Agni joga apie Širdį
Žemėje – tai širdis, subtiliajame pasaulyje – tai Taurė (Чаша), Ugniniame – tai Lotosas
Н.Уранов. „Размышляя над Беспредельностью“ . Москва, 2000. Ч.II. С.145
Nusiraminę po dienos darbų prisiminkime širdį. Ji nukreips mūsų dėmesį nuo žemiškųjų rūpesčių į dangiškas sferas ir padės pažinti Ugninį pasaulį.
Ar galite pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodytų žmonija sveikais kūnais, bet nekultūringa, neišauklėta širdimi? Tokį tamsos triumfą sunku net įsivaizduoti. Net visos ligos ir nelaimės nesuvaldo neišauklėtos širdies. Todėl nedings pasaulyje ligos ir negandos, kol širdis nesuminkštės, kol neištirps ten įsikūręs egoizmo krislas. Sveikame kūne tamsos pavergta širdis tik gąsdins ir siaubs pasaulį. Tamsa sužiaurėjo, todėl dauguma širdžių neatlaikiusios spausdimo pasiduoda ir „miršta“.
Širdis apmiršta, kai joje apsigyvena abejonės, nes tai jau chaoso pradžia, nes abejonė neleidžia tobulėti, sunaikina kūrybiškumą, darbas atliekamas nekokybiškai, atmestinai. Vadinasi, abejonė yra kokybės mirtis ir širdies kapavietė. Apie abejonės pasėkmes reikia daug kalbėti, užsiminti apie jas kiekviename pokalbyje, nes kur nueisime be kokybės suvokimo? Negirdėdami širdies, ką suprasime? Nesuvokdami grožio, ką pasieksime?
Abejones parodo sutankėjęs žmogaus pulsas. Kai elgiamasi teisingai, neprieštaraujant kosmoso dėsniams, pulsas pasidaro ramus ir ritmingas. Jei abejonės gali keisti pulsą, vadinasi jos įtakoja ir nervų sistemą, tuo pačiu ir fizinę kūno sveikatą. Žmogus pradeda sirgti, kai praranda psichinę energiją ir nebesugeba jos atstatyti. Abejonės tiesiog „ėda“ psichinę energiją.
Prisiminę abejones, pakalbėkime ir apie išdavystę, nes kas gi arčiau abejotojo, žmogaus be nuomonės kaip išdavikas? Beširdiškumas yra ne kas kita, kaip nekultūringa širdies būklė. Silpnadvasiškumas, bailumas, neryžtingumas – tai mąstymo ribotumas. Nepakantumas priklauso tai pačiai niekšybių šeimai, menkinančiai šventą širdies reikšmę. Visi tie bruožai nurodo, kad tamsa jau visai šalia. Širdisneauklėjama sulaukėja. Juk ir geriausias akumuliatorius neveiks, jei bus neapsaugotas ar neteisingai pajungtas. Širdis reikalauja pastovaus maitinimo, priešingu atveju, praradusi aukščiausiąjį ryšį, ji pradeda irti. Aukščiausiasis ryšys – tai bendravimas su Hierarcija, kurios egzistavimas neginčijamas kaip saulės šviesa. Tiesa, Hierarchija degina, bet be jos gyvenime lieka tik tamsa. Nelengva atšildyti širdį. Reikia pasiryžti perskristi bedugnę, turint vienintelę atramą – tikėjimą Hierarchija, dvasiniu Mokytoju. Tik šventas pasiaukojimas atveria širdį! Ryšys jungiantis Mokytoją ir mokinį, dar vadinamas sidabriniu siūliu – tai širdies magnetas. Kaip gi pagarbiai reikia suvokti širdį, žinant apie širdies magnetą ir sidabrinį siūlą.
Širdis yra centras, bet ne egocentras. Ne egoizmas turi gyventi širdyje, bet bendražmogiškumas. Kaip būtina išmokti tausoti širdį ne kaip savo, asmeninę, bet kaip priklausančią pasauliui. Širdis yra tarptautinis organas. Širdis priklauso Kosmosui, todėl negalima jos suasmeninti ir nuvertinti jos veiklos. Sunku suderinti individualumą su Visatos suvokimu, bet tik šis jausmas padės nusikratyti egoizmo, išsaugodamas individualumą. Protas negali išmąstyti to, ką „žino“ širdis, juk joje surašyta praeitų gyvenimų patirtis.
Širdimi matyti, širdimi girdėti pasaulio gaudesį, suvokti ateitį širdimi, atsiminti praeities įvykius širdimi – taip turėtų gyventi žmogus, paklūstantis širdžiai. Širdis – tai kūno centras ir psichinės energijos kaupimosi vieta. Netgi tie, kurie širdžiai skiria tik fiziologinę prasmę, rūpinasi širdimi.
Gera širdis pasireiškia ne išmąstymais ir matuojama ne vadinamais gerais darbais, bet vidiniu gerumu, kuris uždega Šviesą, rodančią kelią tamsoje.
Liūdesys ir džiaugsmas – tai tolimųjų pasaulių atgarsiai, juos įmanoma patirti tik širdimi. Ji jaučia visus kosmose vykstančius persitvarkymus ir nesutarimus, todėl dažniau yra liūdna, nei džiaugsminga. Juk nepraeina nei diena, nei valanda, kad pasaulis nebūtų pavojuje. Atlikę bandymą galite pamatyti, kad širdis reaguoja netgi į tolimus žemės drebėjimus ir kitus pasaulinius įvykius. Pasaulyje vyksta tiek karų ir nelaimių, nes nepripažįstama širdies šventykla. Širdingumas baigia išnykti iš naudojamų žodžių. O tik ši savybė leis įžengti į Naująjį Pasaulį. Gaila manančiųjų, kad Naujasis Pasaulis jiems nepriklauso.
