10 000 straipsnių
Pakrūmės-tarsi pasakų nameliai .
O!Niekur nematysi tiek spalvų.
Vienam kampe pasipuošė klevelis ,
Lazdyno kupstas pūpso greta jų.
Ir ąžuolėlis puošnią galvą kelia-
Bus didelis po metų ,gal kitų...
Toliau ,bebėgdamas į vidurį miškelio,
Sustojo juodalksnis,netilpęs tarp šakų.
Smulkiųjų lapai tartum dūmas skleidžias ,
Kol prasibrauna į erdvesnes vietas .
Gyvenimo išbandymų kas neatlaiko ,
Pakimba be šaknų svetimame krašte...
Prie ežero-berželių skraistė ,
Lapeliai mirga ant bangų ,
Saulutės marginami ,
Geltonuoja skaistūs...
Be jų gyvenimas mums būtų
Gal nereikšmingas ,nuobodus.
Kai vėjas pyksta,linksta nendrės ,
O beržo šakos plinka nuo šalnų ,
Prigludusi prie jo kamieno dieną žvarbią
Vandens platybėse dangų regiu.
Toli toli pabėga į kitą pakrantę
Pro saleles,vos kyšančias iš vandenų ,
Mano svajonės...tėviškę aplanko ,
Kur nebeliko nieko-
Net ir seno namo pamatų...
2008
Kas vienus taip lengvai palaužia?
Gal šaknys buvo negiliai...
O vėjai dangumi vienodai siaučia-
Vieni kitus palaiko surišti tvirtai.
Kada vieniems nusvyra rankos
Ir siekiai būna per aukšti ,
Kitus toj vietoje sėkmė aplanko-
Atsiveria erdvė gyvenimui plati.
Prie vienas kito prisiglaudžia
Seni ir nesėkmių kasdienių palaužti.
Apkerpėti ir dūsauti neleidžia
Mintis,kad tęsiasi gyvybė-ši gija graži.
2008
Ruduo .Lynoja už langų ,
Beldžia lašai į rėmą-
Į širdį kapsi atminties garsai ,
Kai tarp nuplikusių kalnelių
Tarsi į žemės delną įsigėrė
Saulutės, bėgančios žemyn ,
Gal paskutiniai kaitrūs spinduliai.
Ir miškuose į vienas kitą įsirėmę
Galingi medžiai stumdosi ,
Vienas kitam jėgas įrodinėja ...
Dažniausiai net imtynėse
Neleistinais, grubiais veiksmais.
Patižęs juodžemis, jų neatlaikęs ,
Byra į pakrantės smėlį
Ir susimaišęs su vandens purslais ,
Pavirsta tik dumblu,
Kur vasarą pražysta vandens gėlės ,
Bet kartais tik apsineša maurais.
Neramūs būna miško žvėrys ,
Jei galingieji taip susiremia pečiais...
O ką tada manau-mažoji miško fėja ,
Kai skruostu ritasi...
Gal tik lietaus lašai?..
2008
Mažai išvaikščiotos žmonių
Pakrantės,ten- bebrinė ,
Iškasinėtais nuo vandens
Tolyn urvais.
O kaip jie medelius
Aplink išskynė?
Tvarkingai,
Kad turėtų laužui
Kita karta-beaugantys vaikai...
Tokie galingi,rodos ,
Nieko nesibijo ,
Bet vandeny ir žemėje
Vis slepiasi giliai...
Išvertę medį kam paliko-
Gal dar neištrynė
Iš atminties,kaip augo
Ir šlamėjo čia beržai?..
Žiūriu aukštyn į šimtametį-
Galbūt ir jam eilė ateis...
2008
Kiek tiltų,lieptų
Per upes -net jūras
Pastatė žmonės
Nuo senų laikų.
Norėdami įveikti
Vandenyną sūrų
Suręsdavo didžius laivus...
Ko kojomis įveikti nepajėgia ,
Balnojo bėrus žirgelius.
Dabar ir šie
Prieš mūsų siekius
Darosi bejėgiai-
Keliaujame toli ,
Į svetimus kraštus...
Kai lieptais
Širdys nebesusisiekia ,
Upelėje supuvęs rąstas
Darosi žavus...
Argi šakelė ,
Amžinybėje sutrešus ,
Atstoja besiilginčius namus?..
2008
Kodėl beržai pakrantėje
Tokie pilki ,paniurę ?
Juos glosto vėjo rankos -
Grubios ,be švelnių jausmų.
Nepavadinsi jų ir svyruonėliais-
Neužaugina jie ilgų kasų...
Bet, kurie lieka po audrų ,
Galingi dangui moja
Ir nebebijo sniego,liūčių
Net skandalingų varnų ,
Karkiančių dėl būsimų orų.
Dabar ruduo,tik pamojuosiu
Praeidama berželiams
Nuo gražiųjų ežerų...
2008
Šešėliuose upelių-kryžiai ,
Ugnies- globėjos ženklas ,
Paskendęs lapų margumyne ,
Gamtos šventykloje ,
Prie išplautų šaknų
Ir prie kemsynų prispausti
Nematomų , gyvų srovių ...
