Sokrato (470-399 pr.Kr.), didžiojo senovės graikų mąstytojo, atsiradimas nebuvo netikėtas: iki jo buvo visa mokykla sofistų (gr. sofisma – gudrybė, išsisukimas), kurie negatyviai traktavo natūrfilosofiją ir visokį teigiamą žinojimą. Gamtos vietą užėmė žmogus. Pvz., Protagoras (490-420 pr. Kr.) savo kredo suformulavo taip: „Žmogus – visų daiktų matas”. Pagal šią formulę tiesa negali būti objektyvi, ji subjektyvi, skonio reikalas. Įvyko žmogiškojo pažinimo reliatyvizavimas. Kitas sofistas Gorgijus (480-380 pr. Kr.) apskritai mėgo kalbėti ne apie tiesą (pažinimo teorijos kategorija), o apie tikroviškumą (psichologijos kategorija). Sofizmų pavyzdžius pateikia Platonas (428-347 pr.Kr.) savo dialoge „Eutidemas”. Štai vienas iš sofizmų: „Tai, ko tu nepametei, tu turi; tu nepametei ragų, vadinasi, tu juos turi”. Sofizmų analizę pateikia Aristotelis (384-322 pr.Kr.) kūrinyje „Apie sofistinius paneigimus”. Nemanau, kad sofistai nusipelno tiktai neigiamo vertinimo. Jie daug nuveikė paradoksų, sprendinių logikoje, eristikoje (moksle apie ginčą), o svarbiausia, jie paruošė sąlygas atsirasti Sokratui.

Iš sofistų Sokratas paveldėjo skeptišką požiūrį į natūrfilosofiją, abejingumą gamtos pažinimui, visokios sistematikos ir gatavo žinojimo negatyvų vertinimą. Filosofija, pasak Sokrato, nėra mokymas apie ką nors, tai majeutika, t.y. menas, pašnekovui užduodant klausimus, kartu su juo surasti tiesą. Tuo pačiu Sokratas pripažįsta, kad jis nežino tiesos, jis jos ieško kartu su pašnekovu. Plg. jam priskiriamą pasakymą: „Aš žinau, kad aš nieko nežinau”.

Tiesos paieškas Sokratas pradeda ne nuo to, kas yra (šito „yra” jis kaip ir nežino), o nuo to, kas gali ir/arba turi būti. Kitaip tariant, Sokrato mintis juda reikiamybės srityje, esamybė jam neduota. Tai reiškia, kad Sokrato mintis aksiologiška, jis mąsto vertybėmis, ir būtent idėjomis. Ikisokratikai stengėsi sukurti sąvokinį, konceptualų mąstymo stilių. O Sokratas grįžta prie mitologų aksiologinio mąstymo. Tiesa, skirtumas tas, kad jo aksiologija ne mitologinė, o racionali. Sokrato mąstymo praktiškumas ir racionalumas įgauna ne daiktiškai utilitarią, o dorovinę prasmę. Jo filosofija yra praktiška dorovine prasme.

Sokratas nieko nerašė, apie jį mes žinome iš Platono, Aristotelio ir kitų autorių. Jis tik šnekėjo su mokiniais, praeiviais, su žmonėmis turguose ir gatvėse. Ir apskritai jis buvo keistas: žiemą vaikščiojo basas ir beveik neapsirengęs. Vasilijus Rozanovas (1856-1919), rusų mąstytojas ir rašytojas, parašė apie Sokratą: „Jis buvo išmintingas, bet ne protingas”. Asmeniškai aš sutinku su tokia nuomone, nes Sokratas tikrai nebuvo protingas, bet ne todėl, kad žiemą vaikščiojo basas, o todėl, kad atsisakė konceptualaus mąstymo: jis mąstė aksiologiškai, vertybėmis, o ne sąvokomis, kaip mąsto „protingi” žmonės. Išmintis visada aukštesnė už žinojimą ir sąvoką. Be to, išmintį sudaro ne tik idėjos (vertybės): ji glūdi ir gyvenimo būde, kuris negali būti atskirtas nuo atitinkamų idėjų. Sokratas buvo pasmerktas myriop dėl savo principų, nors galėjo išvengti Atėnų teismo sprendimo.

