IV paskaita. Suvokimas

Suvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesio suvokimas.

Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Atpažinimas ir lokalizacija.
– suvokimas priklauso nuo esamų žinių (schemų)
– suvokimas yra “numatantis” (dar ar net neturėdami pilnos informacijos hipotetiškai spėjame)
– suvokimas remiasi kategorijomis (“tai gyvūnas”, “tai žmogaus balsas”)
– suvokimas yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus)
– suvokimas turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertinti situaciją).

Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš karto. Į kažką atkreipiame dėmesį, kažkas tik sudaro kontekstą.
Mūsų suvokimas yra organizuojamas. 2 pagrindiniai organizavimo principai:
– figūra ir fonas (šių dviejų dalykų kaitomumas; selektyvumas)
– objektų grupavimas:
pagal artimumą
pagal uždarumą
pagal panašumą
pagal teisingą tęstinumą (sklandžią eigą)
pagal orientaciją (judesį)
pagal paprastumą

Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jis pasikeitė). Tai suvokimo pastovumas.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo.

Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis “padauginamas” iš didesnio atstumo.

Šitoks suvokimo santykinumas gali turėti ir neigiamų pasekmių (pvz., kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Kaip tik dėl to mažosios mašinos patiria daugiau avarijų (atrodo, kad jos dar toli).

Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos. Todėl kad suvokimas remiasi žiniomis ir santykinumu.

Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą, kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje.

Atsižvelgiama į daugelį dalykų:
– santykinis dydis (toliau esantys mažesni)
– aukštis regėjimo lauke (kuo aukščiau, tuo toliau)
– persidengimas (arčiau esantys daiktai uždengia tolimesnius)
– linijų konvergavimas (perspektyva)
– sumažėjęs aiškumas (tolimesni daiktai ne tokie ryškūs)
– šviesos ir šešėlių žaismas
– gradientai (struktūros)
– judėjimo paralaksas, judesio gradientai (arti esantys daiktai greitai lekia pro šalį, tolimesni beveik nejuda arba juda drauge su mumis).
– akies lęšiukų akomodacija (suplokštėjimas – toliaregystei)
– konvergencija (žiūrint į arčiau esantį daiktą, akys labiau įtempiamos, labiau žvairuoja) Paveikslėlis
– binokulinis nesuderinamumas (panašiai kaip ausys nustatinėja garsą: jei dešinėje pusėje, dešinei ausiai garsiau; skirtumas abiejų akių tinklainės atvaizdų; kuo didesnis atstumas, tuo skirtumas mažesnis)

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvą ar akis, nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.

Taigi suvokimas, kad jūs ar pasaulis juda, priklauso nuo sudėtinės informacijos iš: akių tinklainės, gradientų, galvos ir akių judesių, vestibiulinių ir taktilinių pojūčių (sėdi traukinyje, pajuda traukinys šalimais).

Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami prie pavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupie?tos skersinės linijos su progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimo pagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Avarijų sumažėjo nuo 14 iki 2 per metus.

Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas (su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Regėjimo pojūčių dominavimas.

Pavyzdžiai: Ebinghauso iliuzija

Ponzo iliuzija (konverguojančios linijos sudaro įspūdį, kad A tiesė yra toliau, taigi jos vaizdas dauginamas iš atstumo)

Miuller-Lyer iliuzija (taip pat, arba tai, kad matomo objekto “rėmai” didesni)

Iliuzijos sėkmingai naudojamas apstatant kambarius, parenkant drabužius, ir net socialiniame bendravime ar savęs vaizdo kūrime.

Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas, Dėmesys. Dėmesio selektyvumas: praktikavimasis (įgūdžio sudarymas), stimulo pobūdis, užduoties sunkumas, streso poveikis (dėmesio susiaurėjimas).

Suvokimo vystymasis: įgyjama daugiau žinių, labai svarbu suvokimo-motorikos treniravimas (akies-rankos koordinacija; be šito – dažnai iškreiptas suvokimas); aktyvus veikimas su objektais ir savarankiškas judėjimas.