Kaukazo aviganis

Kaukazo aviganiai yra viena seniausių šunų veislių, ištikimai tarnaujančių žmogui. Pastaruoju metu susidomėjimas šia veisle didėja, betgi daugiausiai dėl praktinio jos pritaikymo. Tai labai sudėtingi, savarankiški, labai ištikimi, išdidūs šunys, gražūs savo išvaizda, bebaimiai kovotojai.

Nedaug galima rasti publikacijų apie Kaukazo aviganius, o ir pastarosios gan vienapusiškos – arba šunis pristato kaip beprobleminius, kurių nereikia nei dresiruoti, nei ko mokyti, viską jie supranta, viską patys moka – tiesiog antšuniai kažkokie, arba aprašo juos kaip baubus ir siaubūnus, kurie ne tik nepasiduoda dresūrai, bet ir yra visai nevaldomi , pjauna visus, ką kelyje sutinka, sudrasko į skutelius. Tokios publikacijos ne tik kenkia Kaukazo aviganių reputacijai, bet dažnai, dėl neteisingos informacijos, mažus šunelius pasiima žmonės, kurie pagal savo charakterį ir polinkius neturėtų to daryti. Konfliktinė situacija, užburtas ratas.

Kaukazo aviganiai kildinami iš Tibeto, yra artimi Kaukazo koviniams ir piemenų šunims. Visi šie šunys kildinami iš Tibeto doginio šuns – didelio,galingo, sunkaus, didžiagalvio, juodos,pilkos,rudos spalvos šuns. Tibeto dogas yra ir šiandien, vieni mano, kad labai pakitęs, kiti tyrinėtojai su tuo kategoriškai nesutinka.

Vienas iš pirmųjų rašytinių šaltinių apie Tibeto dogą datuojamas 1121m. p.m.e., kai jis buvo padovano- tas Kinų imperatoriui kaip kovinis šuo. Vėliau Tibeto dogą Marko Polo aprašė kaip didelį ir stambų šunį, puikiai saugantį gyvenvietes nuo priešų ir plėšrūnų.

Prancūzų keliautojas V.de Rubruk 1253 m. knygoje “Kelionė po Rytų šalis” rašė:”Visa ši šalis yra vakaruose tos jūros, kur yra Geležiniai Aleksandro vartai (Derbeno perėja Kinijos jūros vakariniame krante),iki šiaurės okeano ir Meotidės pelkių (Azovo jūra),kur prasideda Tanaidas (Donas). Ten yra šunys tokie dideli ir tokie žiaurūs, jog griebia buivolus ir galabija liūtus. Tai tikra tiesa, nes šiauriau tokie dideli ir stiprūs šunys tempia vežimus kaip jaučiai.”

Pirmasis europietis, aprašęs Tibeto piemenų ir sarginį šunį, buvo anglų rašytojas Juattas. Jo lengva ranka tai veislei “prilipo” pavadinimas “Tibeto dogas”, t.y. “Tibeto šuo”.

Kartu su prekybos vilkstinėmis, užkariautojais, ėjo ir plačiai pasklido doginiai šunys. Maišydamiesi su vietiniais šunimis, Tibeto dogai keitėsi. Keitėsi kailio spalva, pats kailis, bet pagrindinis bruožas – grubi kūno sandara,didelis ūgis ir puikios sargo savybės išliko.

Armėnijos caras Tigranas-ll, gyvenęs 1 a.p.m.e. naudojo šiuos šunis kare su Romos legionieriais, Romoje ir Graikijoje doginiai šunys sargavo ir dalyvavo šunų kovose. Ten šunys gavo pavadinimą- Molosas arba Epirietiškas šuo, beje, jie jau gerokai skyrėsi nuo savo pirmtako-Tibeto piemenų šuns.

Kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad doginiai šunys – sena azijietiškos kilmės grupė, kuri skirstoma į tris pogrupius: dideli piemenų šunys, tikri trumpaplaukiai dogai ir ilgaplaukiai dogai. Pirmai grupei priklauso Kaukazo aviganis, Vidurio Azijos ir Podgalijos aviganiai, Kuvačai, Pirėnėjos šuo ir t.t.

Kaukazo aviganis ir šiuolaikiniai doginiai Azijos šunys turi beveik vienodą anatominę sandarą, konstitucijos tipą, dideles išmieras, kai kuriuos fiziologinius bei etologinius ypatumus.

Pats pavadinimas “Kaukazo aviganis”nurodytų šuns paplitimo regioną, tačiau iš tikro jis paplitęs plačiau. Šis didžiulis šuo saugojo bandas, namus, žmones nuo keturkojų ir dvikojų plėšikų. Nuo neatmenamų laikų Kaukazo aviganiai lydėjo bandas didžiulėse Kaukazo ir Irano kalnų teritorijose Šiai veislei, kai ir kitoms aborigeninėms veislėms, neįmanoma nurodyti nei selekcininko nei tautos – kūrėjos. Socialinė – ekonominė situacija reikalavo iš šio šuns didelės jėgos, ištvermės, neišrankumo, pykčio tiek žvėrims, tiek žmonėms, savistoviai vertinti situaciją, priimti sprendimus ir kovoti . Metai iš metų būtent tie reikalavimai, būdami prioritetiniais šunų atrankoje, formavo veislės savybes ir požymius.