Sokrato mąstymo būdas – deontologinis. Tai aksiologinio samprotavimo atmaina, beisikirianti skirtinga nuo mitologinės ir kitų tipų sąmonės. Apie Sokrato minties pobūdį aš sprendžiu, visų pirma remdamasis iš artimiausiu jo mokiniu Platonu, sugebėjusiu Sokrato idėjoms suteikti konkrečias formas. Deontologinį požiūrį į daiktus galima paaiškinti taip. Tarkime yra trys elementai: a, b ir c. Kalbėdami apie juos kaip apie esamybę, mes galime tik pakartoti: tai – a, b ir c. Tai – aprašymas. O deontologiškas požiūris susijęs su tam tikru standartu, kuris gali būti idealas, norma ir kt. Tegul šis standartas būna P. Deontologinio principo esmę sudaro kai kurių elementų gretinimas su P. Gretinimui būdingas rezultatas, skirtingas nuo aprašymo: Pa, Pb, Pc. Sakysime, Pa reiškia, kad a turi būti toks pat, kaip P (vadinasi, P atlieka idealo ar normos funkciją). Suprantama, kad “a=a”, bet “a¹Pa”, tarp jų ir Pa¹P”. Sokratas perkėlė dėmesį nuo to, kas yra (a yra a), į tai, kas turi būti (a turi būti P). Skirtingai nuo natūrfilosofų linijinio (sintagminio) mąstymo, Sokratas mąstė nelinijiniu būdu (paradigmatiškai). Sintagmos ir paradigmos sąvokos gana paprastos. Jas galima paaiškinti taip: elementų jungimas į tam tikrą nuoseklią seką, sudaro sintagmą, pvz., žodžiai – eilutę, o štai eilučių santykis tarp savęs sudaro paradigmą, pvz., puslapio tekstą. Tiems, kurie neįsivaizduoja, kas tai yra paradigma, pasakysiu, kad mokykloje visi mokėmės linksniavimo ir asmenavimo paradigmų.

Platonas paveldėjo savo mokytojo Sokrato deontologišką poziciją: jis taip pat mąstė deontologiškai – pavyzdžiais, normomis, idealais. Pvz., dėl patyrimo suvokiamas arklys turi tam tikrą spalvą, sveikas ar šlubas, eina ar lekia – visa tai – šiame pasaulyje esančio empirinio arklio charakteristikos. Kartu su šiuo, anapus pasaulio egzistuoja tam tikras arklys apskritai: jis nei baltas, nei bėras, nei šlubas, nei sveikas, nei guli, nei stovi – jis arklys savaime. Įsivaizduoti tokio arklio tiesiog neįmanoma. Tai – ne arklys, o jo idėja, kurią Platonas pavadintų arkliškumu. Pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Sakykime, trikampis gali būti statusis, smailusis, bukasis ir lygiakampis. Trikampis savaime turi suderinti visas šias charakteristikas, o tai empiriškai nėra įmanoma. Todėl anapusiame pasaulyje yra ne iškart visas empirines kokybes turintis trikampis, o trikampiškumas, kaip sąlyga, kad gali egzistuoti bet koks empiriškas trikampis.

Matome, kad Platonas aiškiai skiria du pasaulius – anapusį idėjų, tiksliau eidosų pasaulį ir šiapusį empirinių reiškinių (gr. fainomena). Pirmasis pasaulis pirminis, sąlygoja buvimą antrojo, kuris tuo pačiu yra antrinis, priklausantis nuo pirmojo. Šį santykį Platonas pažymi sąvoka „prisidėjimas, dalyvavimas”: empirinis pasaulis, prisidėjęs prie eidosų pasaulio (=eidosų pasaulis dalyvauja empirinio pasaulio gyvenime). Platonas skiria, nors ir nelabai nuosekliai, idėją (gr. idea) ir eidosą (gr. eidos) – pastarasis priklauso anapusiam paradigmų pasauliui (arkliškumas, trikampiškumas ir pan.), o pirmoji yra eidoso atvaizdas šiapusėje materijoje. Paprasčiau tariant, arklys egzistuoja tiek, kiek jame dalyvauja arkliškumo eidosas. Dalyvavimo saikas vadinamas arkliškumo idėja. Platonas ne visada išlaiko tokį idėjų ir eidosų santykį, dažnai laiko juos sinonimais. O aš, siekdamas paprastumo ir sistematizavimo, pritarsiu šiam skirtumui.

