Archyvai: Poezija

Nejaugi dėl dangaus
Tik ašarėlės krinta ?
O, jis nesulaikys
Atšalusių delnų ,
Kai glosto žemės skruostą
Ir nenuleisdamas akių
Į juodą kamuolį sukausto
Visai nebodamas
Tolesnių pasekmių.

Kai jungiasi erdvė -
Dangus ir žemė miega ,
Nesusitinka saulė
Su gražuoliu mėnuliu ,
Ilgiausią naktį
Gal prišauksiu
Purų sniegą ,
Kad šviestų baltu
Nekaltumo rūbeliu.

Savo lauže meškutis dar nemiega ,
Ragauja parudavusius žolių stiebus.
Laižytų ,jeigu būtų, baltą sniegą ,
Bet tada pats pavirstų pūkeliu.

Per Kalėdas paduosim šokolado ,
O jeigu liks, saldainių įsuktų,ilgų ...
Tėvelis gal atneš man saldaus ledo ,
Padovanosiu,kai nučiuošiu nuo kalnų.

Ilga žiema man nepabosta ,
Tik reikia kailinių šiltų ,
O pirštinaitės ,kepurėlė nusibosta-
Galbūt bėgiosime su meškučiu abu be jų.

Dažnai galvoju-
Gal ir medžiams skauda ,
Kai kirvio ašmenys
Palieka randus širdyje ,
O juk sakai-tai kraujas ;
Nebenuplausi ,o aprišti nėra kam...

Ilgam skausmingas
Randas lieka ,
Kai nuo mažens
Tu skriaudžiamas
Ir nežinai,už ką...
Tada lieki jautrus ,
O gal visai jausmai sudiržta ,
Nelyginant kokia gili
Buvo žaizda.

Dabar bijau
Net medžio šaką liesti-
Trikdyti ŽEMĖS veidą -nevalia.
Nedaug beliko ateities ,
O medis ošia ,kad mes- dviese
Ir mūsų ta pati
Akių spalva... žalia.

Aukštyn arba platyn
Pasauly viskas auga ,
Bet mes nematome ,
Kiek siekia jis gilyn...
Toliau nuo kelio
Kas išdygsta-
Niekas jo nelanko
Ir būna tik pats sau
Puikus širdy...
Po vieną krislą
Lipdomas pasaulis .
Jei burtų lazdele
Kažkas pamos ,
Suduš svajonės
Tarsi pirmas ledas ,
Dažnai iš naujo
Nebelieka laiko atsistot.

Lyg rankų gyslos
Nuo sunkių darbų ,
Gilios senatvės
Labirintais išsiraizgo ,
Skaičiuojama lemtis
Iš rezginio delnų...
Miške beaugdamos
Eglutės kyla -
Po balas išbraido ,
Jų ramstis -labirintai
Tiesiasi iki kitų šaknų.
Savo aistroms ir siekiams
Jėgų nesigailim-
Kasdien apninka
Tūkstančiai minčių...
Ne visada rikuojasi
Darna į eilę ,
O kartais tarsi eglės
Virsta iš šaknų.
Tada ir labirintai lieka-
Laikas gal užverčia
Klaidžius istorijos lapus ,
O visada suverčiam kaltę
Ir už beprasmiškus vaidus,
Nepasisekusius karus
Keistuolei lemčiai ,
Likimas kaltas-ne žmogus.

Visa,kas gyva ,
Stiebiasi į šviesą...
Nuvirtęs medis
To nepasakys.
Tik kerpės baigia
Savo darbą-
Laimei, šviesai ,
Gyvybei vėl naujai
Atvers duris.

Po mišką išsibarsčiusios
Kiškio bandelės gražios ,
Kai bus daug sniego ,
Kojytėm pakapstys ir išsitrauks ,
O po eglutėmis jo šiltas guolis
Ir baltus kailinius paslėpęs pakedens...
Po sniego patalu žaliuos kupsteliai ,
O viršuje kiškučio pėdos įsispaus ,
Bus pribarstyta ir iš tolo akį trauks
Rudos jo paliktos žymelės ,
Kurios laputę takeliu prišauks...
Kol kas dar miškas žalias žalias ,
Kalėdų Senis šalčio lauks .
Tada eglutę su baltais kiškeliais
Ir elnių kinkiniu namo partrauks.