10 000 straipsnių
Tokia ramybė upėje gyvena.
Tik nekalbėk visu balsu-
Iš jos visi stiprybės semia ,
Prigludę prie gyvenimo krantų.
Neužsimerksi prieš vilioklę gėlę ,
Kuri ,atrodo,siūlosi ir bėga už akių.
Nenusigręši nuo skriaudos ir gėlą
Sau kartais priimi kaip paveldą kitų.
O,apgaulinga ta ramybė,jeigu pakelėje
Matai nuvirtusius nuo negandų medžius ,
Bet ar užteks jėgų ištiesti ranką,nepakėlei-
Paliks akmuo širdy ir būsi neramus...
2008
Senų sodybų pamatuos
Ar prie malūno akmenų-
Čia naktimis nuo seno,
Net ir rytais rūke
Matai- kažkas plevena ,
Lyg tešla marma
Duonos kubile ...
O dienomis po šaknimis ,
Prie samanotų akmenų
Pavirsta į gėlelę ,
Kuri neturi net žiedų ,
Tik sukasi tarsi spiralė-
Nuo svetimų akių
Landynę savo gaubdama...
O,sako,raganos paseno.
Aš netikiu,matau akim sava ,
Kaip vandenį sudrumsčia
Prie seniai sugriuvusios pirtelės-
Mazgoja išsipynusios kasas.
Prie upeliukų,ežeruos
Jos visada gyvena ,
Jeigu tenai dar vaikštom mes.
2008
Visai neaukštos miško tvoros-
Pro jas žiūri,apeit gali
Ir nebaugina piktas šuo,
Nėra net užrašo,kad privati valda ,
Palietus rankos netepa,
Nors, rodos,suręsta skubom
Ir kyšo nuolaužos...išgriovus
Nebūtų niekam ir jokia nauda.
Čia viskas reikalinga, miela
Ir visad siela žmogui atvira ...
Atsispiriu į ją,jaučiuos laiminga ,
O kelią žymi nuo senatvės lūžusi ,
Natūrali šaka tarsi lazda.
2008
Ruduo,dangus nemielas ,
O vakaruos -saulutės spinduliai
Dar uždega žvakes,kad namo kelias
Pareinant būtų šviečiantis gražiai.
Rudens lietus ir bara, ir graudena.
Gerai žinai, kad beria lyg paskutinius,
Seniai šiltai skambėjusius lašus,
Bet brangūs šie mažyčiai pinigėliai,
Nes dengia jau pageltusius lapus.
Sudie, sakysiu mielai vasarėlei
Ir gulbėms, nuplasnojusioms aukštai,
Kutena rudos smilgos veidą,
O, rodos, byra tartum ašarėlės,
Bet - tai šalti rudens lašai.
Senoliai visada vienodai gražūs ,
Jeigu ne liemeniu stangriu ,
Tai išgyvenimais ir patirtim ,
Kuria mielai dalinasi,papasakoja ,
Kaip anksčiau visi gyveno ,
Susipažįsti ir su savo praeitim...
Senam jau nieko iš gyvenimo nereikia-
Nei turtų,nebesiekia pagarbos kitų ,
Pasaulio neina užkariauti ,
Tik stebisi savo jaunystės kvailumu.
Kai paklausai arčiau prisėdęs ,
Matai,daug skausmo -tiek randų...
Todėl ir gražūs,kad gyvenimą iškentę ,
Su žavia šypsena palieka mus.
2008
Maža eglutė slepiasi po lapais-
Tokia trumpa rudens diena.
Tarsi vaivorykšte apšviečia
Paskutinį saulės taką
Ir miško apklotus rudus ,
Užlies blakstienas aklina tamsa.
O gyvybingi iš po jų
Dar galvas į saulutę kelia-
Kas nori būti pamirštas
Po greit užklupsiančiu sniegu...
Nubėga su šešėliais
Miško gilumon mažytis spindulėlis-
Gal neramios širdies atodūsis ,
Kad šviesti saule negaliu.
2008
Kur mažos kalvos ,
Šaltinėliai pievom alma ,
Miškeliai tarsi vapsvų
Susukti lizdai -
Pakrūmėse žaliuoja
Eglių gražios spalvos ,
Lopšinę joms dainuoja
Saulės spinduliai.
Ne vieną medį vėtros laužia-
Pakrypsta ,samanom apauga ,
O širdyje palieka
Gilūs kaip versmė randai .
Viršūnėmis į dangų atsirėmę ,
Atrodo,debesis praauga ...
Nuvirsta-lieka miško apklotu ,
Žaliais, gyvybę saugančiais
Kelmais...
2008
Pačioje miško glūdumoj ,
Kur pamatus atstoja kelmas ,
Apsigyveno didelė šeima.
Jų valdose nestatė niekas
Kito namo -aplink erdvė tuščia.
Didžiuliai medžiai nuo lietaus
Ir vėtrų saugo,būstą jų apgaubia-
Tokia ramybė ir tyla...
Kai vakarais čia ant šakų
Paukščiai miegot suskrenda ,
Jie atneša žinias iš tolimų laukų ,
O namuose uždegę žvakę ar balaną
Vis pasiklauso šių kalbų.
Sužino,kad kažkur srovena
Gyvenimas savo sena vaga...
Reikėtų nukeliauti ilgą kelią ,
Namo sugrįžtum ,jeigu šviestų
Saulės spindulys
Lyg protėvių malda.
2008
Mažytis lapas
Atgyvena ir nukrenta ,
O saule džiaugėsi
Tik nuo pavasario
Iki rudens šalnų.
O jei per klaidą
Ant šakos pakimba ,
Gal pasijunta
Tarp dangaus ir žemės-
Vienišas lyg po medžiu
Su svetimais
Bedylantis akmuo.
Tada geriau prašyti vėją ,
Kad bėgdamas nuneštų ,
Kur atguls kiti ...
Tiktai draugai palinki gero vėjo ,
Vienatvė nieko nesakys...
2008
Miško paklotėje žali žali
Tarp lapų samanų kupsteliai
Ir šypsosi tarp jų gėlė maža, trapi...
Pasislėpė nuo šalčio vabalai,
Ir skruzdėlės takais nebeskuba-
Uždarė dureles mažyčio savo namo,
Kad vėjas nebarbentų po langais.
Žibučių lapai žiemą nenušąla,
Sulaukia po sniegu naujų žiedų,
Kai polaidžio vanduo į upelius srovena,
Pasveikina saulutę rytmetį ankstyvą
Dangaus mėlynėje akelių skaistumu.
Einu per mišką, samanas paglostau,
Prisėdu pailsėti ant senų kelmų.
Gyvenimas su žaluma sugrįžta
Paslėpęs spygliukus po kilimu žaliu.
2008