Derėtų paaiškinti pavartotų terminų etimologiją. Eidos reiškia rūšį, kokybę, veikimo būdą, grožį, pavyzdį. Idea – tai rūšis eidoso pavidalo reikšme. Akivaizdu, kad eidosas pirminis, o idėja antrinė. Tiktų sugretinti šiuos žodžius su lietuvišku žodžiu „veidas” (etimologiškai veidas = eidos).

Platono filosofijoje aiškiai matomas dviejų pasaulių egzistavimas: eidosų pasaulis ir empirinis pasaulis. Šiuo požiūriu Platonas dualistas. Ryšys tarp pasaulių yra (prisidėjimas, dalyvavimas, idėja), bet tai kokybiškai skirtingi pasauliai. Empirinis pasaulis – tai empirinio yra sritis. Skirtingai nuo Parmenido empirinio pasaulio, kuris yra jutiminė iliuzija, Platono empirinis pasaulis egzistuoja. Jo būtis irgi egzistuoja („yra”). Tačiau Platono yra skiriasi nuo Talio arba Anaksimeno yra: jo būtis („yra”) deontologiška. Pvz., arkliškumas ne tiesiog yra, o turi būti ir negali nebūti. Štai šis esamybės ir reikiamybės sutapimas apibūdina platoniškosios būtis traktuotės specifiką, kuri remiasi Sokrato deontologija.

Kai dėl buvimo, Platonas ir čia skiriasi nuo savo pirmtakų. Taliui buvimas yra būties modifikacija. Platonui kitaip: arklys nėra arkliškumo modifikacija. Parmenido buvimas prilygsta jutiminei iliuzijai. O Platonui buvimas egzistuoja realiai, tai ne iliuzija. Jis buvo tikriausiai pirmasis mąstytojas, pavartojęs filosofijoje „realumo laipsnio” sąvoką. Būtis, kuri yra, turi absoliučią realumo pilnatį, nes ji ne tiktai yra, bet ir turi būti. Arkliškumas ne tik yra, bet, kaip aš jau minėjau, turi būti: jo nebuvimas, reikštų kosmoso netobulumą. Empirinis arklys gali būti, o gali ir nebūti (mirti), arba būti tam tikro laipsnio (sergantis arklys). Štai kodėl vietoj buvimo termino Platonas vartoja kitą terminą – „tapsmas“. Tai empirinis reiškinys, veržimasis į savo esmę, tai – ketinimas priklausyti savo eidosui, sakysime, arklio – arkliškumui.

Platoniškojo tapsmo realumo laipsnį galima paaiškinti taip. Tarkime, yra tam tikras erdvės tarpsnis, kuriame lekia strėlė (čia tęsiu Zenono paradoksą). Užimdama lygią savo ilgiui vietą, strėlė jame yra, bet jos nėra tuose tarpsniuose, kuriuos jai teks įveikti. Aišku, kad įveikiama erdvė susideda iš vietos, kur strėlė yra ir vietų, kur jos nėra. Taigi erdvė besanti būties („yra”) ir nebūties (nėra”) vienybė. Tapsmas ir yra tokia būties ir nebūties vienybė. Įveikdama nebūties tarpsnius, strėlė veržiasi į savo absoliučiąją būtį, t.y. į tai, kad būtų visur. Bet įgydama nauja, strėlė praranda sena, todėl niekuomet neturi galimybės pasiekti absoliučią būtį. Platonas rašo: „Laivų statyba – laivams, o ne atvirkščiai”. Žodžiu, kad ir kaip stengtumeisi, tik rimtis garantuoja būtį, tiesa, empiriniame pasaulyje rezultatas bus lokalinė būtis. O štai absoliuti rimtis suteikia absoliučią būtį. Rimtis ir stabilumas, pasak Platono, yra svarbiausieji būties požymiai.