Kaukazo aviganiai, būdami labai paplitę ir gyvendami skirtingose klimatinėse sąlygose, išoriškai yra įvairūs. Pavolgio stepių ir Azerbaidžano stepių gamtinės sąlygos žymiai skiriasi nuo sąlygų Gruzijos ir Centrinio Kaukazo aukštikalnėse. Skiriasi ir ten ganantys bandas šunys.

Veislė turi poveislių tipus, priklausančius vienai ar kitai vietovei.

Kaukazo regiono savybė yra ta, kad jis yra Europos ir Azijos sankryžoje. Kai kurios Kaukazo tautos buvo deportuotos į Vidurinę Aziją ir Kazachstaną.

Pirmieji bandymai aprašyti, susisteminti veislės tipus ir atmainas prasidėjo po Pilietinio karo ir tęsėsi iki 1930 metų. Prasidėjo platus veislinis darbas.

Dabar jau sunku būtų rasti izoliuotų gyvenviečių su tipiniais, tik tai gyvenvietei, ypatumais, kurie sąlygotų aborigeninio tos vietovė šuns potipio išlikimą. Didelę žalą padarė ne tik genofondo netausojimas, bet ir kai kurios civilizacijos nuostatos.

Dabartiniu metu Kaukazo aviganiai daugumoje yra planinio veislinio darbo rezultatas. Susiformavo vienatipiai veislės požymiai, tačiau, nežiūrint į tai, šunų įvairovė yra didelė, tad dabartinius Kaukazo aviganius galima būtų priskirti besiformuojančiai veislei. Veisiant Kaukazo aviganius, didžiausias dėmesys skiriamas jų išorei, todėl ypač svarbu, kad jie netaptų Šou-šunimis, praradusiais puikias tikrojo Kaukaziečio charakterio savybes.

Lietuvoje yra šunininkų – entuziastų, išauginusių aukšto lygio Kaukazo aviganių. Lietuvoje auginti Kaukaziečiai yra vertinami, gauna puikius įvertinimus įvairiose šunų parodose bei yra perkami visame Pasaulyje.

Veislės standartas

Šuo didesnio, nei vidutinio, ūgio, galingo ir grubaus kūno sudėjimo. Stiprus, ištvermingas, neišrankus, jautrus ir piktas.
Nervinės veiklos tipas – ramus ir subalansuotas, pasitikintis savimi.
Aukštis peties lygyje: patinai ne žemesni 65 cm, patelės -63 cm.
Ilgio indeksas- patinams 102-108 , patelėms 105-110 cm.
Judesiai greiti. Charakteringas žingsnis – sunkus, platus ir tolygus, pereinantis į greitą, šuoliuojantį.
Spalva įvairi. Pilki, rudi, tigriniai, baltaplėmiai, margi įvairių spalvų ir atspalvių kombinacijomis.
Kailis lygus, grubus, su tankiu šviesesnės spalvos paplaukiu. Galvos ir kojų priekinėse pusėse kailis trumpas.
Kaukazo aviganiai būna: ilgaplaukiai (plaukas iki 10-12 cm), puošnia uodega bei “kelnėmis”, gražiai apaugusia galva,
trumpaplaukiai su tankiu trumpu kailiu (6-7 cm), galva,uodega irgi apaugusios trumpa vilna,
tarpiniai variantai (trumpas puošnusis plaukas).
Uodegą galima kirpti, tačiau tai daroma retai.
Ausys tradiciškai kerpamos, tai praktiška, nes ausys labai jautrios, ir tinka šuns eksterjerui, nors dabar
galima to ir nedaryti, betgi Kaukazas su nekirptomis ausimis atrodo keistokai.
Kaukazo aviganio oda stora, ganėtinai elastinga.
Kaukazo aviganis turi ypatybę ekstremaliose situacijose atakuotu iš karto, be išankstinio perspėjimo.

Apie Kaukazo aviganio elgesį

Kaukazo aviganiai daugelyje šalių užima lyderio pozicijas sarginių šunų reitinge. Šios veislės šunų skaičiaus didėjimas miestuose, privačiose valdose, tapo kai kurių konfliktinių situacijų tarp šuns ir savininko, šuns ir pašalinio asmens, tarp šuns ir kito šuns priežastimi. Tai vyksta todėl, kad naujieji šeimininkai ne tik neišmano apie šunų elgesį, bet ir negauna, arba net nenori gauti informacijos iš dresiruotojų ar specialistų. Be to, teko sutikti dresiruotojų, kurių žinios apie Kaukazo aviganių charakterio ir poelgių specifiką yra ribotos. Būtent ta minėta specifika ir yra, teisingai ją panaudojant, puoselėjant ir vystant, veislės “aukso fondas”, kurio dėka šuo tampa nepakeičiamu sargybiniu, turinčiu tvirtą charakterį ir subalansuotą temperamentą. Nemokšiškas šuns dresiravimas bei elgesys su juo, dažnai tampa tragedija abejoms pusėms. Žmogus, prisiėmęs atsakomybę Kaukazo aviganio auklėjime ir išlaikyme, turi žinoti šuns poelgio formavimo pagrindus, šuns vystymosi etapus, bandos santykių sistemą, tiksliai žinoti veislės ypatumus, kurie gali būti panaudoti tiek gėriui, tiek blogiui.

