Džentelmenai renkasi blondines?
| |

Džentelmenai renkasi blondines?

Bet ar iš tiesų vyrams patinka kvailos moterys? Ar jiems reikalinga tokia, kuri tik klausytųsi išsižiojusi ir kartotų: „Na, nieko sau!“, „Ką tu?“, „Eik tu sau!“ Po mėnesio kito kils noras jai drėbtelėti: „Užsičiaupk! Aš jau viską pasakiau!“ Ne, matyt, po žodžiu „kvaila“ slepiasi kai kas kita. Kvailelė gera tuo, kad yra nepavojinga. Vyrai bijo moterų, nors, žinoma, jokiu būdu to nepripažįsta. Kai jie žaidė karą, mergaitės jau rezgė intrigas ir mokėsi manipuliuoti tiek bendraamžiais, tiek suaugusiais. Vyrai žino, kad moteris yra dvasiškai stipresnė ir labiau patyrusi. Ji vadovaujasi intuicija, kuri jos neapgauna. Ir panorėjusi gali paversti mylimo vyro gyvenimą tikru pragaru. O protinga moteris gali dar daugiau. Paprastai damoms siūloma apsimesti kvailelėmis, kad patiktų vyrams. Bet, kam save nuvertinti? Jeigu esate protinga ir išsilavinusi, tai jūsų niekas nemylės? Ir pagaliau, kad ir kaip beapsimetinėtum, proto nepaslėpsi. Yra ir kitas būdas: nedemonstruoti vyrui savo intelekto ir pamažu jį prisijaukinti. Norint užkariauti mylimą žmogų, reikia leisti jam suprasti, kad jūsų bijoti nereikia, kad savo žinių ir proto jūs niekada nepanaudosite prieš jį. Tai ne apsimetinėjimas, o tik šiek tiek nuslepiama informacija. Kvailelė visada tokia bus. O protinga moteris gali tapti tuo, kuo panorės.

Senovės graikų meilės kerai
|

Senovės graikų meilės kerai

Helenistinei kultūrai, stereotipiškai laikomai blaivia ir racionalia, buvo būdingi tikėjimai įvairiomis maginėmis praktikomis, jas išpažįstančiųjų manymu, turėjusiomis padėti ne tik anapusiniame, bet ir šiame, žemiškajame, pasaulyje. Vienas tokių požymių – daugybė kerėjimų, be kurių tūlas graikų pilietis negalėdavo išsiversti nei archaikos, nei klasikos, nei (tuo labiau) helenizmo epochose. Ypač pastarojoje, nes Aleksandro ir vėlesnių Heladės užkariautojų romėnų dėka graikiškoji oikumena susidūrė su rytietiškomis okultinėmis doktrinomis ir buvo jų smarkiai veikiama. Ir prieš kelis tūkstančius metų žmonėms išgyvenant nuo mūsiškų mažai kuo besiskiriančias aistras ypač daug dėmesio sulaukdavo vadinamieji meilės kerai – žodiniai užkalbėjimai, užtikrinantys priešingos lyties atstovų (-ių) susižavėjimą ir aistrą. Tai, kad šie tekstai buvo traktuojami visiškai rimtai, negana to, juose pateiktus patarimus iš tikrųjų bandyta įgyvendinti, liudija archeologiniai tyrinėjimai. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Egipte buvo aptiktas maginės paskirties objektas – molinis ąsotis, kuriame buvo įdėta molinė moters (nuogos, priklaupusios, už nugaros surištomis rankomis, pervertos varinėmis adatėlėmis) figūrėlė. Akivaizdus ne tik radinio, bet ir pačių kerų sinkretinis pobūdis – magiški burtažodžiai, kaip ir pats tikėjimas jų galiomis, be jokios abejonės, buvo paveikti egiptietiškosios „Mirusiųjų knygos“ (juolab kad tekstai buvo aptikti Egipto teritorijoje), dar didesnio poveikio siekta apeliuojant ne tik į egiptietiškus, graikiškus, bet ir į azijietiškos kilmės dievus ir dievybes, akivaizdus ir stiprėjančios krikščionybės poveikis. XIX amžiaus pradžioje aptikti graikų kalba papiruse surašyti tekstai tyrinėtojų sudėti į „Graikų magiškų papirusų“ (Papyri Graecae Magicae) sąvadą.