Platono eidosas yra ta gryna forma, kuri, būdama nukreipta į materiją, ją įformina. Platonas pateikia tokią pasaulio schemą: anapusis pasaulis yra grynų formų (eidosų) sritis; empirinis pasaulis – beformės materijos sujungimo su grynomis formomis rezultatas. Forma empiriniame pasaulyje netapatinga anapusio pasaulio grynai formai (eidosui). Antai arklio forma nėra arkliškumas, t.y. eidosas, o arklio idėja. Idėja – tai eidosas empiriniame pasaulyje.

Būtį Platonas traktuoja kaip esamybės ir reikiamybės vienovę. Tapsmas priskiriamas empirinės esamybės sričiai. Bet ši esamybė ne statiška (statuari, kūniška), o tokia kaip Heraklito. Štai todėl būties ir tapsmo ryšys Platonui yra ypatingas. Ryšis galimas tik todėl, kad empirinės esamybės pasaulyje dalyvauja žmonių idealai (reikiamybė), kurie susieja tapsmą su grynų formų pasauliu, t.y. su būtimi.

Aristotelis, nors ir buvo daugelį metų Platono mokinys, kritiškai žvelgė į savo mokytojo koncepciją. Žinoma, pagrindinės sąvokos buvo pasiskolintos (forma, materija ir kt.), bet buvo sukurtas visai naujas jų vartojimo kontekstas. Visų pirma, pagal Aristotelį, nėra jokių grynų transcendentinių formų, jos šiapusės. Dar daugiau, formos negali egzistuoti atskirai nuo jas įkūnijančios materijos. Vietoj Platono dualizmo, Aristotelis pasirinko monizmo poziciją. Šiuo požiūriu formos tiesiog negalima paskelbti būtimi. Pirma, forma negali egzistuoti savarankiškai, be materijos. Antra, forma reiškiama tik per materiją. Analogiškų prieštaravimų gali būti pateikta ir kalbant apie materiją kaip daiktų būtį. Dėl tokių aplinkybių, Aristotelis turėjo tik vieną išeitį – traktuoti būtį kaip materijos ir formos atitinkamumą, iš kurių susideda bet koks daiktas.

Būtį Aristotelis traktuoja kaip adekvatų formos ir turinio (materijos) atitikimą. Antai namo formą adekvačiai atitinka plytos arba rąstai. Tai namo būtis. O pastatytas iš lentelių namas neturi būties, nes čia nėra atitikimo tarp medžiagos ir formos. Nepatogus (struktūros požiūriu) gyventi namas taip pat neturi būties, nors ir egzistuoja. Taigi Aristotelis supranta būtį kaip adekvatų formos ir materijos atitikimą. Kita būties samprata yra daikto paskirtis, jo galėjimas patenkinti žmogiškuosius poreikius. Sakysime, jeigu drabužis šildo, tai jis būtiškas žmogaus poreikių patenkinimo požiūriu. Gilesniam būties supratimui verta paaiškinti, kad Aristotelio erdvė heterogeninė. Jis skiria jos viršų ir apačią, kairę ir dešinę. Lengvų kūnų natūralioji vieta – viršus. Pvz., ugnis visada siekia šios jai natūraliosios vietos. Natūralioji sunkių kūnų vieta – apačia. Laikant akmenį rankoje jis esti dirbtinai sudarytoje vietoje, ne savoje – nuo natūraliosios vietos jį sulaiko išorinė jėga. Tik paleidus akmenį jis iškart grįžta į savo vietą: akmens būtimi yra apačia. Žodžiu, kūno būtis yra jo buvimas natūralioje vietoje. Niutono gravitacijos sąvoka, aiškinanti judėjimą, čia visai nereikalinga.

