Archyvai: Poezija

Aplinkui visada gyvybė ir viltis maža rusena ,
Kad nesibaigia rudenį žiedų ir vasaros kalba ,
Nes miško vidury pražydo pataisai iš naujo-
Geltonos ir subrendusios dulkelės ,
O sėklas kur pasės, kada?

Kukurdvelkių piestelės išsižiojo-
Kaip šypsosi ir šaukia:,,Nepraeik!"
Paliesk ranka,blogiausia-koja ,
Pasklis po mišką sėklos-jų vaikai.

Kiti senokai pasisėjo , samanų kuokelės
Pasnaudę kiek pavasario sulauks ,
Jei žemė priima,mums vietą duoda-
Vėl virstame kukurdvelkiais mažais.

Kol augam,būname atsargūs
Ir slepiamės po širma nuo piktų akių ,
Bet nuo griūties joks atsargumas neapsaugo-
Tokia jau ta prasmė išbandymų sunkių...

Todėl sukibę šaknimis ir vienas kitą saugo ,
O kartais stebi,kuris kurį aplenks ir nugalės.
Kiek ištvermės gyvenimas pareikalauja ,
Kad nepaliktum plikas-be žievės...

Nors mokomės istorijos užaugę ,
Kad nedarytume vis tų pačių klaidų ,
Bet laiko ratas sukasi iš naujo -
Pamatome ir po savo šaknimis randų.

Gal ne beviltiški šie žemės dėsniai -
Priverčia sužaliuoti naujų lapų vainiku?...

Seniai nulūžusių
Net paukščiai nebelanko ...
Tiktai po lapais supasi lizdai ,
O ant stuobrių tik vanagai
Atsitupia ir apsižvalgo-
Nuo jų pakilti skrydžiui lengva ,
Juk platūs ir galingi jų sparnai.
Bet medžiai puošiasi,augina
Ir ant žaizdotų,nukirstų-
Po eglių užsklandom užgimę
Kerpių kepurės džiaugiasi nauju būstu.
Kažkuo man artimi senieji medžiai ,
Seniai nereikalingi,pamiršti ,
Todėl su nerimu po mišką vaikštau ,
Gėriuosi kerpių būtimi...

Miško aikštelėje medeliai šoka ,
Jiems groja vėjas bėgdamas kalnais.
Prie pamiškės staiga sustoja ,
Nes prasibrauti pro šakas toliau nemoka ,
Kamienuose smuikai užgroja-
Pakviesti šokiui beržą eglė eis.
Viršūnės ritmiškai siūbuoja -
Jiems moja debesėlių kamuoliai ,
Kada ruduo eglių šakas šukuoja ,
Pora jau amžiams susikimba ir linksmai ,
Kai paukščių nebėra dainuoja ,
Kad neatrodytų liūdni namai.
Bet man visai dabar nelinksma ,
Nes širdies princo neturiu-
Į mišką ateinu,o kojos nebelinksta
Ir šokį tiktai medžiuose regiu.
2008

Smalsu,kas dedasi po krūmais ,
Kaip slepias grybai prie beržų ,
Kada jų kepures uždengia
Eglučių šakos,kas tenai-smalsu...

Smalsu,ką medžių šaknys dengia ,
Kas vyksta požemiuos,ar ten gražu...
Kaip žemė savo vaiką -medį myli ,
Ar amžina ši meilė...kaip smalsu.

Nepasakodama,ką mačiau,
Ir kokias paslaptis čia sergsti miškas ,
Lyg per pūkus liūliuojančius einu.
Pasuksiu miško viduriu,kas ten- smalsu.

Skraidina vėjas
Pirmą snaigę mažą-
Kažkur iš debesų
Niūraus dangaus.
Gal po šalnų
Ir jį pilkai nudažo
Nepermatoma skraistė
Rudens švininio
Lyg miražas
Į saulę įdienojus
Kylantys rūkai
Ištirpsta nelauktai
Tarsi svajonės gražios
Dar nepalietus žemės-
Sielos pamatų.
Aukštyn,į saulę atsigręžus
Sutikti pirmą snaigę
Lyg būtį pirmapradę
Ir atminty praėjusių žiemų
Speigus įrašius
Į vakarinę šalčio bangą
Išeinu...
2008

Seniai papartis nužydėjo-
Jau baigias vasaros kaitra.
Su debesų vilnim į vakarus nuėjo
Nauja,taip laukiama diena...
O kaip jisai be žiedo pasisėja ,
Gal šildo mano akių saulė
Samanas lyg kupetas žalias ,
Jeigu minčių neišblaškytų
Nepalankūs šiaurės vėjai ,
Palikčiau su paparčiais
Lyg medelis žaliame miške.
Dabar brendu per lapų pynę ,
Klausau,kaip vėjas groja tarp šakų...
Paparčių kasos susipynė -
Reiks eiti dar ilgai
Šiuo rudenėjančiu,tamsiu mišku.
2008

Gražus pasaulis ,kol arti dar nesimato
Apgaulės,smurto ir gudrių kalbų ,
Kai purvą dengia užmarštis
Tarsi nukritę lapai ,
Po daugel metų supranti ,
Bet nieko keisti negali...

Dažnai,kai vienas kito nepažįsti ,
Apakina vien tai,ką pamatai.
Atrodo,kad pasaulio centras-
Akyse saulėtekis pražysta ,
Nes vien tik nori jį matyti ...ir matai.

Bet kaip gyventum be saviapgaulės ,
Jei būtų žinomi visi vardai.
Iš anksto blanktų visos žemės spalvos ,
Jei netikėtum pažadais pigiais.
Kai laikas pasuka pirmyn

Mažytį pažinimo ratą ,
Tarsi iš miego prabundi.
Nereikia kaltinti,kad laiku nesupratom ,
Jeigu pats nori būti
Dar saldžiame iliuzijų glėby...

Kaip džiaugsmo ašaras
Rieškutėmis švelniai
Lazdyno riešutus pasėmiau-
Prieš saulę žvilga lyg rasos lašai...
Aukštyn į medžio šakeles ,
Palikusias visai be lapų ,
Žvilgsnį ir rankas pakėliau ,
Iš kur nukrito rusvi riešutai.
O po medeliais taip mažai išdygo-
Gal voveraitės nešėsi žiemai maišais ,
Bet drevėse pašniukštinėję kėkštai
Ir kiti vagiliai -nusiminę ,
Kad pririnkta labai mažai.
Bet iš plačių šaknų lazdynai kėlė
Naujus daigus prie brolių,seserų ,
Jų krūmai ,miško aikšteles
Ir proskynas užėmę ,
Man šypsosi , pasiūlo riešutų
Visai dykai...
2008