip”. Bet tuo atveju kaip jūs galite paaiškinti tą dalyką, jog daugelis ligų, laikytų demonų darbu, dabar gali būti pagydomos ir valdomos vaistais? Puikus pavyzdis – maliarija. Dauguma žmonių Afrikoje iki šiol tikėjo, kad maliariją sukelia demonai, bet, kaip žinome, maliariją galima išgydyti chininu ir kitais vaistais. Tad nejaugi pamatę mažas geltonas tabletes, slenkančias gerkle žemyn, demonai išsigąsta ir pabėga? Kai kurios Jėzaus pagydytos ligos, apibūdintos kaip demoniški apsėdimai, yra sutapatinamos su traukuliais ar epilepsija, o abiem šias atvejais gali padėti vaistai.

Vienas mano draugas yra kilęs iš kaimo, esančio netoli Kampalos Ugandoje. Jis papasakojo, kaip žmonės tikėdavo, kad maliariją sukelia demonai, bet pamatę gerus gydymo vaistais rezultatus, jie liovėsi kaltinę demonus. Vienok kam nors susirgus cerebraline maliarija (kuri gali sukelti rimtus protinius sutrikimus), jie ir toliau kaltindavo demonus. Iš miesto atvykęs gydytojas pasiūlė jiems kaip gydymą stiprių antimaliarinių vaistų, bet jie to atsisakė ir paprašė kažko kovai su demonais, o ne su maliarija. Gydytojas sugrįžo vėliau ir pasakė: “Aš turiu vaistų, išvarančių demonus”; ligonis mielai juos išgėrė ir pagerėjo. Šie vaistai buvo lygiai tokie patys, kaip ir pirmieji. Gydytojas netikėjo demonais, bet jis naudojo to meto kalbą, nes norėjo būti suprastas. Prieš 2000 metų panašiai darė ir “Didysis Gydytojas”, Viešpats Jėzus.