Apibendrinant galima teikgti, jog Aristotelio būtis labiausiai susijusi su tikslo (paskirties, atitinkamumo ir kt.) sąvoka: būtis yra pasiektas ar siekiamas tikslas. Čia nekalbama apie paradigmą ar pavyzdį. Aristotelis sukūrė naują būties metafiziką – teleologiją (gr. telos – galas, pabaiga, rezultatas. tikslas). Platono deontologizmas buvo susijęs su dualizmu. Analogiškai Aristotelio teleologija rėmėsi jo monizmu. Bet tikra ir kita: ne kiekvienas dualizmas veda į deontologizmą, lygiai kaip ir ne kiekvienas monizmas formuoja teleologiją. Reikalas tas, kad abiejų filosofų mąstymas buvo aksiologiškas, vertybinis. Skirtumas tarp jų tas, kad Platonas pasiekė savo rezultatų aksiologiškai ir formulavo juos taip pat aksiologiškai. Aristotelis taip pat mąstė aksiologiškai, bet gautus rezultatus įformino konceptualiai, kaip sąvokas. Abu jie racionalistai, skirtumas tas, kad Platonas yra racionalistas-aksiologas, o Aristotelis – konceptualus racionalistas. Dėl dėmesio empirinei tikrovei, kartais Aristotelis laikomas empiriku ir net sensualistu. Aš taip nemanau, nors galima pastebėti Aristotelio empirinių polinkių. Apie jo sensualizmą nėra ko ir kalbėti. Jo vienintelė frazė, susijusi su sensualizmu, apie tai, kad prote nėra nieko, ko anksčiau nebūtų buvę jausmuose, vartojama be konteksto, todėl nieko neįrodo.

323 m. pr. Kr. mirė Aleksandras Didysis (Makedonietis), Aristotelio mokinys, sukūręs imperiją, kurios ribos buvo nuo Graikijos iki Indijos, įskaitant ir Afganistaną. Šios imperijos sukūrimas reiškė graikų kultūros išplėtimą už Graikijos ribų: prasidėjo aplinkinių šalių helenizavimas. Graikų polisų taškinė kultūra virto plačia kosmopolitizmo banga. Helinizmo mąstytojai išsaugojo klasikinės graikų kultūros racionalizmą. Kaip ir anksčiau, kosmosas aiškintas kaip racionali visatos dalis, valdoma kažkokio pasaulinio proto. Šitaip ontologinę problematiką išstūmė moralinė. Tai buvo panašu į Sokrato mokymą.. Skirtumas buvo tas, kad Sokratas rėmėsi sofistų intelektualiąja tradicija, o helenizmas atspindėjo visuomenės socialinės struktūros pokyčius. Tipiškas helinizmo atstovas buvo Epikūras (342-270 pr. Kr.). Jis paveldėjo Demokrito kosmogoniją ir jo atomizmą. Tačiau ontologinę problematiką pakeitė socialinė ir moralinė. Panašiai kaip ikisokratikai, jis kovojo prieš dievų viešpatavimą žmogaus sąmonėje. Todėl Demokrito materializmas transformavosi į Epikūro ateizmą. Pagal patarlę „šventa vieta nebūna tuščia”, dievų ir Demokrito atomo vietą užėmė žmogus. Tai buvo antikinis Renesansas ir jam būdingas žmogaus kultas. Net žodis „atomas” įgavo socialinę individo prasmę (socialinio atomo). Individo (lot. individuum – atomas, nedalus) traktuojamas kaip toliau nedaloma socialinė esybė – socialinis vienetas. Atrodo, kad taip galima kalbėti tik apie žmogaus, o ne gamtos būtį. Apskritai, Epikūras akcentuoja etines problemas, kurių centras buvo ataraksijos (gr. ataraksia – nedrumstimas, ramybė) – žmogaus dvasios nedrumstimo idėja. Ši samprata buvo labai artima rytų nirvanai. Tuo metu pradeda klestėti mistika, išstūmusi natūrfilosofiją, logiką ir kitas žinojimo sritis. Mistikai nebūdinga būties problema, čia nagrinėjamas tiesioginis žmogaus ir Dievo tarpusavio santykis. Helenizmo mistika yra Antikos filosofijos pozityvių konstrukcijų sugriovimo tiesioginė pasekmė.