Atskaitos tašku gali būti žinios apie veislės paskirtį. Ne veltui šunys, kaip nė vienas kitas naminis gyvūnas, turi tokią gausybę veislių. Dauguma jų atlieka vieną (rečiau – kelias) funkcijas. Nė vienas kitas naminis gyvūnas neturi tokios plačios veiklos spektro, kaip šuo.

Kaukazo aviganio pagrindinė paskirtis buvo apsaugoti bandą nuo plėšrūnų, ypač nuo vilkų. Kaukazo aviganis -natūralus vilko antagonistas.Gyvendami natūraliose gamtos sąlygose, šie šunys tapo ypatingai savarankiškais, turintys aiškiai išreikštą savisaugos instinktą, teritorinį kompleksą. Yra balansuoto charakterio, kuris sąlygoja ekonomišką energijos sunaudojimą ir galimybę puikiai atlikti užduotis. Nuo jų elgesio teisingumo, nuo greitos reakcijos bei momentinio situacijos įvertinimo priklausė ne tik bandos, bet ir pačio šuns saugumas ir gyvybė, todėl dabartiniam šeimininkui būtina žinoti bandos santykių ypatumus ir struktūrą.

Kaukazo aviganiui, gyvenant kartu su žmogumi, susidaro, šuns supratimu, mišri banda, ir, norint sudaryti reikiamus santykius bandos viduje, turi būti atsižvelgiama į kai kuriuos jų organizavimo principus Kiekvienoje bandoje yra aiškios santykių, pavaldumo bei priklausomybės funkcijos. Bandos lyderiu yra tas, į kurį maksimaliai lygiuojasi likusieji bandos nariai. Bandos lyderis turi didžiausią prestižą. Dažnai bandos viduje susidaro jos narių funkcinė specializacija. Šuns vaidmenį bandoje apsprendžia jo individualios savybės (tiek natūralios, tiek pasiektos dresūra). Bandoje nėra abstraktaus lyderio, ir bandos narių funkcinės pozicijos gali keistis nuo susidariusios situacijos.

Labai įdomu yra tai, kaip šunys keičiasi informacija. Jie turi atitinkamus kūno judesius, pozicijas ir garsus, apsprendžiančius ketinimus ir emocijas. Yra atitinkama reakcija į tuos judesius ir garsus. Tokia signalizacijos sistema paveldima, ir yra charakteringa kiekvienai rūšiai. Kaukazo aviganiai turi labai specifinę mimiką, charakteringą laukinėms formoms.

Dažnai šuo, nežinodamas, kaip pasielgti, pradeda žiovauti (atseit, žiūrėk, kokie mano dantys, bet aš į tave nekreipiu dėmesio), kasytis (man viskas vis tiek, aš užsiėmęs), bėgioti ratu (labai svarbūs reikalai) ir pan. Kai kada šuo, grasindamas, pradeda rodyti dantis. Šis signalas suprantamas visada ir iššaukia atsakomąjį veiksmą – priešininko pasitrakimą arba priešpriešinę agresiją. Agresyvioje situacijoje dažnai taikingesnis šuo nusuka snukį su rodomais dantimis, tuo duodamas suprasti, kad nėra dėl ko kautis. Aplamai, šunų poelgius galima pavadinti ritualiniais, kas dažnai išsprendžia bereikalingus konfliktus.

Kaukazo aviganių poelgiui būdinga tai, kad , taikiai išsprendus vieną situaciją (pasisveikinus, perskirsčius jėgas ir pan.), agresija peradresuojama kitiems. Ypač tai ryšku grandine pririštiems šunims. Būna taip, kad šuo, negalėdamas išlieti pyktį ant priešo ( trukdo pavadys), puola pliauską po kojomis, medį ar šiaip ką, net žmogų, laikantį pavadį.

Bandos išsaugojimo būtinybė apsprendė kai kuriuos santykius – patinas niekada rimtai nepuls kalės, suaugęs Kaukazas niekada rimtai neskriaus mažiuko. Jeigu yra kitaip, šeimininkui reikia susimastyti. Galimos nepageidautinos ir sunkios pasekmės. Maži šuniukai, savo ruožtu, turi eilę nuolankumo apraiškų: griūna ant nugaros, apsisisioja ir t.t. Šuniuko kvapas ir nuolankumas yra neliečiamumo garantas, nepriklausomai no šuniuko dydžio.

Šuniukas nuo gimimo iki tol, kol tampa suaugusiu šunimi, turi būti auklėjamas ir, atsižvelgiant į jo genetinius ypatumus bei socialinę aplinką, išauga Kaukazo aviganis, kurį turėsime šalia. Kokį – prilauso nuo mūsų.