Vyrai, moterys ir sovietinė ideologija
|

Vyrai, moterys ir sovietinė ideologija

Privatus gyvenimas sovietmečiu šiandien nėra arba beveik nėra diskusijų objektas, atrodo, čia taip pat esame linkę taikyti tą patį “tylios rezistencijos” apibūdinimą. Rodos, išsaugojome savo tradicijas ir papročius, tyliai šventėme uždraustas šventes, uždarę namų duris, savo šeimose gyvenome ir bendravome lygiai taip pat kaip ir visas pasaulis. Rodos, vedybiniai ryšiai, o drauge su jais ir meilė, seksas, tarpusavio santykiai šeimoje negalėjo ir nebuvo paliesti sovietinės ideologijos. Tačiau šiuo atveju reikėtų smarkiai padirbėti, kad paneigtume visiškai priešingą nuomonę vakariečių istoriografijoje. Turėtume nepaisyti sovietmečio statistikos, kuri taip pat rodo ką kita. Tad kokie buvo sovietmečio vyrai ir moterys, kokia santuoka buvo peršama daugiatūkstantiražėje to meto periodikoje ir kaip ten dėstomos privataus sovietinio gyvenimo nuostatos palietė jų gyvenimus?

Kaip susigrąžinti mylimą žmogų?

Kaip susigrąžinti mylimą žmogų?

Išėjus mylimam žmogui, daugeliui įvyksta refleksinė reakcija – pulti jį susigrąžinti. Kai žmogus puola susigrąžinti, tai jis daro visa tai, ko daryti nereikia. Sėkmės šansų beveik nėra, o jeigu ir sugrįš, tai su tokiomis sąlygomis, kurios daug džiaugsmo jums neteiks. Vienintelis šansas susigrąžinti partnerį – tai jį paleisti. Leisti jam apsispręsti. Tačiau sėdėti ir laukti nepakanka. Reikia dar užsiimti savimi: savo tobulėjimu, pokyčiais. Ką reikėtų daryti? Nusiraminti. Suprantama, stresinėje situacijoje mus valdo emocijos. Jei veiksite vadovaudamiesi emocijomis, – darysite tai, ko daryti nereikia. Norimą rezultatą įmanoma pasiekti tik su proto pagalba. (Pravartu turėti šalia žmogų su “šalta galva”.)Išsaugoti geranorišką bendravimo atmosferą. Tačiau neatverti širdies, nes į ją dažnai spjauna. O nuo to pasidaro dar blogiau. Sukurti informacijos deficitą. Nereikia smulkiai pasakoti, kas vyksta jūsų gyvenime. Pakaks geranoriškų frazių: “Ačiū, viskas gerai.” Nereikia išdidžiai pasakoti apie sėkmes arba tyčia sukelti pavydą. Idealus variantas – kad apie jūsų sėkmę jis (ji) sužinotų iš trečiųjų asmenų.

Pasakojimai apie meilę
| |

Pasakojimai apie meilę

Biblijoje aprašyta ne tik daug istorinių įvykių, bet ir romantiškų nutikimų. Abraomą ir Sarą siejo stiprus meilės ryšys. Patriarchas nepaliko jos per tuos ilgus nevaisingumo metus. Iš tikrųjų tai Sara primygtinai siūlė Abraomui imti sau žmona Hagarą. Meilės ryšys tarp Abraomo ir Saros buvo stiprus. Pradžios knygos skyrius, kuriame aprašyta tolima Abraomo tarno kelionė surasti Izaokui žmoną, yra ilgas. Tai dar vienas įkvėptas meilės pasakojimas. Kitas meilės pasakojimas, kuriam skirta nemažai vietos Biblijoje, tai pasakojimas apie Jokūbą ir Rachelę. Trumpai, Jokūbas impulsyviai ir šiltai reagavo į Rachelę. Kito pavyzdžio, kad vyras bučiuotų moterį prieš santuoką, Šventajame Rašte nėra, išskyrus Giesmių giesmės knygą. Ir atsižvelkime į tai, kad Dievas yra Šventojo Rašto autorius, ir Pradžios knyga buvo parašyta Jo įkvėpimu, tuomet Dievas yra romantikas, nes Jis įtraukė šį meilės pasakojimą ir šį bučinį į Bibliją. (Žr. Pr 29.) (Jei rašytumėte istorinę knygą, apimančią tūkstančius metų, įskaitant žmonijos kilmę ir jos nuopuolį, kodėl įtrauktumėte šią romantišką detalę?) Per istorinį periodą, aprašytą Pradžios knygoje, turi būti daug laiko tarpų. Vis dėlto, Dievas įkvėpė rašiusius Bibliją, kad šie šilti meilės pasakojimai būtų įtraukti.