Vanduo, žemelę girdantis ,
Atstoja šventą krikštą -
Paženklina kaktoj mažyčiu kryželiu.
Dangaus skliaute
Šakų galingų kryžiai...
Paliudijimas-aš palaimintas ,
Kad žemėj gyvenu.
2008
Saulute, mylimoji,
Nepalik manęs,
Man šalta...
Dangus atrodo taip aukštai,
O tamsoje, kur eisiu,-
Pasiklysiu ir sušalsiu...
Ilgiuosi tavo spindulių-
Švelnių delnų labai.
Ledu ant skruostų,
Perlai tavo meilės,
Sustingo, bijau sakyti-
Palikai...
Žemyna, žeme,
Neliūdėk, manęs nekaltink.
Dangus beribis driekiasi,
O mes tik jo vaikai.
Ne aš išsirinkau šią dalią-
Nušviesti tavo kelią
Ir nekalta, kad tu mane
Tik vieną pamilai.
Paglostyk vienišo
Mėnulio veidą,
Pabėgs šešėliai-
Burtams nebeleis
Išskirti jūsų.
Debesėliai išsidraikę
Sušilę nusileis ant tavo veido,
Gal nudžiovins ir ašaras,
Kada supins į vieną
Jūsų plaukus.
Žinok, kad myli
Jis tave labai...
Buivydų piliakalnis
Aukštikalny, tarp pelkių įsirėžęs
Mažytis ežerėlis telkšo prie kelių.
Maža trobelė jo pakrantėje stovėjo,
Bet kvapnūs dūmai kilo iš namų.
Smulki moteriškaitė ten gyveno,
Lyg boružėlė rėdės savo rankom
Išaustų drobelių audiniais.
Jos vyras visus amatus mokėjo-
Kaip iš voratinklių megzti blizgėjo
Žuvelėms gaudyti nematomi tinklai.
Panuovaliuose alui miežius sėjo,
O aukštumėlėse paberdavo grikius.
Kai metines vestuvių šventė,
Jiems gimė Miežinta, gražutė dukružėlė.
Kiek džiaugsmo buvo jaunam tėvui,
Laime švytėjo motinos šviesa akių.
Netoliese prie girių prisišliejęs
Vilnijo ežeras, o Plepiškių sala
Priglaudė seną pirkią, kurioje
Užaugo gražus, jaunas bernužėlis...
Laimučio vardą davė jam mama.
Kada į nuotakas ir jaunikius išėjo,
Keliai susikryžiavo ties Buivydų kalva.
Laimutis nusilenkęs prieš ją kėlė
Bijūnais padabintą skrybėlėlę,
Jinai atsakė šypsena skaisčia.
Regėję meilę akyse tėvai,
Žadėjo kelti po piršlybų vestuves,
Bet nuožmūs priešai nuo Šventosios
Kaip amarai nuo Prūsų atgarmėjo,
Paskendo dūmuose gimtų namų stogai,
Jauniesiems suręsta nauja troba.
Į kovą kilo kas tiktai galėjo-
Jauni kovojo tarsi milžinai.
Mergelės jiems aprišdavo skarelėmis
Žaizdas,kur kliuvo kalavijų ašmenys
Ar smigo durklas, srūdavo krauju upeliai...
Už tėvų žemę kritusiems po mūšio
Aukštam pilies šlaite prie Buivydų
Išlikę ir dabar - tik medžiais ženklinti kapeliai...
Tenai palaidotas Laimutis - jaunasis bernelis-
Jo vardą mini bėgantis vanduo,
O ežerėlis Smulkis Miežintą graudena-
Jos ašaras ridena pro Pipirų malūną
Vandeniu - per mūšio vietoj ištryptus laukus,
Iš Smulkio - upeliu, visaip vadinamu,
Į vandenis Mušėjaus ir šlaitais,
Besididžiuojančiais vardais senelių,
Didžiuliais uosiais lyg senoliais,
Dar tebesaugančiais atminimus brangius.
2008
Galingas stovi kalne uosis-
Jo šaknys šimtmetį dar leis
Nulenkti galvą prie milžinkapio ,
Kur Buivydų pilies griuvėsiai
Legendomis didžiuosis gan ilgai.
Kai šlaitą upeliukas graužia ,
Ir medžiai griūva lyg kariai-
Tiktai keli pavieniai uosiai
Prieš saulutę tvirtai žvelgia ,
Kaip bėga dienos,keičiasi laikai...
Kitų kamienai ,glostyti senelių ,
Apaugo kerpėmis,atvėrė kinvarpoms landas .
Ar išstovėsime ir mes kaip medžiai ,
Kada gyvybės vandenys gurgena
Pro atminties šaknų gijas...
2008
Dažnai skaičiuoja žemėje
Žmonių įmintas pėdas-
Gal tai naktų bemiegių
Ir ypatingų pastangų dėka...
O daugeliui būtis paskyrė
Ramią lyg upelis tėkmę
Ir tais pačiais vardais
Vis šaukiamas vietas...
Gal iki jų neatkeliavo
Jiems paskirtas žodis ,
Lyg ateitis dar jam skirta .
O kaip akmuo į dangų bežiūrėdamas
Paliko vardą-Laumės įspausta
Pėda?..
2008