Stiliaus klaidų sąvoka
Sakytinio ir rašytinio teksto kalbinės raiškos klaidas galima suskirstyti į tris grupes: kalbos, logikos ir stiliaus. Jos savo ruožtu skirstomos smulkiau. Logikos klaidos klasifikuojamos pagal logikos dėsnių pažeidimus. Kalbos klaidų skiriamos 6 grupės: tarties, kirčiavimo, leksikos, žodžių darybos, morfologijos ir sintaksės. Stiliaus klaidas ne visada lengva atskirti nuo logikos ir kalbos klaidų.
Stiliaus klaida yra funkcinių stilių normų arba bendrosios stiliaus kultūros reikalavimų pažeidimas. Kitaip tariant, stiliaus klaida — tai toks žodžio, jo formos arba sintaksinės konstrukcijos pavartojimas, kuris, nepažeisdamas kalbos normų, daro pasakymą netikslingą ar netikslų, neaiškų, ištęstą, nesklandų. Stiliaus klaidas svarbu atskirti nuo kalbos klaidų dėl kelių priežasčių. Viena, kalbos klaidos pažeidžia aiškias kalbos normas, o stiliaus klaidos yra subtilesnės. Norint stilingai kalbėti ir rašyti, reikia ne tiek mokėti taisykles, kiek pažinti gimtosios kalbos išteklius, išsiugdyti kalbos bei stiliaus jausmą. Antra, tik nustačius klaidos tipą, galima ją tinkamai pataisyti; aklas taisymas neapsaugotas nuo naujos, kartais dar didesnės, klaidos.
Pasiaiškinkime kalbos ir stiliaus klaidų skirtumą žodžių tvarkos klaidų pavyzdžiais. Be platesnio konteksto matyti, kad šių sakinių žodžių tvarka netaisyklinga: Todėl aš lankau treniruotes lengvosios atletikos. Pajutęs žirgas savo šeimininką, pramerkė akis. Pirmajame nederinamojo pažyminio grupė atsidūrusi po pažymimojo žodžio, nors lietuvių kalbos sintaksės normos reikalauja, kad nederinamasis kilmininko pažyminys eitų prieš pažymimąjį žodį. Kiekviena inversija turi būti motyvuota, o čia to nėra. Antrajame sakinyje į dalyvio konstrukciją, einančią aplinkybe, nepamatuotai įsiterpęs veiksnys. Šie abu netinkamos žodžių tvarkos atvejai yra sintaksės, t.y. kalbos, klaidos. O štai dar vienas sakinys iš rašinėlio: Algis stovėjo už tvoros. Ši žodžių tvarka sakinio sintaksės normų nepažeidžia. Bet ar gera, ar tinkama tokia žodžių tvarka rašinėlyje? Norint atsakyti j šį klausimą, reikia platesnio konteksto, reikia žinoti, kokia buvo to sakinio vieta pasakojime. Tekstas buvo toks: Vaikai žaidė kieme su sviediniu. Sviedinys pakilo aukštai, sublizgėjo ir nukrito anapus tvoros. Algis stovėjo už tvoros. Dabar jau matyti: paskutiniojo sakinio žodžių tvarka šiame kontekste nėra gera. Pasakojimo eiga, aktualiosios sakinio skaidos dėsniai reikalauja veiksnio inversijos: Už tvoros stovėjo Algis. Arba geriau: O ten stovėjo Algis. Jeigu stilių apibrėžiame kaip teksto sandaros būdą, kaip pasirinktų kalbos priemonių išdėstymą, tai tokį taisyklingos, bet netikslios žodžių tvarkos atvejį reikia skirti stiliaus klaidoms. Vadinasi, vienas skiriamųjų stiliaus klaidos požymių yra tas, kad stiliaus klaida — tai konteksto klaida. Kad pajustume stiliaus klaidą, neretai reikia gana didelio konteksto, net ištiso teksto, bet dažnai tam pakanka ir kelių gretimų sakinių, vieno sakinio, kartais ir dviejų žodžių junginio (mikrokonteksto).
