Perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją
Perėjimas į demokratiją globaliniu mastu yra svarbiausias politinių procesų, vykusių naujaisiais laikais, būdingiausias bruožas.
Taip vadinamose “senosiose demokratijose” tai vyko evoliuciniu keliu, liberalizuojant konkurenciją dėl valdžios pradžioje tarp elitinių grupių, o vėliau plečiant elektoratą. Toks vystymosi kelias buvo būdingas Didžiajai Britanijai, Nyderlandams, Belgijai, Šveicarijai, Skandinavijos šalims, taip pat kai kurioms D.Britanijos valdoms (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija).
Revoliuciniu keliu, nuverčiant senąjį režimą demokratija įsigalėjo Prancūzijoje (1789-92, 1848, 1870), Vokietijoje (1919), Austrijoje (1918).
Kai kuriose šalyse demokratinės sistemos yra tautinio išsivadavimo judėjimo išdava: JAV, Suomija, Indija, Baltijos valstybės.
Prieš 25-30 metų demokratiniai režimai (įskaitant ir jų ankstyvąsias formas) buvo būdingi maždaug ketvirtadaliui iš tada egzistavusių 140 valstybių. Pastaraisiais dešimtmečiais demokratinių šalių skaičius žymiai padidėjo, žlugus autoritariniams režimams daugelyje Lotynų Amerikos ir Europos šalių (Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rytų ir Vidurio Europoje), Rusijoje, Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivane ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse.
Apie demokratijos įsigalėjimo prielaidas jau kalbėta 6 skyrelyje. Čia dar reikia tarptautinius faktorius. Dar 1940 m. JAV prezidentas Roosevelt paskelbė, kad Amerika turi tapti “demokratijos arsenalu”. Pokario metais “Trumano doktrinoje” (Truman Doctrine, 1947) paskelbta, kad JAV “palaikys laisvas tautas, kurios priešinasi ginkluotų mažumų arba išorinių jėgų bandymams pajungti jas”. Demokratijos gynimas buvo užfiksuotas 1948 m. sukurtos Amerikos Valstybių Organizacijos (OAS, Organization of American States) deklaracijoje, Europos Tarybos (Council of Europe, 1949), NATO (1949), 1962 m. taip pat Europos Ekonominės Bendrijos (European Economic Community, dabar – Europos Sąjunga) dokumentuose. Nors labai dažnai didžiosios valstybės, ypač JAV, nesilaikė deklaruojamų principų ir neretai rėmė net diktatatorius (Haiti, Nikaragvoje, Portugalijoje, Filipinuose ir daugelyje kitų šalių; prezidentas Ronald Reagan, lankydamsis Filipinuose 1982 m. gyrė diktatorių Marcošą už jo nuopelnus demokratijai), tačiau daugeliu atveju tarptautinis spaudimas buvo efektyvus politinės liberalizacijos instrumentas. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad Vakarų deklaruojami demokratijos principai (ir išsivysčiusių salių demonstracinis efektas) sudarė alternatyvą autoritarizmui ir būtent šios alternatyvos egzistavimas griovė autoritarinių režimų legitimumą. Tai ypač aiškiai pasireiškė, griūvant komunistiniams režimams Rytų Europoje, taip pat Lietuvoje, kur buvo siekiama atkurti ne tik nepriklausomybę, bet ir demokratinę sistemą.
Viena svarbiausių prasidėjusios XX a. pabaigoje politinės liberalizacijos priežasčių yra tai, kad postindustrinės/informacinės visuomenės elementai sparčiai auga daugumoje šalių. Autoritariniai režimai susiduria su dilema: ar priimti naujas technologijas, tarp jų naujausias komunikacijos priemones ir neriboti jų naudojimosi galimybių visiems piliečiams, arba bandyti atsitverti nuo išorinio pasaulio “geležine uždanga” ir pasmerkti save atsilikimui. Izoliacija tampa nepriimtina alternatyva, kai ekonominio vystymosi ir modernizacijos išdavoje išauga vidutiniai sluoksniai ir bendras kultūrinis lygis. Pirmiausia dėl šios priežasties autoritariniai režimai užleido vietą atstovaujamoms valdymo sistemoms kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, Pietų Korėjoje, Taivane.
Demokratijos įsigalėjimas yra ilgalaikis procesas, nes nepakanka sukurti vien institucijas ir procedūras (politines partijas, laisvus rinkimus) bei pripažinti demokratines laisves, bet ir reikia, kad politikai ir dauguma gyventojų įsisavintų demokratinę politinę kultūrą: pripažintų “žaidimo taisykles”, pliuralizmą, lygybės principą, mažumų teises, konfliktinėse situacijose siektų kompromisinių sprendimų ir t.t. Tai ypač sunkiai vyksta fragmentuotose visuomenėse, taip pat šalyse, kur dominuoja autoritarinė (“pavaldinybinė”) politinė kultūra (Afrikoje, musulmoniškose valstybėse). Svarbiausia, dėl civilizacijų, kultūrų, istorinės praeities, mentaliteto ir daugybės kitų tautinių skirtumų žmonija yra pernelyg marga ir įvairi, kad galėtų priimti kokį nors vieną, tegu ir labai gerą, politinės sistemos modelį.
