Algirdas Patackas. Didžioji Lietuva
Prieš daug tūkstantmečių, atsitraukus ledynams, didžioji Europos lyguma apaugo pirmykšte Giria . Pietuose ji ribojosi su stepe, šiaurėje jos ribos buvo iki ten, kur dar augo taurieji plačialapiai Medžiai: ąžuolai, uosiai, liepos…(jos likučius dar galima išvysti Gudijos ir Lenkijos pasienyje – tai senovinė Belovežo giria, niekada nekirsta).
Anoji Giria ir yra baltų (dabartinių Lietuvių ir Latvių) protėvynė. Tai patvirtina tiek archeologija, tiek antropologija, o ypač hidronimika. O juk vandenų – upelių, ežerų, pelkynų – vardai yra patys archajiškiausi, nekintantys tūkstančius metų. Tautos gali jau nebūti, o vandenų vardai tebeliudija juos pakrikštijusių, juos įvardijusių prigimtinį poetinį talentą…
Šis baltiškosios oikumenos ovalas iš vakarų į rytus tęsėsi beveik 2000 km., nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose, o jo viduryje telkšojo didžiulis ežeras, minimas dar Herodoto raštuose (dabar virtęs Pripetės pelkėmis ), iš kurio į visas puses tekėjo penkios upės – Nemunas su Nerimi, Dauguva, Dniepras ir Volga. Šitoji sengirių šalis ilgus amžius buvo istorijos nuošalėje – Tautos kraustėsi tai ten, tai atgal, kariavo tarpusavy, vis labiau įsukdamos istorijos smagratį, o čia, slaptingoje Girių prietemoje, romuvų šalyje, tvyrojo Ramybė…
Tačiau šitoji Ramybė negalėjo amžinai tverti. Ir į šią pirmykščio Girių rojaus šalį įsiveržė istorijos sūkiai. Pašonėje atsiranda germanų, o vėliau slavų gentys. Slavai veržiasi Dniepru aukštyn, perkirsdami baltų ovalą į dvi dalis. Rytiniai baltai išnyksta visai, tiktai Ipatijaus metraštis dar mini Pamaskvėje gyvenusius goliadj, galindus (galinius, pakraštinius mūsų gentainius). Vakariniai gi tirpsta lyg ledo lytis slavų jūroje, kol belieka mažas plotelis prie Baltijos jūros, septintoji dalis anosios, buvusios būtovės…
Šis mįslingas tirpsmas, kurio giliąsias priežastis atsisako atskleisti mūsų pasąmonė, nebuvo vien rezignacija. Bandyta buvo ir priešintis – tą liudija degėsių ir pelenų sluoksniai ant piliakalnių, kovų žymės, senovės kronikos ir legendos. Tačiau viena yra tikra – gal seniausia ir sėsliausia Europos Tauta, kuri gyvena ten, kur gimė – ar daugelis Europos tautų galėtų šitaip pasakyti – atsiduria ant išnykimo ribos…
Ir tada įvyksta pirmasis iš trijų stebuklų Lietuvių Tautos istorijoje – sutveriama Valstybė, Tautos būties tvirtovė. Nuo tada Tauta jau turi namus – pilis, jau nėra benamė, istorijos vėtrų išguita iš gimtųjų Girių. Valstybės provaizdį jau galima įžiūrėti ir Kvedlinburgo analuose paminėtoje Litua. Anot naujausių įžvalgų, ten minima Litua nėra kraštas, nėra geografinė sąvoka, bet proto-Valstybės, pirmykštės Valstybės pavadinimas, kurį jau krikščioniškoje erdvėje įtvirtino karalius Mindaugas.
Už šitai buvo brangiai sumokėta – pietuose, nelygioje kovoje, užpulti iš trijų pusių, krito jotvingiai, karingiausioji gentis, baltų samurajai.
…įkirsk kaip kardą / į kirsną žemę /į seirą dangų /į pelkių neviltį /jotvingio tūžmastį /
/- kad tu paspringtum /kad tu, gude, nesulauktum /manęs parklumpant…
Vakaruose kryžiuočių buvo nukariauti prūsai, šiaurėje- kalavijuočių pavergti Latviai. Tačiau branduolys – Lietuva – šių aukų dėka laimėjo krauju aplaistyto istorinio laiko kvantą, lemtingą mirksnį…BUVO SUKURTA LIETUVOS VALSTYBĖ.
Šios Valstybės dar laukė daugybė išbandymų, potvynių ir atoslūgių. Tačiau ji išliko, ir ne tik išliko – LIETUVA laimėjo ilgiausiai Europos istorijoje trukusį karą – daugiau kaip du šimtus metų, nuo Durbės iki Pabaisko mūšio, trukusias grumtynes su grėsmingaisiais crusaders, Kryžiuočių ordinu. Šis karas, sakoma, iš Lietuvos pusės pareikalavo milijono Vyrų Gyvybių – o juk tada gyventa daug rečiau. Iš tų laikų yra išlikę Ragainės pilies griuvėsiai – niaurūs, randuoti, tarsi didžiulio žvėries iškramsnoti mūrai – dabar stūkso dešiniajame Nemuno krante, amžiams prarastoje prūsų žemėje lyg nebylus agresijos prieš niekuo dėtą Tautą paminklas.
