Labas, žinai, būna tokių momentų, kai pasiilgsti kažko nepažinto… šiandien pasiilgau tavęs…. o gal greičiau nieko… ir nejaučiu dar to, tarsi per dilgėles einant basomis, jausmo… to jausmo, kai niekas nepalietė, o tau kūnu bėga tokie šiurpuliukai, tarsi tave kas iš tiesų liestų, bet nebūtų tavo…. gal taip visą gyvenimą ir ilgesiuos kažko svajoto, bet nesant tikro… galbūt mintimis kursiu romantikos gaidas, o realybės kaukėje nemirktelsiu nė vienu jausmu…. kaip ir šiandien žengiant prieš visuomenę, veide sustingęs šaltis ir abejingumas priverčia praeivius trauktis… tiesiog trauktis, nes tau nesvarbu per ką peržengsi…. Taigi… laukiu tavęs nepažinto ir nepaliesto… galbūt taip geriau… juk gyvenu du gyvenimus…. tu ir aš jame… aš ir tavęs nėra…. ir viena praradus vis tiek atsiranda antras…. visada pasilieki tu… visame…. gerų dienų ir įspūdžių, kad ir kur bebūtum…. :*

Vėlus vakaras… Tyla… Dar karts nuo karto sukapsi lietaus lašeliai į langą. Aš viena. Už lango sklaidosi niūrūs debesys, atnešę lietų. Pasirodo dailusis mėnulis, pilnatis. Kambaryje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstau. Kas darosi mano galvoje? Sumaištis. Prisiminimai, prisiminimai apie tave, kurie nepalieka manęs. Atrodo gyvenimas lekia, vos spėji paskui jį… Bet tu paskui mane, kodėl nepaleidi manęs? Susitikome gana neįprastoje vietoje – bažnyčioje. Pajuokavom, persimetėm keliais žodžiais ir pasukome savo keliais. Bet likimas krėtė pokštus. Jau kitą dieną mes buvome vėl drauge. Tas vakaras buvo nuostabus. Mes daug kalbėjom, juokavom, linksmai leidom laiką su draugais ir net nepajutom kaip mūsų rankos susikibo. O toliau pamažu viskas tik gražėjo. Tavo bučiniai buvo patys nuostabiausi. Būti tavo glėbyje, jausti tavo kvapą, matyti tavo šypseną, tiesiog būt šalia tavęs buvo taip gera. Nuo to svaigulio tapau akla, akla nuo meilės tau. Šalta, laukiau tavęs, sakei ateisi. Valanda, dvi… Snigo, buvo sunku ką įžiūrėti. Bet aš tave taip aiškiai mačiau su kita… Tu atsisukai, greit paleidai Jos ranką, sustojai ir žiūrėjai į mane. Tavo akys buvo išsigandusios ir pasimetusios. Aš jaučiausi kaip trenkta žaibo vidury žiemos. O tu pastovėjai, apsisukai ir nuėjai, nuėjai ir negrįžai. Negaliu susivaldyti, jaučiu kaip skruostu rieda ašara. Ta žiema paliko randą manyje, buvo be galo skaudu. Buvai pirmoji naivios, jaunos mergaitės MEILĖ.

Dykuma… Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių… Žmogus… Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi… Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam… Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę… – Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu… – sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą – tikisi ten rasti vandens… Vanduo suteiks jam jėgų… Jis galės toliau keliauti per dykumą. Žmogus prieina prie mažo šulinio: – Taip! Čia tikrai – vanduo! – iš pradžių lūpas vandeniu jis suvilgo nedrąsiai, tačiau pajutęs jo suteiktą galią ir norą toliau keliauti per dykumą, pradeda godžiai gerti, prausiasi juo veidą, rankas, pila jį ant viso savo kūno ir negalvoja, kad tas mažo šulinėlio vanduo senka… Nyksta, kol visiškai jo nelieka… Tarsi visai ir nebuvo… – Na ir kas! – pagalvojo žmogus, – juk dykumos platybėje yra ne vienas šulinys! Aš rasiu kitą ir atsigersiu iš jo, atgausiu naujai jėgų ir galėsiu toliau keliauti! Ta didžiulė saulės išdeginta dykuma – tai Mūsų Gyvenimas… Žmogus, ja keliaujantis – Tu, o tas šaltinis vidury dykumos buvau Aš… Vanduo – Mūsų Meilė… Gyvenime reikia išmokti saugoti viską, kas brangu ir gali daugiau nebepasikartoti. Reikia išmokti po savęs kažką palikti ir kitiems. Juk šiuo atveju žmogus nesuvokė, kad tas šaltinis jam išgelbėjo gyvybę…