Romantiška meilė ir kiti pasirinkimai
| |

Romantiška meilė ir kiti pasirinkimai

Neseniai pradėjau laisvalaikiu per jūtūbą žiūrėti savo vaikystės serialą “Candy Candy”. Tikriausiai daugelis jį prisiminsite. Beveik visi mano sutikti bendraamžiai vaikai tuo metu su susidomėjimu sekė, kas gi bus, ir iš klausos bandė pamėgdžioti tą pradžioje skambančią dainelę. Tiesą sakant, kai po daugelio metų su kambarioke susiradom šitą dainelę, perklausiau ją jau mokėdama japoniškai ir vis tiek nieko nesupratau, o skiemenimis užrašyti subtitrai irgi nieko nepadėjo. Galiausiai, su žodynu išsivertusi keletą esminių žodžių, pradėjau pagauti esmę. “Candy Candy” tinka ir mažiems vaikams, ir suaugusiems. Vaikystėje mums patikdavo piešti rožes, didžiaakius riestanosius personažus, puošnias sukneles ir žirgus. Dabar gi šis serialas man įdomus keliais lygmenimis. Visų pirma, tai labai subtili į egzotišką amerikietišką ir britišką apvalkalą įvyniota japoniškos visuomenės kritika. Nė nesistengta kultūriškai išversti kreipinių, nusilenkimų ir pan. Griežtos taisyklės mokykloje, kasdieniame gyvenime ryškus žmonių rangavimas pagal turtą (kažkaip įtartina, kad XX a. pr. JAV klestėtų toks aristokratizmas), kartų problemos ir viską sumaišantis karas… Akivaizdžiai siekiama, kad vaikai išmoktų žiūrėti anapus taisyklių, įpročių ir visuomenės suskirstytų kategorijų. Taip pat, nors ir didelė dalis visos istorijos sukasi aplink romantišką meilę, mokoma “nepakabinti” viso gyvenimo ant jos. Romantiška meilė yra ne tik trapi, bet ir nepakankama asmenybei atsiskleisti. Pagrindinė animacinio serialo idėja – kiekvienas turi atrasti savo kelią, o tas kelias jau aplips ir kitais svarbiais dalykais: draugais, mylimaisiais, namais ir t.t.

N-14. Dauguma jaunuolių ištikimi romantiškos meilės įvaizdžiui
| |

N-14. Dauguma jaunuolių ištikimi romantiškos meilės įvaizdžiui

Išskirdami žmogų iš visos gyvosios gamtos, dažnai jį pavadiname socialine būtybe. Taip pabrėžiame tarpasmeninių santykių svarbą tiek žmogaus asmenybės, tiek pačios visuomenės raidai. Bene aukščiausia žmogiškumo išraiška – visaverčiai meilės ir draugystės santykiai, kurių sąmoningai pradedame siekti jau paauglystėje. Pabandykime akimirką įsivaizduoti ištuštėjusias miesto gatves. Išties vaizduotėje atsiveria kraupus iš kino ekranų bei fantastinių romanų pažįstamas išnykusios civilizacijos paveikslas. Be to, beveik visi žmogų apibūdinantys žodžiai įgyja prasmę tik tada, kai suvokiamas aiškus individo santykis su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, motinos nebūtų be vaiko, mokinio – be mokytojo, gydytojo – be paciento. Net tokie vertinamojo pobūdžio epitetai kaip geras, blogas, gražus netenka savo reikšmės, jeigu jais apibūdinamo asmens nelyginame su kitais. Tikroji žmogiškumo esmė atsiskleidžia asmens santykiuose su kitais žmonėmis. Kiekvienas mūsų užimame tam tikrą vietą nematomame socialiniame tinkle, kuriame kasdien susiduriame su daugybe tarpasmeninių sąveikų. Daugelio tiesiog neįsisąmoniname, nors be tų, dažnai mums net nepažįstamų žmonių išgyventi vargu ar galėtume. Pati tobuliausia tarpasmeninių santykių forma – meilė ir draugystė. Daugelis teoretikų tik sąlygiškai atskiria šiuos žmonių santykių tipus, nes kiekvienoje tikroje draugystėje atrasime ir meilės elementų, o ideali meilė neįsivaizduojama be draugystės.