Kodėl pralaimėjo Ordinas – karių vienuolių Valstybė, tobulai suorganizuota militarinė struktūra, kur viskas buvo skirta para bellum, karui? Pralaimėjo, nepaisant visos Europos riterių paramos, pralaimėjo pagoniškai, barbariškai anų laikų terminais Valstybei. Atsakymas slypi labiau teologijoje nei militarikoje. Paradoksalu, bet, taikant A.J.Toynbee metodiką, šiuo Lietuvos Valstybės time of troubles laikotarpiu barbarų rolėje buvo kryžiuočiai. < … > Lietuviškosios istorinės geopolitikos lemtinga duotybė yra jos buvimas tarp Rytų ir Vakarų. Dėl stačiakaktiškos pagoniškosios priešpriešos – o gal dėl dieviškosios logikos, slypinčios plenitude temporis sąvokoje – Lietuvių Tautos krikštas sutrinka. Lietuva lieka beveik vienintele pagonių Valstybe krikščioniškų Valstybių apsupty. Jos valdovams tenka kariauti vienu metu tiek su Vakarais, tiek su Rytais. Kaip sekėsi karaliaus Mindaugo sukurtai Lietuvai paskirstyti jėgas?
Logiška geopolitinio dualizmo pasekmė buvo didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo diarchija (Kęstutis kariavo Vakaruose, Algirdo įtakos zona buvo Rytai) – retas reiškinys turbūt ne tik Europos istorijoje. Įsidėmėtina, kad šis dualizmas paliko įspaudą ir šių valdovų hipostazėse – Kęstutis, kaip teigia kiek mitologizuoti šaltiniai, iš riterystės kodekso perėmė paprotį perspėti priešą prieš jį užpuolant, priesaikos ritualą (rūgoki norus, nenokigus panan – senovinės karių priesaikos fragmento rekonstrukcija: apytikriai – smerk norus, kurie netenkina valdovo).
Algirdo įvaizdyje yra rytietiškų bruožų – tai proortodoksinė orientacija, tačiau tuo pat metu ir (gal menama) netolerancija, pasireiškusi jo aplinkos įvykdytu keleto Lietuvių, perėjusių į stačiatikybę, nužudymu (vėliau paskelbtų šventaisiais); prašmatnios laidotuvės ir kita rodo galėjus jame būti rytietiškojo despotizmo…
Iš kur šitiek gyvybinės energijos Tautai, ką tik išsigelbėjusiai iš pavojaus pačiai jos egzistencijai? Levas Gumiliovas, rusų mąstytojas, į istoriosofiją įvedė pasionariškumo terminą – kai etnosas, atlaikęs likiminį išbandymą, įgauna pažadintos gyvybinės energijos perteklių, kuris dažniausiai išsilieja ekspansija. < … > LDK ekspansija į rytus, link Pontus Euxinus, Juodosios jūros ir buvo lietuviškoji, baltiškoji rekonkvista – grįžimas į savo Žemes, natūralus kaip gyvūno instinktas. Juk, anot V. Toporovo, situaciją, kai Maskvos mieste buvo kalbama slaviškai, o jos apylinkėse baltiškai, nuo „litovščinos”, t. y. D.K. Algirdo antpuolių (XIII a.) teskiria šimtmetis”. Energija, pažadinta likiminio iššūkio, jos perviršis išsiliejo į pusiau instinktyvų „žygį į Rytus”.
Šis time of heroes laikotarpis reiškė Lietuvai labai daug, ir ne vien todėl, kad LDK tapo viena didžiausių Europos Valstybių – nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Deja, tik pagal plotą. Turėdama išskirtinę geopolitinę potenciją, LDK realios europinės politikos plotmėj beveik neegzistavo – tol, kol Europos paribiuos, kur baigiasi Miškai bei civilizacija ir banguoja žalsvai ruda stepės jūra – kol ten nesušmėžavo raitelių ant žemaūgių Žirgų, aukštomis kailinėmis kepurėmis ir lenktais kardais jojos…Tartares, totoriai!
