Poezijos autoriai: Antanas Jonynas

Džiaugsmus ir nuoskaudas
Ištyriau ligi galo.
Buvau viršūnėse,
Buvau pačiam dugne.
Bet ir dabar,
Kai smilkiniai jau bąla,
Jaunystės aistros
Degina mane.

Ir naktimis
Vis neramiai sapnuoju
Naujas viršūnes
Ir naujas gelmes,
Ir vis jaučiu:
Lig šiol nesužinojau
Visos didžios gyvenimo prasmės.

Vis priekin skverbias
Mano žvilgsniai godūs,
Ir skaudžiai blaškos
Alkana mintis...
Ir gal dėl to man visą laiką rodos:
Toli, toli senatvė
Ir mirtis.

1957

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Aš nekaltas,
Kad žemė šarmoja,
Kad klevai jau pradėjo ruduot.
Kaltas tuo,
Kad lig šiol nežinojau,
Koks šviesus gali būti ruduo.

Ir šviesus,
Ir graudus,
Ir toks tyras. –
Krištolinė rugsėjo rasa.
Liks gailus ilgesys
Atsiskyrus
Ir vilties žarijėlės rusą.

Niekada iš aitrių žarijulių
Nebandysiu įpūsti liepsnos.
Tik širdis,
Atsijauninus vėlei,
Meilės ilgesį garsiai dainuos.

Aš to ilgesio krištolu guosiuos,
Naują dainą pradėjęs rimuot.
Gulbės kaklas
Kasnakt
Man sapnuosis
Ir už nendrę lankstesnis liemuo.

1963–1964

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Mes gėrėme pavasarį
Kaip vyną
Ir meile apsinuodijom.
Srauniam upely paskandinom
Visas septynias nuodėmes.

Išbėgome, nubėgome dainuodami
Kaip broliai
Į trečio brolio –
Į kvailelio vestuves.
Kaip lapai nuo beržų
Nuvytę dienos puolė –
Mes nuodėmėm nežudėme savęs...

Tada kažkas paklausė mus –
Kur nuodėmės?
Ir mes atsakėm:
Nuodėmių nėra.
Nuplovė tas upelis apsinuodijęs,
Skraiste užklojo vakaro žara.

Prakeikėme upelį tą
Ir nuodėmes,
Pavasarį prakeikėm
Ir save,
Ir grįžom alkani ir apsinuodiję
Į trečio brolio kvailio vestuves.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Aš norėčiau numirti
Kaip jaunas ir linksmas kareivis,
Kad mirtis nenuplėštų
Nuo lūpų smagios šypsenos. –
Lai ties mano kapu
Žais jaunystės nenuoramos deivės,
Vainikus pins merginos,
Laukų vieversėliai dainuos.

Be senatvės raukšlių,
Be širdies išdavikės – sklerozės –
Aš norėčiau žingsniuot
Ligi tolimo kapo duobės.
Lai per širdį tekės
Visas jaunas gyvenimo grožis,
Lai nuo laimės ir džiaugsmo
Apsvaigusi siela virpės.

Man dainuoti ir šokt!
Man žydėti ir stiebtis į saulę,
Kol rugsėjo šalna
Išsiskleidusį žiedą pakas!
Aš norėčiau išsaugot
Netilstančiam žygių pasauliui
Nepasotintą širdį
Ir jauno kareivio rankas.

1957

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Gimė. –
Vienas žodis, o prasmė!
Daug kančios ir juodo nemigo naktų!
Susidės gyvenimo giesmė
Iš daugybės žodžių prakeiktų.

Augo. –
Vienas žodis, o dalia!
Daug svajonių, daug dienų baltų baltų...
Ir pamos likimas gluosnio šakele:
Bėgs pavasarį upelis, – bėk ir tu.

Seno. –
Vienas žodis, o kančia!
Neįveikiamas gyvosios žemės ilgesys!
Ir kaip žvakę, tyliai spragančią, nakčia
Šalto vėjo vienas gūsis užgesys.

Mirė. –
Vienas žodis. Nežinia...
Ten, kažkur anapus, nežinia...
Upė teka, saulė dega amžina,
Vienas žodis –
Nesibaigianti daina.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Poezija yra...
Jau taip seniai mane kankina,
Taip jau skaudžiai degina
Ieškojimas atsakymo
Į klausimą,
Kurio galbūt visai nėra:
Kur slepiasi poezija
Ir kas yra poezija,
Ir kam ji reikalinga
Šiam nerimstančiam,
Šiam laimės neatrandančiam
Pasauliui?..

