Archyvai: Poezija

Dažnai lietuviai vis į dykumas keliauja ,
Kad pamatytų ten egzotinių vaizdų.
Egipto piramidžių paslaptys sutraukia
Pasiklausyti nuostabių legendų ,
Pasižiūrėti lobių amžiams užkastų ,
Gal iš senovės išminties sulaukia ,
Kad pasisemtų patyrimo net iš tų laikų.
Per mus gyvybės vandenys čiurlena ,
Žvelgia į dangų aštrios briaunos akmenų.
Vienodai matė žemė kraujo-
Ir ten ,ir čia aidėjo aimanos žmonių...
2008

Kai galingųjų šaknys
Žemėje ištirpsta ,
Dar piešia genealoginius medžius ,
Kad nepaliestų atminties
Joks amžių virsmas ,
Ilgam išliktų pasakos
Apie jų darbus ...tik gerus.
Nuo pat istorijos pradžios
Taip siekta amžinybės-
Sau pasistatė mauzoliejus ,
Įveisė parkus nuostabius ,
Ant sienų kalamos lentelės ,
Rašomos ir atminimų knygos
O sakoma:,,Aš mirtingasis-tik žmogus."
Gal prieš visatą
Pasijunta menkas ,
Bet atminimo ieško
Per kelias kartas...
Susimąstau tada,kad amžina-
Tik mūsų akyse dangaus mėlynė
Ir siela gėrio šiandien apšviesta...
2008

Akmens ir klevo ta pati vieta-
Upelio girdoma pakrantė.
O iš dangaus saulės šviesa
Nereikalinga akmeniui-
Jis būna čia seniai...neauga.
Kai medis numeta lapus ,
Į rudenį juos plukdo vandenys -
Tai budintis šios žemės laikas.
Ir akmenys skaičiuodami metus
Dugne,kad nepaslystų,vienas kitą laiko.
O su ledais pašoka lengvesni
Ir kaip lapus srovė juos draiko...
Jų kelio naštą gal prisiima kiti
Ir ant pečių akis į akį- taip su būtimi
Lyg svarstykles lemties
Juos keldami ilgam išlaiko.
2008

Tarp netekties ir atminties
Kaip medžio ir akmens draugystė-
Tik vienas paslaptingas žingsnis...
Kol dar čiurlena upeliukas
Ir sklando lyg vanduo mintis ,
Medelio toks nerūpestingas žvilgsnis.
Kai griūva senas ,nors čia pat ,
Jaunam yra viltis ilgai gyventi.
Kaip akmeny įrėžta-dar ne aš ,
Upelis plukdo laiką pro mane-
Į nežinią kitus gal vandenis...
Sutvirtina pakrantę šaknimis ,
Užsilipa ant akmenų ir laiko ,
Žiūrėdami į dangų šakomis-
Lengviau į nebūtį lapus išdraiko.
2008

Iš žemės vidurių
Vanduo net akmenis iškėlė ,
Prie upeliukų duburių
Suverstos sąnašos sužėlė.
Kur medžiai šimtmečiais žaliuos ,
Senieji, lūžtantys kelius užtvėrė...
Pavasarį srovė puotaus
Ankstesnę vagą keisti ėmus.
Kai naują taką prasigrauš ,
Nutils vanduo anksčiau gurgėjęs ,
Akmuo greit samanom apaugs ,
Vėl žemė jį kaip kūdikį priglaus ,
Nes galingesnės jo,ne vandens jėgos.
O laikas iškelia dažnai
Gyvenimo šviesaus didybę-
Po daugel metų žmonės susiglaus ,
Negali būti amžinos kautynės.

Ciksi laiko burbuliukai,ciksi ,
Rieda akmenėlių nugarom maži.
Pasislėpę po kelmais ištykšta ,
O toliau jau gali pasiklįst...
Neša baltą putą, plaka,neša
Rudenį su krintančiu lapu.
Kaip virvelę veja laiko ratas-
Suka saulė vakarop ir sako ,
Kad šalta žiema visai arti...
O stuobry genelis taukši,šneka:
,,Sniego pusnyse net ir skiedra svarbi."
Greit pavasaris nuties purienų taką -
Ciksi upeliukais mūsų ateitis.
2008

Minties erdvė-pasaulio labirintai ,
Ne vien tik, ką matai,bet ir jauti.
Nelyginant srovė,kai lemta
Po lietaus arba pavasarį patvinti
Nuplaunant širdgėlą kartu ir džiaugsmą
Užmaršties klaidžiam kely...
Kai pasroviui eini,retai kada sustoji ,
Nors užsibrėžtas tikslas gan arti ,
Paskendęs smulkmenose net nepagalvoji ,
Kad, ką praleidai pro pirštus,nebesugrįš..
Iš nesėkmių likimas tik kvatojas-
Silpniems,be valios slenksčiai per aukšti ,
O dažnas proverksmiu galvoja-
Pasaulis kaltas,o ne jis...

Dvi mėlynos akelės atsivėrė ,
Kai paupiu rasas braidžiau.
Pastojo šiekštai kelią
Ir fantazijai vartus atvėrė-
Po kojom nuostabią legendą pamačiau.
.
Seniai seniai grybauti mergina išėjo ,
Supynusi kasas į dvi,gražiai ,
Krepšelin prisiskynė obuolėlių ,
Jeigu užtruktų po beržais ilgai...
Pro Miežintą takelis vedė
Prie uosio atsisėdo ...nelauktai-
Gal pačios merkėsi akelės?
.
Šalia stovėjo karžygys ,
Prie žirgo vario kilpinėliai
Blizgėjo saulėje rausvai.
Nežymiai kilsterėjo kepurėlę ,
O akys ,rodos,žvelgė iš aukštai...
Ne kiekvienos mergelės
Širdis -šaltas akmenėlis...
Dienų dienas svajojo apie jį karštai.
Ji baltą ranką ištiesė-pasiūlė obuolių ,
Kuriuos nukrėtęs buvo vėjas ,
Medžių viršūnėse sušvilpęs
Ir debesų tarpekliais nuskubėjo.

O!Kodėl sapnuota taip trumpai ...
Nukritusios po kojom ašarėlės
Atvėrė dvi skaisčias akis-
Jose spindėjo šaltinėliai.
Ir sausą vasarą ten geria
Niekam nematomas eiklus
Jau pabalnotas karui žirgas ,
Gal gyvas ir nesusapnuotas
Stovi ,kažko dar laukia karžygys...
2008

Kai šaltis grabalioja
Žemės veidą skaistų ,
Nubąla skruostai ,
O pirmieji pranašai-
Gležna gyvybė
Lyg sustingsta ,
Šarma lig vakaro
Išlieka papuošti kelmai.
Kai balutes užtraukia
Plonas stiklas-ledas ,
Pro jį dar lapai šviečiasi
Ir žemės raukšlės
Čia šešėliuose liūdnai-
Plikas šakas juodai nudažė...
Gerai,kad dangus spindi
Skaisčiai,mėlynai.
Nebesinori ant kelmelių sėsti-
Ruduo gražus,
Kai ledo raižiniai
Tik seną kelmą glosto ,
Pro mano širdį
Pralekia lengvai.
2008