Vis dar skauda širdis
Tu buvai.
Et, ta jaunystė. Prabėgo jau penkiolika metų, o tave prisiminus vis dar suskauda širdis.
Buvau jauna ir naivi. Kai septynioliktas gegužis skleidė savo gražiausius žiedus, netikėtai sulaukiau nepažįstamojo skambučio. Vardų įvairovė ir kalbos apie šį bei tą, kol vieną dieną supratau, jog laukiu tų pokalbių, skambučių. Ir visai nesvarbu, kad vardas, kuriuo tave vadinau, buvo netikras. Man tu buvai Sigis.
Skambučiai dažnėjo, o širdy kirbėjo nenumaldomas noras tave pamatyti. Rūpėjo išvysti tave, nes širdies kertelė jau buvo skirta tau.
Išleistuvių diena. Neprisimenu jos, tik prisimenu, kad tai buvo pirmoji mūsų susitikimo diena. Svaigau nuo buvimo šalia, pirmąsyk jaučiausi princese, nužengusia iš mano svajonių.
Deja, mano svaigulys greit atvėso. Netyčia sužinojau, jog tu vedęs, turi vaikų. Žemė susvyravo po kojomis. Raminau save, jog išsiskirsiu, pasakysiu, kad viskas baigta, bet tvirta būdavau tik iki tol, kol išgirsdavau tavo balsą ar išvysdavau tave. Ir vis išsiskyrimą atidėliojau. Iki kito karto. O tie kartai buvo vienas už kitą nuostabesni. Pirmas bučinys, pirmieji prisipažinimai ir pirmosios ašaros. Buvome bejėgiai prieš gyvenimą. Tad nekūrėme ateities su laiminga pabaiga. Tiesiog gyvenome. O gyvenimas tyčiojosi iš mūsų.
Rodos, nesimatėm kurį laiką, pakeičiau telefono numerį, išvažiavau į kitą miestą, tačiau ir vėl netikėti susitikimai, pasimatymai.
Ištekėjau, susilaukiau savų vaikučių, bet ir vėl gyvenimas suvedė mus. Ir vėl svajonės, kurios neišsipildys, sapnai, kuriuose mes kartu. Geltonas rožės žiedas, susitikimas ir.
Gerasis gydytojas laikas užgydė vėl atsinaujinusią žaizdą. Gyvenau, auginau gėles ir vaikus ir, kur buvus, kur nebuvus, prisimindavau tave. Rašiau tau laiškus, kuriuos skaitė tik nakties tamsa, sapnavau sapnus, kuriuose mes vis dar buvome dviese.
Gyvenimas vėtė ir mėtė. Atsidūriau dar toliau nuo tavęs, susiradau kitą darbą ir, rodės, laikas ištrynė tavo veidą iš mano prisiminimų, vis rečiau lankei mane sapnuose. Pamaniau, jog per tuos dešimt metų praėjo, išbluko, išblėso viskas, kas mus siejo. Bet.
Iki to lemtingo susitikimo. Griždamos su drauge ir vaikais iš ledo arenos, sugalvojome užsukti į prekybos centrą apsipirkti. Kupini įspūdžių, susitaršiusiais plaukais lipome iš mašinos ir. Nustėrau. Už keleto mašinų pamačiau tave. Šalia tavęs stovėjo tavo žmona ir sūnus. Akimirkai mūsų akys susitiko. Širdis suvirpėjo. Norėjosi šaukti, klykti ,,kodėl?”. Kodėl mes vėl susitikome?! Rodos, jau išsilaižiau žaizdas, išverkiau visą sielvartą ir vėl. niekas nebuvo dingę, atšalę, išblėsę. Metai to nepajėgė padaryti.
Nusisukau. Nepajėgiau ilgiau žiūrėti. Nemačiau, kur tu nuėjai, nors akys klaidžiojo žmonių veidais, ieškojo pažįstamų bruožų.
Aš vėl naktimis šaukiu tave, vėl svajoju ir gyvenu gyvenimą, kur kartu mes esame tik sapnuose. Aš vis dar myliu tave.
Kažkada mes buvome bejėgiai, dabar bejėgis yra laikas.
Tavo Saulė
Atsiuntė: Vilija
