Archyvai: Poezija
Meilė
Meile, nelaiku atsiradai,-
Neturiu tau laiko nei lėšų...
Užrašų knygelėje - seni vardai,
O širdy naujus jausmus nešu.
Meile, viską nutarei pakeist,
Kaip ir dera meilei - iš esmės.
Tiek grožybių man jau prisakei,
Kad netenka praeitis prasmės.
Meile, aš manau nepasiduot,
Atsispirt visiems kerams žadu,
Kai artėja įprastas ruduo,
Tai velniam tiek daug gražių žiedų.
Mano metuos moterų vardai
Ne varpeliais, o šaukšteliais dzingsi...
Meile, nelaiku atsiradai...
Gal, sakau, ir nelaiku pradingsi.
Menu akimirką žavingą
Menu akimirką žavingą:
Tu šmestelėjai akyse.
Kaip koks regėjimas aikštingas,
kaip grožio kerinti dvasia..
Tam liūdesy, kurs neapleido,
dienų skubrioj ir sumaišty
Skambėjo Tavo balso aidas,
regėjos bruožai nekalti..
O metai slinko. Sukūriavo,
blaškydami šviesius sapnus,
Ir pasimiršo balsas Tavo
ir veidas dangiškai švelnus,
Tamsioj tremty ir nuošalybėj,
man vijos kamuoliai dienų,
Be įkvėpimo, be dievybės,
be ašarų ir be jausmų..
Atėjo sielos pabudimas:
Ir vėl Tu mano akyse,
Kaip koks aikštingas nušvitimas,
kaip grožio kerinti dvasia.
Ir vėl širdy man apsvaigimas,
ir vėl ten kėlėsi ūmiai
GYVENIMAS IR ĮKVĖPIMAS,
DIEVYBĖ, AŠAROS, JAUSMAI...
Meilė
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje
Ir mano rankos tarsi mano viltys
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane.
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane suvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
Bučinys
Bučinys tam, kad žinotum-
myliu, ir niekada to nepamirštum.
Bučinys tam, kad ištrintum
visą skausmą ir laimės pririnktum.
Bučinys tam, kad prabiltum
ir už kvailą žodį atleistum.
Bučinys tam, kad nutiltum
ir dar vieno užsigeistum.
Bučinys tam, kad išeitum,
bet manęs niekada nepaliktum.
Bučinys tam, kad sugrįžtum
ir per nakt kartu pasiliktum.
Bučinys tam, kad nubustum
ir rytą šypsniu pasitiktum.
Bučinys tam, kad užmigtum
ir naktį mane susapnuotum.
Bučinys tam, kad geistum
ir niekada nenustotum.
Bučinys tam, kad atvėstum,
bet ne tam, kad užgęstum.
Bučinys tam, kad numirtum
ir mylintis vėlei sugrįžtum.
Bučinys tam, kad gyventum
ir visą meilę priimtum.
Bučinys tam, kad laimėtum:
jausmais protą nurungtum.
Bučinys tam, kad praloštum
ir savo širdžiai pasiduotum.
Bučinys tam, kad pavogtum
mano širdi, bet jos nedaužytum.
Bučinys tam, kad dovanotum
man savąją ir neatsiimtum.
Bučinys tam, kad mylėtum
ir tai sau pripažintum.
Bučinys tam, kad nekęstum,
bet sau tik meluotum.
2009-04-30
Jaunystės bučiniai
Tavo bučinius karštus,
lyg vyno taurę išgėrus,
ilgai vis jaučiau.
Apsvaigino.
Jie mane apsvaigino
už šimtmečio vynus
labiau...
Vėl pareičiau, -
parbėgčiau iš didelio kelio,
su troškuliu sielos giliu,
kad galėčiau,
kad galėčiau išgerti,
lyg laimės taurelę
tavo pora karštų
karštų bučinių...
2010-08-29
Angelo bučinys
Bučinį angelo balto
Skraidinau balto pūko sparnais,
Tyrą, nesuterštą keršto,
Rytmečio gelsvo skliautais...
Rausvą it kaktuso žiedą,
Kvapnų, kaip bičių medus.
Skriejau per rytmečio pievą,
Gerdama ryto kvapus.
Perskriejau išilgai pievą,
Pamečiau rojaus lašus,
Bučinį angelo balto
Vis dar nešiausi delnuos...
Saugau it šventąją ugnį
Bučinį savo delnuos,
Kantriai ir tyliai belaukiant,
Kolei širdis uždainuos...
2008-04-02
Pavasaris
Kai bunda gamta - gražu,
Ir tau, ir jiems visiems, bet tik ne man…
Pavasaris man kertas su skausmu.