Stilius, kaip žinome, labai glaudžiai susijęs su semantika, todėl ypač sunku griežtai suklasifikuoti norminių žodžių netikslaus vartojimo atvejus. Matyt, reikėtų vadovautis tokiu kriterijum: jeigu žodis pavartotas visai ne ta reikšme — tai kalbos (leksikos, semantikos) klaida, o jeigu nesuvokiamas, nejaučiamas tik semantinis, emocinis ar stilistinis žodžio atspalvis — stiliaus klaida. Leksikos, semantikos klaidas sudaro žodžiai nusiaubė, bendrininkas šiuose sakiniuose: Prasidėjo karas. Ši žinia nusiaubė (= sujaudino, prislėgė) visa Lietuvą. Maironis ryškiausiai skiriasi nuo ankstyvesniųjų savo bendrininkų (= nuo savo pirmtakų). O žodžius suplėšyti, apdainavo, svajos sakiniuose Poetas tiki, kad vergovės pančiai bus suplėšyti (= sutraukyti); Savo eilėraščiuose Janonis apdainavo (= vaizdavo, pliekė, smerkė) tuometinę santvarką; Eilėraštyje atsispindi svajos (= viltys, troškimas, noras) nusikratyti skurdu, rodos, tikslinga laikyti stiliaus klaidomis: jų semantiniai, emociniai bei stilistiniai atspalviai neatitinka sakinių turinio. Kitaip tos klaidos ir taisomos. Anuos netinkamus žodžius keitėme visai kitų reikšmių žodžiais, o šiuos pastaruosius — artimareikšmiais žodžiais, t.y. sisteminiais bei kontekstiniais sinonimais.
Stilistikai negali nerūpėti ir tos kalbos klaidos, kurios, prieštaraudamos gramatikos taisyklėms, kartu iškreipia pasakymo mintį, daro ją neaiškią, netikslią, t.y. pažeidžia ir kalbos normas, ir gero stiliaus reikalavimus. Kuriai klaidų grupei jas skirti? Klaidos rūšį turėtų rodyti jos atsiradimo priežastis. Jeigu, sakysim, mokinys pavartoja netikslų, dviprasmį pasakymą todėl, kad gerai nemoka sintaksės, tai jis daro sintaksės klaidą. Pvz., šalutinis pažyminio sakinys su jungiamuoju žodžiu kuris neretai pavartojamas ne po to žodžio, kurį jis pažymi:
Maironis apgailestauja, kad liaudies dainos vis rečiau beskamba, kuriose tiek daug nuoširdumo ir grožio.
Jie gyvena trobose kartu su kiaulėmis, kurių stogai yra kiauri.
Vaikai, atbėgę į kalvę, prisikimšdavo kišenes anglių, ant kurių kalvis Vosylius nepykdavo.
Pirmajame sakinyje turime sintaksinę žodžių tvarkos klaidą: ji pažeidžia tik gramatikos, ne stiliaus reikalavimus. Tereikia suartinti žodžius dainos ir kuriose, ir sakinys bus taisyklingas ir sklandus. Antrasis sakinys yra kiek kitoks — jis ydingas ir sintaksės, ir stiliaus atžvilgiu: netaisyklinga žodžių tvarka čia iškreipia mintį, sudaro neįmanomus žodžių ryšius (kiaulių stogai). Tačiau ir šį sakinį tereikia taisyti gramatiškai — drauge pataisomas ir stilius. Trečiasis sakinys, kaip ir antrasis, nusikalsta ir sintaksės, ir stiliaus reikalavimams, o taisyti jį yra sunkiau. Mat šalutinis pažyminio sakinys čia išvis netinka. Sudėtinio sakinio dėmenys susiję ne atributiniais, o priešpriešos ryšiais, todėl tikslesnis būtų šitoks pasakymas: Vaikai, atbėgę į kalvę, prisikišdavo kišenes anglių, bet kalvis Vosylius ant jų nepykdavo. Aptartieji pavyzdžiai rodo, kad būna ne tik grynųjų kalbos klaidų ir grynųjų stiliaus klaidų, bet ir mišriųjų kalbos ir stiliaus klaidų.
Taisant mokinių rašinius, tikslinga skirti stiliaus klaidas ir stiliaus trūkumus. Klaida yra normos pažeidimas, o trūkumas — bendresniųjų stiliaus reikalavimų nepaisymas. Sakysim, stiliaus trūkumai yra nevaizdinga rašinio (kur tiktų rašyti vaizdingai) kalba, skurdus žodynas, nemotyvuotas tų pačių žodžių kartojimas.