Širdis turi kryžiaus ženklą. Kryžius visada lydi širdies šventyklą. Širdis – tai šventykla, bet joje nėra vietos stabams. Negalima širdies paversti prekyviete, ji skirta ryšiui su Visata, tai Visatos saulių saulė. Apie šventuosius sakoma: „Gyveno kaip prieš Dievą“, – vadinasi, nepažeidė Hierarchijos dėsnio ir taip valė širdį nuo egoizmo. Įvykus mažiausiam širdžių apsivalymui žmoniją užlies Gerovė . Širdis laikoma vaizduotės šventykla, bet kaip atsiras vaizduotė, jei nėra patyrimo, nėra žinojimo ir tikėjimo? Širdis išskiria ypatingą šviesą, kuri visą laiką gniuždoma ir iškraipoma. Tai protas apipainioja širdį egoizmo tinklais. Išvalyti širdį nuo egoizmo – sudėtingas darbas, ypač jei egoizmas spėjo apraizgyti širdį.
Egoizmas yra žvėries išraiška žmoguje.
Сердце. 1– 13
Visa mūsų ateitis, visas mūsų likimas priklauso nuo mūsų mąstymo krypties. Кas laiko gobšuolį pririštą prie aukso skrynios? Mintis! Kas traukia girtuoklį prie butelio? Mintis! Kas leido kažkam aplankyti Venerą? Mintis apie šią palnetą. Mintimis mes judame ir mintimis mes pasiekiame savo tikslą.
Н.Уранов. „Размышляя над Беспредельностью“ . Москва, 2000. Ч.II.С.93
Nors dviveidžiai nemokšos mus ir žemina, bet kelias juk vienas. Niekas negali jo užstoti, jei tyra širdis. Kaip išmintingai senovėje širdį vadindavo laivu, o laivui reikalingas vairininkas. Tyroje širdyje gimsta tvirtumas. Širdis tarsi su rožė, kurios žiedas susideda iš daugybės žiedlapių. Nudraskyti žiedlapiai sunaikina žiedo formą. Todėl saugokite širdį, kaip nuostabų rožės žiedą. Tik savos širdies valdovas gali suprasti visus ir viską, nes jis jautriai reaguoja į Kosmoso virpesius, kurių tiek daug – kaip rožės žiedlapių.
Сердце.15
Apie širdį
Jautri širdis patars atsisakyti mėsos. Subtilaus pasaulio suvokimas ne tik įrodys gendančių produktų naudojimo kenksmingumą, bet ir parodys, kokius kaimynus pritraukia irimo procesas. Sunku nuspręsti, kas blogiau – mėsos valgymas ar nepageidaujami svečiai, kuriuos pritraukia mėsa. Net džiovinta ir rūkyta mėsa, kuri ne tokia kenksminga, vis dėlto savo kvapu pritraukia Subtiliojo Pasaulio badaujančius, o jei dar maistas palydimas prastomis mintimis, tai aplink susiburs labai kenksminga draugija. Žinoma, bet koks irimas negerai, sugedusios daržovės taip pat neturi būti naudojamos. Būtų gerai nekalbėti valgant, prieš pradedant valgyti sukalbėti maldą.
Maisto žmogui reikia visai nedaug – keleto vaisių, truputį pieno ir miltinių produktų. Taip galima išvalyti ne tik organizmą, bet ir atsikratyti „nepageidaujamų kaimynų“. Argi nereikėtų gydytojams, ieškantiems būdų kaip apsaugoti nuo vėžio ir akmenų kepenyse, atkreipti dėmesį ir į tokią primityvią profilaktiką? Yra žinoma, kad smilkalų kvapas pritraukia atitinkamas dvasias, juk ir kai kurie nuodai kvepia, bet tuo pačiu užmuša sąmoningumą. Tai neturi būti pamiršta.
Сердце. 331
Jei sutiksite šventeivą, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Jei sutiksite prietaringą žmogų, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Jei sutiksite įbaugintą, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Ir vis tik tie neprašyti svečiai minės savo kalboje žodį „širdis“. Atėjo laikas atskirti visus „širdingus“ fokusininkus, kad jie nebegalėtų manipuliuoti žmonių širdimis. Širdies pažinimas padės suprasti, kada širdis aptemdyta savimylos ir žiaurumo. Širdį galima pabandyti išgirsti stebint pulso dažnį. Pagal pulsą galima nustatyti, kada širdis tyli ir jos neįmanoma prakalbinti. Daug šimtmečių stengiamasi mintį perduoti per atstumą, tai gali parodyti pakitęs pulso dažnis. Pulsas gali anksčiau sureaguoti į mintį, kurios žmogus dar sąmoningai nesuvokia. Pulso pokyčių stebėjimas dar kartą įtikins, kokios subtilios galimybės slepiasi žmogaus organizme, kurį žmonės supranta tik kaip fizinį kūną. Daug tūkstančių metų vyksta sugrubėjimas, kurio metu kūnas-žibintas vis labiau tolsta nuo ugnies.
Сердце. 365