Lesė grįžta!

Koliai lenkia kitus šunis grožiu ir nepaprasta šypsena. Juos atpažįsta ir šaukia kaip Lesės vaikus; užaugome su legenda apie pradingėlę Lesę… Beje, kolių kalytę Lesę vaidybiniame filme vaidino patinas. Režisierius norėjo, kad šuo turėtų puošnų kailį ir būtų stambokas.

Karalienės Viktorijos “deimantai”

Kai Didižiosios Britanijos karalienei Viktorijai (1819 – 1901 m.) parodė kolį, kažkuris didikų atsiprašė: “Karaliene, šis aviganis tarsi nešlifuotas deimantas”, o aistringoji šnų mylėtoja Viktorija paprieštaravo: “Kartais deimantų nebūtina šlifuoti”. Balmoralo pilyje paskui karalienę sekiojo pulkas šunų. Prie jų netruko prisidėti koliai. Karališkos šeimos dėmesys jiems išėjo į naudą.

1860 m. Birmingemo šunų parodoje kinologai pirmąkart atitvėrė aviganių ringą. Prie jo būriavosi žmonės, laukdami karališkųjų šunidžių aviganių. Kai kas gūžčiojo pečiais: “Na, tie šunys bevardžiai. Juos šaukia kaip avis: “Colley”. Kolių istorija paini. “British Quadrupeds” knygoje, išleistoje 1790 m. rašoma, kad kolių protėviai – islandų aviganiai. Galbūt tai buvo norvegų kuhundų ir laikų mišrūnai, kuriuos į Didžiąją Britaniją atsivežė vikingai, puldinėję šiaurinę Škotiją. Salose šie aviganiai rado ką veikti, nes škotai vertėsi avininkyste. Nuolatiniai karai skatino škotus tiekti daug vilnos ir mėsos, todėl gausėjo avių ir jas ganančių šunų. Žmonės juokavo: “Koliai gelbsti karalystę”. Kolių veislės pavadinimas kildinamas iš keltų col (juodas). Col reiškė ir ratą arba antkaklį, o juodasnukes Škotijos avis šaukė cooley.

Tiks – netiks?

Iš pradžių šunis atrinkdavo paprastai: tiks – netiks ganyti? Piemenys atskirdavo koliukus, turinčius gausų kailį ir dovanodavo žemvaldžių vaikams. Trumpakailiai ganė, o ilgakailius veisė ir į parodas vežiojo turtingesni žemvaldžiai. Kadangi Didžiosios Britanijos karališkoji šeima giminiavosi su vokiečiais, koliai greit paplito Vokietijoje ir visoje Europoje. Tuo metu viskas, kas angliška, buvo madinga. Tačiau vokiečiai nuo seno garbino ir savuosius vokiečių aviganius. Šie šunys tarnavo policijoje, pasienyje ir kitur. Kai koliai ėmė dominuoti, vokiečių aviganių “krikštatėvis” Maksas fon Štefanicas įtikino valdžią: “Į tarnybą imkite tik vokiečių aviganius!” Ir nors Pirmajame pasauliniame kare koliai pasižymėjo kaip geriausi ryšininkai ir sanitarai, vėliau jie užleido vietą vokiečių aviganiams.

1935 m. Gotfridas Jansenas, karo “paštininkų” – kolių dresuotojas spaudoje džiūgavo: “Kolių žygis pasiekė apogėjų. Šunų parodose, kur anksčiau karaliavo vokiečių aviganiai, ant pjedestalų puikuojasi koliai”. O patriotiškai nusiteikę vokiečių kinologai liaupsino vokiečių šunų veisles. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai atstūmė viską, kas nevokiška. Nors koliai gelbėjo tūkstančius sužeistųjų, pernešė per fronto linijas svarbias žinias ir kabelio rites, vis tiek jie netenkino nacionalistų užgaidų.

Pirmieji čempionai ir veislės formavimasis

Kol Tarptautinė kinologų federacija 1964 m. patvirtino kalių standartą (Nr. 156 C), praėjo gana daug laiko. Senieji koliai buvo nepatrauklūs, todėl britų kinologai “kovojo” su stambiomis jų galvomis, storomis lūpomis ir nulėpusiomis ausimis. Jie stengėsi išvesti grakštesnius, proporcingo kūno, puošnaus kailio šunis. Juodakailius pakeitė sabalų, trispalviai ir marmuriški (blue merle) koliai. Išvasta daug sabalų atspalvių: nuo šviesaus aukso iki tamsaus raudonmedžio (jų kailis su juodais lopinėliais). Visi koliai turi didesnių ar mažesnių baltų žymių. Balta apikaklė, krūtinė, kojos, uodegos galiukas. 1895 m. pirmojoje tarptautinėje kolių parodoje Visbadene dalyvavo 57, o po penkerių metų – 133 šunys! Pirmieji kolių čempionai kainavo daug: patinuką Ormskirk Emerald (g. 1894) šeimininkai pardavė už 1 300 funtų sterlingų arba 26 000 auksinių markių!

Per šimtmetį kolių išorė smarkiai pasikeitė, tačiau būdas išliko toks pat. Jie – avigaiai. Atšiaurus Škotijos klimatas ir sunkus darbas išugdė kolių savarankiškumą ir vertė “galvoti”. Koliai vieni surasdavo ir pargindavo paklydusias avis, saugojo bandą, piemenis ir turtą.

Kanadietis Stanley Coren, ilgai turinėjęs šunų protinius sugebėjimus, sudarė jų intelekto lentelę. Joje pirmuoju įrašytas borderkolis, šeštasis – šeltis. Pasakojama daug istorijų apie “nestatutinius” kolių ir kitų gyvūnų santykius. Pasirodo, griežti jie ganydami, o po “tarnybos” nusimeta viršininko priedermes ir yra draugiški gyvuliams. Uždarius į vieną aptvarą arba tvartą su avimis, koliai elgiasi su jomis kaip su lygiais, turi slaptų simpatijų, ilgamečių “meilių”. Išginus bandą į laukus, jie tampa griežtais “viršininkais”.

Šiandien jau Lietuvoje galime didžiuotis savo ilgaplaukiais koliais. Jų kilmės dokumentuose – garsiausių pasaulio veislynų vardai: “Corydon”, “Lynaire”, “Brilyn” (Anglija), “Steadlyn” (Švedija), “Finn Arrow” (Suomija). Apie kolius galima kalbėti labai daug, juk ne veltui kelios kartos žavisi garsiąja Lese. Nuolat stebina šių šunų nepaprasta ištikimybė artimiems žmonėms, intelektas ir inteligencija, meilė ir pakantumas vaikams. Jie – ilgaamžiai, išgyvena 12 – 16 metų. Gyvybingi, linksmi, visada pasirengę lydėti šeimininką. Žmonės, kartą įsigiję kolį, nebeatsisako šios veislės. Kolis pamilstamas kartą ir visam gyvenimui…