Jau pirmuosiuose masonų susirinkimuose buvo aptariamos metafizinės problemos, tačiau nepaisant Anglijos Bažnyčios ar kitų tuo metu vyraujančių religinių bendruomenių teologinių perspektyvų buvo atsigręžta į Vakarų ezoterinius mokymus, kuriuos anksčiau platino Rožės kryžininkų (Rosicrucians) ordinai. Praėjus keliems dešimtmečiams po įsikūrimo jau 1738 bei 1751 metais pasirodė pirmieji Popiežiaus laiškai smerkiantys masonus. Kas sukėlė tokią Katalikų Bažnyčios vadovybės reakciją, jeigu oficialiai teigiama, jog masonai tai pasaulietinė brolija, o ne dar viena religija? Tikroji masoniškoji pasaulėžiūra naujam nariui yra perduodama etapais. Amerikos ir Didžiosios Britanijos ložėse yra naudojama 33 lygių senovinių ritualų sistema, kurios metu yra pristatoma kosmoso kaip kelių lygių, kuriuos turi pereiti siela, keliaudama į Dieviškąją tikrovę, samprata. Masonai savo religingumą supranta kaip universalų, tinkantį visoms religijoms, kuris remiasi gyvenimo bendryste, tikėjimu prigimtiniu įstatymu, esančiu kiekviename žmoguje. Tai lyg bendras visoms religijoms tikėjimas, kurį šios savo ruožtu vėliau „apaugino” įvairiomis teologinėmis dogmomis, užmiršdamos esmę. Tikrasis masonas yra tas, kuris dirba kaip šventovėje, tiek visuomeniniame gyvenime, tiek savo sąžinės slapčiausiuose kampeliuose siekdamas atkurti savo vienovę su absoliutu, įveikia kančias ir mirtį. Tikrasis masono darbas yra darbas su savimi, su savo sąžine, įstojus į šventovę jį supa tyla.