Platoniška meilė
| |

Platoniška meilė

Platoniški santykiai – tai tokie santykiai, kai žmonės stipriai myli vienas kitą emocionaliai bei dvasiškai ir jiems visai nereikia fizinio artumo. Tokiuose santykiuose įsimylėjėliai žavisi, garbina vienas kitą. Jie jaučiasi nuolat pakylėti, apgaubti romantikos ir euforijos. Daktaras Geoffrey Greifas, Maryland School of Social Work profesorius, susidomėjęs šiuo visada aktualiu klausimu, nusprendė atlikti apklausą ir išsiaiškinti, ar galimi tokie – platoniški – santykiai tarp vyro ir moters. Nors tokios draugystės realumu tiki dauguma tiek vyrų, tiek moterų, visgi pastarųjų procentas kiek menkesnis. Moters ir vyro draugyste neabejoja trys ketvirtadaliai daktaro G. Greifo atlikto tyrimo dalyvių vyrų. Tuo tarpu tikinčios platoniška draugyste su vyrais teigė apie 65 proc. moteriškos lyties atstovių. G. Greiffas neabejoja, jog platoniški santykiai yra įmanomi. Tačiau, jo nuomone, šie labai lengvai gali susikomplikuoti, kuomet atsiranda tam tikra fizinė trauka ir dingsta skaidrumas. Taip pat labai dažnai tokios draugystės tarp vyro ir moters tampa painios, kuomet vienas iš draugų susiranda antrąją pusę. „Dauguma apklaustųjų teigė pirmiausia tampantys draugais, o vėliau juos ima sieti kažkas daugiau. Tokio siužeto pavyzdžių pilna kino filmų scenose. Tai visai kas kita, nei neplanuoti susitikimai darbe, parke ar bare, kurių metu tiesiog staiga imama jausti fizinė trauka kitam asmeniui. Čia draugystė toli gražu nėra pirminis motyvacjos šaltinis“, – dėsto G. Greiffas psychologytoday.com.

Tema: meilės šėlas
|

Tema: meilės šėlas

Jis – Joachimas Frydrichas (Friedrich). Ji Hortenzė Ulrich (Ullrich). Jis nuolat važinėja ir skaito savo knygas uoliai stengdamasis kuo dažniau aplankyti savo šeimą Botrope. Ji gyvena Brėmene ir veltui stengiasi išauklėti du nepaklusnius šunis, dvi padūkėles dukras paaugles, o kartais net savo vyrą. Abu rašytojus sieja tik jų kūrinių populiarumas ir humoro jausmas. O ši knyga buvo sukurta kai, Hortenzės Ulrich elektroninį laišką per klaidą gavo Joachimas Frydrichas. Jis BerryBlue. Ji – PinkMuffin. Jis tėvų kavinėje nešioja močiutėms grietinėlės tortus. Ji – išlepinta kilmingų ir turtingų tėvų duktė. Šių paauglių niekas nesieja. Bet juodu susipažįsta per elektroninius laiškus ir patiria pamišėliškiausių nuotykių, nors nė karto taip ir nesusitinka. Galų gale abu sutaria pasimatyti, bet tada viskas susipainioja: BerryBlue suima policija, o PinkMuffin pagrobia keršto apimta mokslininkė. Dar dingsta neįkainojamas paveikslas, privatus detektyvas ir dvi kiaulės. Ir tai tik visų nuotykių pradžia… „Laiškų romanas, kuriame įvykiai pamažėle vis greitėja, atsiranda vis daugiau įtampos ir humoro. Veiksmas įsisiūbuoja, o tokie keisti privatūs detektyvai kaip Kūlhartas žavi kiekvieno paauglio vaizduotę.“

|

Sesučių Dašvud meilės paslaptys

Būkite pažįstami – sesutės Dašvud: Elė – praktiškai mąstanti mergaitė. Tai kodėl jos mintys dieną naktį seka paskui Bleiką? Jos tarsi nematomu siūlu pririštos prie to bjauriausios pamotės numylėtinio sūnėno, Elei neprieinamo vaikino. Ebė – pagrindinė šeimos dramų veikėja ir būsimoji tikro teatro scenos žvaigždė, tvirtai įsitikinusi savo sėkme. Ji įsimyli Hanterį – karštakošį, lengvabūdišką jauną vyrą, vietos politikų šeimos atžalą. O rokeris Nikas karštai pamilsta Ebę. Jis – neslepiantis savo romantiškos sielos vaikinas. Džordžė – jauniausioji sesutė, tikra padauža. Berniukai jai tik draugai arba varžovai… Tačiau tik tol, kol vienas jų ima žiūrėti į ją kitokiomis akimis… Sesutės Dašvud neteko labai brangių namų. Jos buvo priverstos persikelti į mažytį pajūrio kaimelį. Netrukus sesutės patiria tai, apie ką tik svajodavo. Naujieji namai tampa vieta, kurioje visai nelauktai joms atsiskleidžia meilės paslaptys. Šie slėpiniai sušildo liūdinčias sesučių širdis ir nugiedrina naujų namų padangę.