Spalio slapukai
Tik jos vienos penkiolika
Išvydo saulę ,
Bet ar bus lemta
Džiaugtis ja ilgai...
Slapukai rudenį
Gražiai užauga ,
Nes juos mama
Labiausiai saugo
Ir myli,nes žino ,
Kad tai paskutiniai
Šįmet jos vaikai.
Archyvai: Poezija
Žilvičiai rudenį
Jau paskutiniai medžių lapai krinta ,
Atsidengė plika tarsi grėblys šaka
Ir saulės spindulys retai aplanko ,
Pradingo ant kalvų kilimų žaluma.
Tik upės iš dangaus gyvybę semia
Ir bėgdamos gurgena jau tuščiu dugnu.
Žilvičiai jas palydi į kelionę
Tarsi sakydami,kad lauks tik jų...
Ištikimybę sakosi prisiekę
Gražuoliai kėkštai ir zylių pulkai.
Kokia nepaprastai graži svajonė-
Pavasario sulaukti taip visiems
Po sprogstančiais žilvičiais ,
Gelsvai pražydusiais klevais...
2008
Giria
Per girią saulės spindulys nubėga
Ir apsistoja eglynėlyje,kur paslapčia
Dieną pasislepia pelėdos ,
Aikštelėje dar geria šilumą
Paparčiai,samana žalia...
Kiek paeini toliau ,užstoja kelią
Gal vėjo nuskriaustos eglaitės ir beržai-
Kiškio kopūstais džiaugiasi apaugę ,
Rausvomis kerpėmis dar šypsosi prieš saulę
Seniai numirę medžių išdidžių kelmai.
O naujas miškas su paukščių giesme užauga ,
Pažvelk, koks ąžuolėlis, beržas išlakus ,
O drebulės ir senos eglės ,rodos,siekia dangų ,
Todėl tik girioje jautiesi suprastas,ramus.
2008
Bebrų tiltai
Miškelio pakraščius didysis bebras saugo ,
Padaro kelią išsirausdamas urvus ,
Kai reikia maisto ar tiktai dantis galanda
Nuversdamas į griovį didelius medžius.
Kad jo vaikučiai plaukioti mokėtų ,
Užtvenkia vandenį-prie miško upelius.
Tiek darbo padaryti nedaug kas galėtų-
Kantrybės trūktų,o gal ir jėgų.
Kada jis tiek ir laiko turi,triūsia-
Gal naktimis ,nebodamas tamsos ,liūčių...
Berželiai guodžiasi,dar laikosi pasvirę ,
Vėliau nugriūva skersai griovio į maurus.
Taip upeliukuose,grioviuos bebrų tiltai užauga ,
Jais bėga voveraitės riešutų ,
Į pamiškes dažnai medžioti eina kiaunės
Ir atsigerti tupiasi paukšteliai-čia tylu...
Juos myli saulė
Miške pakėlęs galvą
Pažiūri į dangų-
Saulutė šviečia
Medžių namuose ,
Nors be langų ,
O pro šešėlius
Blyksi laimė ,
Kad čia stovėdama
Matyti virpesį
Savo širdies galiu.
O čia vienodai mylimas
Dar žalias- jaunas
Ir jau seniai nuvirtęs ,
Apkerpėjęs ir virtęs
Amžinu stuobriu...
Čia suprantu-tarp jų
Kiekvienas vietą randa ,
Apšviestas meile-
Saulės spindulių.
Mirties šešėlis
Kasdien gyvybė ir mirtis
Kartu po žemę vaikšto-
Kai vieną prikelia ryte ,
Kitus apgaubia vakaro gaisai
Ir uždega žvakes,
Kai žalios samanos uždengia
Prie kelmo pėdsakus
Grėsmės nasrų ,
Kuriems vis neužtenka
Kasdien užgimstančių
Naujų aukų ,gyvenančių trumpai.
Išeina
Didžiulės eglės mišku,rodos ,eina ,
O žemė-durpės šlapios ir klampu ,
Todėl lėtai jų kojos kelias
Klampodamos gličiu taku.