Poezija yra...
Aš nustebau,
Kai šį pavasarį
Naujai savęs paklausiau:
Kas yra poezija,
Ir kai širdis,
Ieškojimo vargingo iškankinta,
Tą mano klausimą
Atgręžė prieš mane:
O kas nėra poezija?

Poezija yra
Žolės dygimas
Ir obels žydėjimas,
Ir paukščio pastanga
Susukti lizdą medyje,
Ir geležinis traktoriaus dainavimas,
Ir tas artojo nerimas
Dėl sėklos pabertos
Ir galimų šalnų...
Pavasarinis rūpestis
Ir džiaugsmas,
Dar negimęs,
Ir vilties žaliavimas
Yra poezija.

Poezija yra
Laukimas
Ir trapus tikėjimas,
Kad bus karšta, derlinga vasara
Ir kad ruduo skambės
Linksmom vestuvėm,
Pabaigtuvėm...
Sūriausias prakaitas,
Aitriausias nuovargis
Ir ant delnų suveltos pūslės,
Sąnarių skaudėjimas
Yra poezija.

Poezija yra
Veržimasis į darbą –
Į esimo prasmę,
Į žolės dygimą
Ir obels žydėjimą,
Kuris ne pats sau tikslas,
Tik troškimas
Duoti vaisių...
Savęs į sėklą perkėlimas,
Ir slaptingas lieptas,
Amžinybėn tiesiamas,
Yra poezija.

Poezija yra
Mirtingos laimės
Nemirtingas mirksnis,
Gyvybės atgijimas
Ir žmogaus pasilikimas
Žmogumi
Net po mirties,
Po nupuolimo,
Po savęs atsižadėjimo,
Po sutryptų sapnų...
Tikėjimas žmogum
Ir didelio tikėjimo nešimas
Ateitin
Yra poezija.

Poezija yra
Senuko mano tėvo –
Sodininko –
Vaikščiojimas keliais
Apie obelis
Ir negalvojimas,
Ar vaisiaus jis sulauks,
Ar nesulauks...
Mano dukros neklaužados
Siautimas
Po tvarkingą sodą
Ir šakelių žydinčių
Nerūpestingas lankstymas
Yra poezija.

Poezija yra...
Kai šį pavasarį
Širdis apsuko klausimą –
Kankintą užkankintą –
Ir paklausė:
Kas nėra poezija,
Man nė per nago juodymą
Ramiau nepasidarė...
Aš tik jaučiu,
Aš tik žinau,
Kad šitas neramumas –
Geras
Ir palaimintas,
Kad jis –
Yra poezija.

1973

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Išdūlinai kaip šuo, paspraudęs uodegą,
Kaip šuo benamis tyliai pro pavartę,
O dienos tavo tartum gyvos nuodėmės
Ilgai kankinsis, nerimu apkartę...

Paskui sustosi kryžkelėj ir didelį,
Ir sunkų kryžių pats sau užsidėsi.
Pro šalį eis teisuoliai ir paklydėliai,
Ir paukščiai skris į tamsą ir į šviesą.

Ir eisi tu, ir eisi nesustodamas.
Ir duona dirvoj kvepiančioj žydės,
Ir bus tau brangios visos tavo nuodėmės
Ir tyras džiaugsmas ieškančios širdies.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Supasi viršūnės eglių mašastinės,
Vis kimiau plokštelėj saksofonas juokias, –
Plaukia lyg upelis kloniais
Paskutinis
Karnavalo šokis.

Krykštavom kaip gervės, grįžtančios į šiaurę,
Blaškėmės kaip skaisčios liepsnos židiny,
Svaigom,
Ir išgėrę karnavalo taurę
Grįšim kaip atėję.
Grįšim alkani.

Baigsis karnavalas.
Tylūs ir suglumę
Grįšime per šilą ošiantį namo.
Gal akin pateko aitrūs laužo dūmai? – –
Ašara nukrito sniego baltumon.