Skaudu, kai tirpsta baltas sniegas,
Kai nyksta pasakiškas grožis…
Tas šaltis, gnaibantis man skruostus,
Tas baltas spindintis paviršius
Ir pėdos…
Ar taip sunku įžvelgt žiemos gražumą?
Ar nejauti to jaudulio, kai iš dangaus pasipila snaigės?
Kai krenta jos žemyn ant tavo skruostų ir delnų?
O angelas? Tas sniego angelas?
Ir šypsenos vaikų,
Kai netyčiom mesta sniego gniūžtė,
Pataiko tau į petį...
Pavasaris gražus, bet tai ne man...
Tai tau, ir jiems visiems, bet tik ne man...
Man tai kertas su skausmu.
2010-02-09
Bučinys
Ateik su tamsa, kai vėl panirsiu sapne...
Kad girdėčiau tavo žodžius, tavo balsą...
Jis toks svaigus...
Ir gerai, kad nežinau kas tu,
Ir gerai, kad yra paslaptis...
Aš tik jaučiu tave nors nematau...
Tu čia visada šalia...
Nesvarbu koks tavo vardas, nesvarbu kas tu...
Ir kai sapnas apgaubia mane,
Tu ateini pro rūką...girdžiu žingsnius...
Ir tas kvapas...tavo kvapas jis toks saldus...
-Kas tu?
-Šššš... tu žinai kas aš....mano angele...
Tolimesnius žodžius užgožia bučinys...
Jis toks stiprus ir karštas- ir aš skrendu...
Skrendu su tavimi...
Tolyn už horizonto, tolyn link saulės...
Link kaitros...
-Kodėl pradėjai tolti?
Kodėl pranyko saulė?
-Pats laikas tau prabusti...
Ir prabundu... viena...
Ir vėl gyvenu sapno nuotrupom apie tave...
Kodėl aš negaliu miegot ir nepabusti?
Gal likčiau amžinai su tavimi?
Deja, tokia lemtis...
Ir kai pradingsta noras man gyventi...
Kažkur suskambo telefonas...
Jis skamba o aš tyliu...
Kodėl negali jis nutilti?...
Pakeliu...
-Klausau?
Tyla...tik kvėpavimas kitapus..
-Klausau?
-Labas rytas...mano angele...
-Tai tu?
-Aš visada su tavimi...
Ir vėl tyla...ir vėl viena...
Ir nors nežinau kas tu, bet dabar žinau kad tai tikra...
2010-02-08
Sudiev, tau bučinys, vasari...
pavasarėja
oh kaip aukštai varnos!
eina šiluma
pliurpsi po kojom
išsimurzinęs sniegas
kalbina žemę
ryškiai geltoni
gluosniai miauksės kačiukais
eina tam laikas
bučiuosis dangus
mėlynai pamiškėse
bernelio dvasia
Vasari mielas,
jau sudiev tau bučinys,
atlaikėm abu.
2010-02-27
Raudonas bučinys
Ak, tos širdelės, širdelės –
didelės ir mažos,
raudonos ir dailios,
bučiniais meilios.
Gal ten aukštai, aukštai,
yra meilės kalnai?
Ten užkopti gali ir Tu,
jei pasitiki Valentinu.
Juk vasario vidury
meilės sūkury
raudoną bučinį
ir Tu turi...
Siunčiu jį švelnų, šiltą,
baltam sniege tik padabintą,
mažoj balutėj atspindėtą,
stogų varveklyje paslėptą.
Ir tik tokiu puikiu laiku,
kai meilės šiandien taip gausu,
ir tyliai
tyliai
myliu
Tau
ta
riu
*
2009-02-14
Prancūziškas Bučinys
Tave aplankė šviesa, kai tu miegojai,
kažkas aklai vėl patikėjo, o tu suabejojai,
ir likai sveikas neapgautas lig aušros,
nes norisi išgerti ryto rasą.
Kam laiką skirstyti į dabartį ir ateitį?
jei ši diena sugriauna svajones,
kam mirtį prikelti tęsti
kelionę amžiną arčiau savęs?
Tik prisiminimus valgydamas,
negyvensi kaip visi,
išmoksi keisti, spręsti, kurti,
apsidairyk, o kur kiti?
Gal negalvoji taip geriau,
ir nebelieka laiko stoti,
keliaujame visi toliau,
skirtingai norisi svajoti.
Vėl šukės renkasi į butelį,
ir kopos keičiasi kaip nuotraukos kine,
tik sustabdykit laiką, noriu išsirėkti,
o labas rytas! kuo vardu?
ar gera buvo su manim nakčia?
2009-01-24