Archyvai: Poezija

Maži upeliai sausą vasarą
Vos vos alsuoja ,
Pagirdę mišką ,bėga į daubas.
Pavieniai medžiai ,
Dar pavasarį pavirtę kapinynais ,
Sumirkę pūva ,
Kol užauga net kita karta...
Į Miežintą bernelių-medžių
Akys žiūri ,
O Laimučiu neatsidžiaugia
Baltoji ieva ,
Nors paukščiai bara ją dažnai ,
Kad neganytų ji po pievą .
O kur tos pievos?
Ir bėga upeliukas ,
Kur girdėjosi daina...
Žiūriu į vandenį krante sustojus ,
O jis vis žaižaruoja
Nenusakoma spalva...
Jisai nuneš mano mintis į gojus-
Per miškelius ,
Kuriuose peri volungės
Ir skamba medžiams be šaknų
Gal paskutinė jos malda...
2008

Vanduo-tai žemės kraujas ,
Mano gyvastis ir siela.
Kaip raibuliuoja,kai ranka liečiu!
Į jį žiūriu-matau mažytį savo dangų
Ir saulė nebeakina ,su ja kalbu...
Papasakosiu,kaip per žemę bėga
Upeliais sielvartas,rauda.
Aukšti skliautai,o medžiai-
Tik žali,juodi šešėliai
Kasdien kitaip vis atsispindi
Mano širdyje...

Akmuo-tavo širdis,motule žeme ,
Ant jo prisėdame dažnai...
Tada suprantame tavo žodžius ,
Kai kietas lyg akmuo sudiržta delnas ,
Pabąla laiko vandeniu -su netektimi
Kasdieną plaunami plaukai...
Kada pamatome gyvenimo upelyje
Vandens mažytį šypsnį -tavo veidą ,
Pribėgame, kad būtume sykiu ,
Bet iš arti šešėliuose pranyksta
Ir lieka akmeniu šaltu...
2008

Dvi kojos eina be kelių ,takelių.
Dvi rankos glaudžiasi dar prie dviejų...
Net akmenys geriau iškenčia savo dalią ,
Bildenami kasdien vis tų pačių srovių.

Dvi akys spindi -skruostuose duobelės ,
Kai saulė švysteli ir tavo akyse-
Kaip medžiai du išaugę prie upelio
Didžiuojasi,nes jų bendra kalba.

Nors turime tik dvi ausis,išgirstam ,
Kaip plaka nerimas vienoj širdy ,
Kada vienintelis ar artimas išvirsta ,
Palieka netektis ,sustingusi stuobry...
2008

Saulutė kasas išsipynė
Jau ant kalvų pakloti patalai...
Su Urvena pasišnabždėjusios
Šešėlių raštais lyg auksiniais
Išmargino pakrantę lapais ,
Sidabru klevų kamienus padabino-
Apgavo vėją ,lekiantį kalnais.
Ant Trakų kalno atsistojęs ,
Kai apsižvalgė po laukus ,
Pamatė- saulė danguje kvatoja...
Koks vėjas palaidūnas patiklus!
O Urvena kukliai akis nuleido ,
Nekoks jaunikis, turtų ieškantis.
Pasislėpė už medžių,saulė nusileido ...
Nutilo vėjas, tik dabar supratęs ,
Kad naktį Urvena labai graži.
2008

Virš pievų,ežerų lyg pūkas
Vakarėjant ar rytais
Banguoja ir verpetais plauko
Rudenį rūkai...
Vos matomos net iš arti palaukės ,
Neprasišviečia net balti beržai.
Ilgai reiks laukti ,
Kol pakils lengvutis vėjas
Ir širdies nerimą
Lyg rūką išblaškys ,-
Jis daro tai lengvai...
Kodėl prie tokio rūko
Taip dažnai priėjęs
Žmogus gi pasijunta
Esąs nebylys ,
Svajonės išsisklaido
Lyg rūkai nuo vėjo ,
Kažkur nuskrieja
Debesų takais...
2008

Ėjo mergytė
Į žolynėlius ,
Prilijo sterblytę
Papūtus vėjui.-Oi ,tu mergyte,
Ko taip sušlapus ,
Gal tau pagelbės
Klevelio lapas.

-Kol prisiskinsiu
Aš žolynėlių ,
Gal būsiu sausa
Prieš bernužėlį.
2008

Visi,net medžiai,
Stiebiasi į dangų ,
Kur laisvės -saulės
Būna kiek daugiau.
Ir ant akmens
Didžiuojasi užaugę-
Po juo įsikabina
Į žemę-motiną
Netgi kur kas giliau...
Stiprybės reikia ,
Kad gyventum ,
O pasakos palieka
Po visų darbų.
Tik pažiūrėk,
Kaip medžiai stiprūs
Ima ir susensta ,
Išvirsta nugalėti
Iš tokių plačių šaknų...
2008

Galingas medis
Augo ir lapojo ,
Kol jį globojo
Motina gamta ,
O kai paliko vienas ,
Virto,gal žaibai
Jo galvą sužalojo
Ir upeliu pavasarį
Nuplukdė nuo namų ,
Kur žemė svetima...
Dabar jau prie kitų krantų
Beginklis-be žievės
Sustojo...o po juo
Tik retsykiais nušniokščia
Gyvenimo srovė-
Upelių džiaugsmas-
Almantis vanduo.
Gal jo visai nebūtų ,
Jei slenksčiu pavirtęs
Jo neprilaikytų ,
Čia amžinai įsmegęs-
Atmintis-akmuo.
2008