Miela, paskutinis šokis.
Paskutinis.
Baigsis karnavalas.
Kas gi nesibaigs?
Kapinės, pasviręs kryžius akmeninis,
Vilkstinė ilgiausia su sunkiais grabais.

Ne. Tai ne grabai ten...
Eglių mašastinės
Šakos plevėsuoja.
Saksofonas juokias.
Nuplaukė lengvutė valtis –
Paskutinis
Karnavalo šokis.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Kasdien vis tuo pačiu ratu, kasdien iš naujo,
Tarytum karuselėje vaikai,
Mes sukamės ir sukamės, keliaujam ir keliaujam
Visų tautų gyvenimais, visais laikais.
Koks keistas, koks nepaprastas užburtas mūsų
ratas –
Prabėgam tiek gyvenimų, tiek amžių, tiek dienų...
O niekad nepražylame
Ir niekad nepasenstam.
Vis tie patys
Vaikai, susėdę ant suolelių karuselės
Amžinų.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Štai aš ir mano šuo.
Abu labai panašūs.
Abu vienodi vargšai ir vergai. –
Ant kaklo sunkią vargo grandį nešam,
Ir nieks neklausia:
– Gal jau pavargai?

Velkuos.
Pageltęs rudeninis lapas...
Ir jis drauge.
Jis ištikimas šuo –
Toks vienišas, nususęs ir sušlapęs,
Drebąs iš alkio vakaro vėsoj.

– Ciu ciu, šuneli, –
Pašaukiu iš lėto.
Ir jis ateina.
Ištikimas jis.
Aš jam sakau:
– Susėskime pas klėtį,
Jau temsta, greit užkris naktis...

O jis staiga išsitiesia ir kaukia.
Jis keikia dangų, žemę ir gelmes.
O aš girdžiu:
Jau niekas mūs nelaukia,
Ir niekam čia nereikalingi mes.

Oi tu gudrus, tu supranti, šuneli,
Už ką mums vartai standžiai užkelti.
Palikome, praradom savo dalią,
O svetimi namai –
Visiems šalti.

1942

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Panelės ir ponai, jūs skaitėt
Raudoną šio cirko afišą.
Ak, juodos kaip titnagas raidės:
Pajacas... Per sprindį ištįsę,
Ir aiškios, ir sunkios: pajacas...
Ir dar parašyta: šįvakar
Prie žibalo lempų ir žvakių
Šviesos, pats lyg žvakė užgesęs,
Dainuos savo dainą pajacas.

Ak, juk nebe pirmąjį kartą
Aš praveriu puskvailio lūpas,
Ir leisdamas balsą pragertą,
Marguos skarmaluos įsisupęs,
Kaip tikras ir geras pajacas
Dainuoju, verkiu ir triukšmauju.
Ak, mano netikusį kraują
Seniai šitos dainos užgesė,
Ir aš ne žmogus, – tik pajacas.

Pavasariai, vynas, mergaitės, –
Banalios ir nuobodžios temos,
Ir ką gi dabar padainuoti,
Kai stingsta širdis išsisėmus.
Aš menkas šio cirko pajacas,
Aš pats juokingiausias kvailys?

Jūs juokiatės? Ponai, panelės,
Kvatokitės, plokit! Valio!
Daugiau nedainuosiu išbalęs
Šio cirko dėžėj purvinoj.
Taip. Taip, aš tik menkas pajacas,
Gyvenimas – kvailio daina,
Bet man jo vis tiek negana.
Dainuodamas dainą nešuos
Be jokios, be jokios šviesos.

1944.V.23

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Kaip keista. Norisi užmiršti,
Lyg nieko, nieko nebebūtų čia.
Tik rūkas rudenį aplinkui tirštas,
Ir tik širdis apatiškai tuščia.

Ir vis prisimenu: tos obelys nulinkę,
Mėnuo virš stogo, apykvailis mėnuo.
Rasoje ir žieduose tąsyk išsitrinkom
Už sodo ten, už paupio, menu.

Naktis lėtai ten pievoj rasą barstė,
Lakštingala čiauškėjo beržo šakose,
Mes jutome tada tik savo lūpų karštį
Besusiliejant su nakties vėsa.

O grįžk! Naktis. Apykvailis mėnuo,
Ir obelys per sodo tvorą linksta.
Bet tu eini ir aš tolyn einu,
Rasa ten pievoje kaip perlas stingsta.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.