Plotinas (205-270), filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono raštais savo Enneadose sukūrė savitą būties metafiziką, vėliau tapusią krikščionybės teologijos pagrindu. Jo koncepcija turi triados schemą: Vieningas, Protas ir Siela (pasaulinė). Krikščionybės dogmatas apie Šv.Trejybę atsirado dėl šios Plotino schemos. Vieningas yra absoliutus pirmapradis, kuris aukštesnis už visokią esamybę – net Protą ir Sielą: „Pats Vieningas neturi nei vienos iš apibrėžtos būties formų, tik jų visų galimybę…” (En. V 1:7). Akivaizdu, kad Vieningas nėra būtis, jis aukštesnis už būtį ir esmę, kuri yra Protas.

Protas traktuojamas kaip mąstymo ir būties dvejybė, bet tai tokia dvejybė, kuri sudaro tapatybę pagal Parmenidą („mąstyti ir būti – vienas ir tas pats”): “mąstomas objektas (eidos) ir mintis apie jį (idea)” – vienas ir tas pats” (En. V 9:8). Protas visada yra (egzistuoja), o idėjos (noumenai), sudarančios jo turinį, amžinos ir nekintančios. Egzistuoti, teigia Plotinas, reiškia būti Vieningo paveikslu. Visos esamybės rūšys yra Proto idėjos ir sudaro jo turinį.

Kaip Protas pagimdytas Vieningo, taip ir pats Protas gimdo Sielą, kuri yra jo atvaizdas ir tarpinė grandis tarp jo ir jutiminio kosmoso, kurį jis kuria. Šitas kosmosas, per Sielą būdamas Proto atvaizdas, yra buvimas. Vieningą reiškia Protas ir Siela amžinybėje, o kosmosas – laike. Protas ir Siela yra trejybės hipostazės (asmenys), iš kurių Vieningas yra absoliutus pradmuo ir priežastis. Perėjimo nuo Vieningo prie Pasaulio proceso žemesniųjų pakopų yra ne kas kita, kaip emanacija (lot. emanatio – ištekėjimas), tai – Vieningo apraiška, išėjimas už savo ribų. Plotinas nevartojo “emanacijos” termino, tačiau ši sąvoka iš tikrųjų būdinga jo filosofijojai. Plotino filosofija reiškia graikų filosofijos pabaigą ir krikščioniškosios pradžią.

  • 1. Kaip sofistai Gorgijus ir Protagoras traktuoja tiesą?
  • 2. Kuo skiriasi Sokrato aksiologinis (vertybinis) mąstymas nuo mitologinės aksiologijos?
  • 3. Ką reiškia neontologinis Platono mąstymo būdas?
  • 4. Kaip santykiauja empirinis pasaulis (tapsmas) ir idėjų (eidosų) pasaulis Platono filosofijoje?
  • 5. Kodėl vietoj natūrfilosofų buvimo kategorijos, Platonas naudoja tapsmo kategorijas?
  • 6. Kuo reiškiasi Aristotelio filosofijos monizmas lyginant su Platono dualizmu?
  • 7. Kuo skiriasi Aristotelio teologija nuo Platono deontologijos?
  • 8. Kaip suprasti tai, kad Platonas yra racionalistas-aksiologas, o Aristotelis – konceptualus racionalistas?
  • 9. Kuo reiškiasi Epikūro filosofijos helenistinis charakteris?
  • 10. Kodėl neoplatoniko Plotino filosofija vertinama kaip krikščioniškosios teologijos pirmtakė?
Views All Time
Views All Time
20184
Views Today
Views Today
1
0 0