Štai tada ir Europa atrado Lietuvą – kai Europos miestai puolė statytis sienas, kol nevėlu, kol totoriaus strėlė nenutraukė bokšto trimitininko heinalo giesmės, kaip tai įvyko Krokuvoje. Ši pagoniška Valstybė, kurios valdas dar neseniai seni žemėlapiai įvardindavo kaip nežinomos Žemės, mokėjo kariauti, nes karas jai buvo tapęs būtina išlikimo sąlyga, egzistencine būtinybe. Būdama kitaip surėdyta socialine-ekonomine prasme nei aplinkinės krikščioniškos Valstybės, ji turėjo sritį, kur buvo už jas pranašesnė. < … > Tai – fortifikacinė Kultūra, pilių ir tvirtovių statymo išmanymas. Vakarų Europos pilys gal dailesnės ir stilingesnės, bet jos buvo statomos daugiausia vidaus, tarpusavio kovoms, daugiau ar mažiau civilizuotoms. O tuo tarpu Lietuvių pilių įguloms reikėjo kariauti realų, negailestingą karą – atlaikyti ištisinę fronto liniją tarp girios ir stepės, tarp Europos ir Azijos – laukinių ordų antplūdžius, ilgalaikes apgultis, kariauti be taisyklių, žūti ar būti. LDK ankstyvojo laikotarpio pilys – tai didingi, asimetriški, niaurūs monstrai, kurių griuvėsių monumentali grasa dar ir dabar kelia pasąmoningą pagarbą…
Nuolatinių kovų su kaimynais iš Vakarų ir Rytų, šiaurės ir pietų sąlygomis Lietuvai pavyko ne tik išsaugoti valstybingumą, bet ir sukurti galingą bei patikimą karinę organizaciją, kuri dar turėjo tarti žodį ateities Lietuvos istorijoje. Dar, beje, svarbiau, jog į XIV a. pabaigą Lietuvos valstybė sukaupė tam tikrą jėgos atsargą, užtikrinusią jai galimybę tinkamai pasirinkti tinkamu momentu. Todėl tik paviršutinis stebėtojas gali aiškinti kaip atsitiktinumą „netikėtą” Lietuvos iškilimą ir jos tapsmą vos ne pagrindine galybe šitame Rytų Europos regione, kur jos vieninteliu varžovu buvo besiformuojanti Maskvos Rusia”, – teigia Vladimiras Toporovas. Ir šis „tinkamas pasirinkimas tinkamu momentu” pagaliau atėjo, nes buvo seniai pribrendęs. Turima omeny Lietuvos, paskutinės pagonių valstybės Europoje, krikšto epopėja.
Lemiamas momentas buvo pasirinktas sėkmingai ir sąmoningai, jis tyčia ar netyčia iš anksto buvo ruošiamas Gedimino, Algirdo ir Jogailos pastangomis. Ir dinastinės Jogailos ir Jadvygos jungtuvės, ir Jogailos apsikrikštijimas, savanoriškas ir visiškai atsakingas iš Jogailos pusės (nepaisant įpročio ir, matyt, prisirišimo prie kai kurių pagoniškos savimonės „ėjimų”) buvo tik sėkmingas ilgo ir sunkaus kelio apvainikavimas. Krikščionybė buvo priimta be tų deformacijų ir kompleksų iš naujakrikštų pusės, kurie buvo taip charakteringi Latvių ir prūsų gentims; tautiškumas, Kalba, Valstybės savarankiškumas buvo išsaugoti ir netgi pagausinti.
Perėjimas iš pagonybės į krikščionybę iš esmės pasirodė buvęs organišku, nelydimu pagrindų sukrėtimo, ir šitoji aplinkybė ypač nulėmė tolimesnį istorinį krikščionybės likimą Lietuvoje – ir negirdėtų triumfų periodais (praslinkus tik keletui metų po krikšto 1387 m., valdant Vytautui Didžiajam (1392-1430), Lietuvos valstybė plytėjo nuo Baltijos jūros iki Juodosios ir nuo Narevo bei Vakarinio Bugo iki Pamaskvės, beveik sulig linija Rževas – Možaiskas – Kaluga) ir tais periodais, deja, daug dažnesniais, kai tekdavo įtemptai, tragiškai, iš paskutinių jėgų kovoti už savojo valstybingumo, kultūros ir kalbos pagrindus” – teigia rusų mokslininkas.
Lietuvos pilys. Didžiosios Lietuvos. Ar ne pagal jų dydį ir dõnį į mūsų savimonę turėtume matuoti nuobodžią dabartį ir dažnai niekingą esatį? Ar neįpareigoja mūsų šitie mūrai, šitie žilomis kerpėmis apaugę akmeniniai bočiai žvilgsniui aukštyn ir gilyn, kaip įpareigojo mūsų knygnešius, 1918-jų vaikinus pilkomis milinėmis, pokario miškų reindžerius, 1972-jų ilgaplaukius, Sąjūdžio žaliaraiščius ?
Anų laikų kariai-leičiai buvo kieta padermė – balne praleisdavo 300 dienų per metus, maudydavo žirgus Juodosios jūros limanuose, o sielos atvangai, laužams liepsnojant šiurkščiais balsais giedodavo keistas karines, bet liūdnas Dainas-sutartines… Dabar griuvėsių akmenis gožia švelni pavasario žaluma, atokaitoje žydi pienės, o šabakštynuose lakštuoja skardena lakštingalos – jų taip mėgo klausytis senasis Jogaila. Nepraleiskime šių pavasarių, o su jais ir istorinės galimybės įkvėpti tų laikų dvelksmo ir Dvasios, kol dar tebestūkso nebylūs anųjų senovės laikų sargybiniai – Didžiosios Lietuvos pilys…
