ŽMONIŲ VEIKLOS ĮTAKA KRAŠTOVAIZDŽIUI

Suintensyvėjus miško kirtimui, ypač po Septynerių metų karo (1756-1763), Kuršių nerijoje prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai. Vejas perpustė senąsias parabolines kopas, formavo naujus reljefo elementus. Tuo metu pradėjo “augti” didysis kopagūbris, kuris Kuršių nerijoje po storu smėlio sluoksniu palaidojo 14 kaimų (Naumiestį, Priedinį, Senuosius ir Naujuosius Naglius, Karvaičius, Senuosius Kuncus, Naująją Pilkopą, Senąją Nidą ir kt.). Nerija tapo atšiauriu smėlio ir vėjo kraštu. Žmogui grėsė realus pavojus, todėl jis pradėjo ieškoti būdų kaip sutramdyti smėlį. Iš pradžių gyvenvietes bandyta apsaugoti statant medinės užtvaras, tačiau tai menkai tepadėjo.

Radikalesnių priemonių imtasi 1768 metais, kuomet Vitenbergo universiteto profesorius J.O.Titius pirmasis pasiūlo kopas apželdinti iš Danijos atvežtais kalninės pušies sodinukais. Darbai vykdomi nuo XIX a. vidurio. Jiems vadovavo tokie specialistai, kaip S.Björn`as, C.J.Wutzke, G.D.Kuwert`as, S.A.Krause, L.Hagen`as, H.Zenftleben`as, F.Ephia`s ir kt. Buvo sutvirtinta Didžiųjų kopų virtinė, per visą neriją suformuotas Baltijos pajūrio apsauginis kopagūbris, kuris sustabdė smėlio pustymą nuo jūros pusės.
Tai unikalus objektas, kurio sukūrimui prireikė ne vieno dešimtmečio. Darbai buvo pradėti 1805 m ir tebesitęsia iki šiol. Kopagūbrio formavimo metodą buvo pasiūlęs Dancingo mokslininkas S.Bjornas. Iš pradžių paplūdimyje buvo sukaltos kuoliukų eilės. Smėlis, migruodamas į nerijos gilumą, susilaikydavo ties kliūtimis ir pamažu kaupdavosi į kauburį. Vėliau į jį buvo smeigiamos naujos kuoliukų eilės ir tokiu būdu kauburys augo. Galutinai jau susiformavęs kopagūbris buvo apželdintas ir vietomis apipintas vytelėmis.

Views All Time
Views All Time
2940
Views Today
Views Today
1
0 0