Ir nepailsta,kai sausra sukausto ,
Išdžiūsta balos, pasilikusios trumpai-
Tik nuo ištirpusių ledų... ir vaikšto
Po mišką lyg vaiduokliai vakarais.
O jeigu būna kiek sunku,
Po dvi susikabina šokiui
Ir sukasi plačiu ratu...
Aš miško muzikos tik čia išmokau ,
Todėl į taktą eglėms ploju ,
Žiūrėdama į jas juokiuosi ir verkiu.
Išgydžiusi žaizdas
Žinau,kada maža Eglutė verkė ,
Niekas nepaglostė,negailėjo.
Ją skriaudė augančią
Abu -kiek didesni Beržai.
Diržu mėgino kartais bausti ,
Jei nepaklūsta įgeidžiams
Ir kartais jų neklausė ,
Kodėl ji žiemą rėdosi žaliai...
Nuo piktų žodžių biro ašarėlės ,
Spindėjo šerkšnas ant spyglių.
Gyvenimo išbandymus iškentusi
Pavasarį akis pakėlė-
O,saulutė sveikina ir žydi miško gėlės !
Bet širdy liko randas
Dėl praradimų ir skriaudų.
Dideli ir maži
Mažylių paslaptis- kada iš tokio mažo ,
Nerūpestingai vasarą išleidusio kelis lapus ,
Per žiemą po sniegu slėpynės laukia,
Kad bėgdamas per mišką briedis arba stirna
Jo nenugnybtų dideliu pirštu-nagu.
Užaugęs visą dangų dengia...
Tik rudenį ,kai numeta lapus ,
Galingos šakos pasirengia
Prieš žiemos vėją atsispirti-
Kamienas šalčiui atsparus
O iš aukštai gal nebemato ,
Tarp lapų patalo
Koksai gyvenimas gražus.
Ant seno kelmo ne kiekvienas
Suranda vietą ir draugus.
Vėlinių atmintis
Išgijo širdyje randai-
Prabėgo skaudžios dienos
Užmaršumo metai...
Ne pirmą kartą galvą nulenkiu
Prie amžinybėn ne laiku išėjusių ,
Vėlinių naktį dar žvakutėmis
Vis šviečiančių kapų.
Jų tyloje jau niekas nebešaukia ,
O atmintis klajoja praeity.
Šį vakarą žinau-
Čia daugelis trumpam priklaupia
Ir tarsi gėlės lieka vienišos
Prie šalto marmuro ryškių vardų .
2008
Aukštai
Kažkur girdžiu laukinių žąsų klyksmą...
Pakėlus galvą danguje matau ,
Kaip jų pulkai vorelėmis
Į trikampius išsirikiavusios jau mus palieka-
Didžiulį laiko virsmą pajutau.
Gerai,jei ilgą ir speiguotą žiemą
Prie šeimos židinio, dar neapleisto ,
Kūrenti ugnį atminties galiu
Ir vakaro šešėliuose ilgai jų lauksiu ,
O širdyje toks praradimas pasilieka ,
Kad skristum paskui jas ,kiek galima, toliau...
O!Jeigu tiktai žinotum,kad tenai aukštai
Jautiesi laisvas,kelio nepastoja
Audrų sukiojami grėsmės pilni žaibai.
Neramūs paukščiai-skristi bijo ,
Kad nepražūtų jų jauni vaikai ...
O medžių šakose vėjapūtiniai įsikūrę
Į žemę ,rodos,žiūri išdidžiai.
2008
Kas lieka...
Kai sensta miškas,medžių stuobriai lieka
Ir ,rodos ,stebi neramiai ,
Kai prie kelmų ,ant samanų paklotės ,
Pasilypėję dar aukščiau ,
Kempynės gražios pasilieka ,
Kad tęstų laiko siūlą dar ilgai.
Iš jų gumbų gali metus skaičiuoti ,
Jei medžio syvų lieka po griūties ,-
Kaip seno žynio akyse išlieka
Ir nerašytos amžių knygos ,
Kurios nebijo praradimų atminties...
Po šaknimis gyvybė įskūrė ,
Pasislepia nuo negeros akies...
Iš jos pavėsio tarsi žiūri
Visatos ,motinos- kūrėjos ateitis.