Ir viskas prasidėjo nuo tos gražios vasaros… Nuo lietaus kuris lijo ne iš dangaus, bet iš indų. Kai pajutau širdy apsigyvenusį naują jausmą, pamaniau, kad tai tik laikina, kad viskas praeis, bet deja suklydau…Tas jausmas vis augo ir augo, kol galiausiai mus suvedė taip, jog dabar negalim vienas be kito. O buvo visko ir ašarų ir negandų ir juoko ir pykčio… Tiek daug įveikią nepasiduokim dabar. Noriu, kad žinotum ir niekuomet nepamirštum keletą dalykų. Žinok, kad myliu tave ne už tai, kad gražiai atrodai, ne už tai kad tavo veidas dar nepapuoštas giliomis raukšlėmis, myliu tave nes tu esi žmogus, kuris gelbėja mane visais aspektais pradedant išklausymu, baigiant ašaros nušluostymu. Nesvarbu, kur aš bebūčiau su tavimi ar už šimto mylių, niekuomet nenustoju apie tave galvojus. Tu visuomet esi mano širdy… “Beprotis aš be tavęs lunatikė tu dėl manęs”… IŠ tiesų tai mes esam tikri bepročiai, metų sūkuryje paklydę ir nejaučią metų skirtumo kuris taip daug reiškia žvelgiant į mūsų ateitį kartu. Bet žinai aš tikiu tavimi tikiu kad mūsų ateitis priklauso tik nuo mūsų noro būti kartu. pasirašo amžinai Tavo.

Gyvenime mano… meile mano… mano vizija, iliuzija, tikėjime… kodėl…? Parašyta viena neatsargi sms, vėliau susižavėjimas, dar vėliau meilė, didžiulė meilė griaunanti taisykles, sienas… leidžianti kvėpuoti, mąstyti, gyventi… Bet, tavo šeima… mano šeima… mes susikūrėm mažą gyvenimą, pasaulį, kuriame buvai tu, aš ir mūsų meilė – gili gili, spalvota, kvepianti… Mes nelietėm tavo šeimos, nelietėm mano šeimos, gyvenom dvigubus gyvenimus. Giliai širdyje įstrigę tavo žodžiai “Mieloji, ar tu tikrai nori turėti mano vaikelį?” liks manyje amžiams. Tai nebuvo netyčia, buvo apgalvotas, planuotas, laukiamas, išsvajotas mūsų kūdikis… Tavo šeimoje auga dukros, mano šeimoje taip pat dukros. Man gimė sūnus, mūsų sūnus, mielasis – mažutis, mielas, bejėgis mūsų meilės kūdikis, toks panašus, panašus, panašus į tave… Kartą vaikščiojant mums jūros pakrante paklausiau tavęs “Mielasis, o gal negyvenam dėl kitų žmonių, o gyvenam dėl savęs, mūsų toks gražus kūdikis”. Tačiau tu pasakei, kad tavo dukros tau niekada neatleistų, atstūmei mus, bet mielasis, o kaip mūsų meilė, mūsų sūnus? Paaukočiau visą gyvenimą dėl tavęs, bet tu to negalėjai padaryti… Buvo sunku… išgyvenau tavo atstūmimą pripažinti mus pasauliui, bet negalėjau be tavęs gyventi, kaip feniksas kilau iš pelenų, tam kad vėl gyvenčiau… Gyvenom laimingai savo sukurtame pasaulyje tu, aš, kūdikis ir mūsų didžiulė meilė, bet… Mielasis tu padarei klaidą ir tavo žmona sužinojo apie mūsų santykius.

Viskas prasidėjo 2006 Gegužės 27 diena… Tiesiog internete. Mielas vaikinas pasirodė, tad nusprendėm pasikeisti numeriais. Diena iš dienos vakarus praleisdavom prie telefono ragelių tol, kol kuris nors iš mūsų užmerkdavo akytes… Nusprendėm susitikti ir jau kitą dieną ėjom į pasimatymą… Susitikom mes ne restorane, ne kavinėje ar kur prie jūros, o tiesiog gatvėje… Paspaudus Jam ranką, Širdy pajutau tai, ką iki pat šioliai jaučiu. Taip ir leidome dieneles vienas kito glėbyje. Jis man buvo draugė, mama ir tėtis… Jis buvo dalis manęs… Mes juokdavomės kartu, ir verkdavom kartu, kai būdavo sunku, susėsdavom dviese ir tiesiog plepėdavom. Mes viską darėm kartu… Pamilau Jį tokį, koks Jis buvo ir aklai Juo tikėjau, tikiu ir dabar. Beveik nepažinodama Jo, aš Jam leidau pažinti visą save. Nes savo gyvenimo kely aš mačiau tik Jį. Tik Jis vienintelis mane apkabindavo, kai būdavo man sunku, Jis vienintelis buvo su manimi tol, kol užmerkdavau savo akis… Kai pabusdavau, tik Jį prisiminus, aš su šypsena pradėdavau dieną… O dabar… o dabar aš su ašarom užmiegu ir su jomis kartu prabundu… Nes nebėr Tavęs jau… Negailestingas gyvenimas atėmė Jį iš manęs dar ir dabar nežinau kodėl… dėkinga gyvenimui esu tik už tai, kad šitas, kartais labai neteisingas gyvenimas man leido pažinti tave. Ir nesvarbu kiek laiko mes praleidom drauge, svarbu, kad patyrėm tai, ko kiti per visą savo gyvenimą galbūt nepatirs…

Viskas prasidėjo viena šaltą, bet gražų sausio devintosios rytą. Atrodo, dar tik neseniai nuaidėjo šventiniai paradai, koncertai ir visas šventinis šurmulys. Ji, atsikėlusi gan anksti, į darbą nusprendė nueiti pėsčiomis. Buvo likusi dar gera valanda iki darbo dienos pradžios, tad ji ėjo neskubėdama. Šaligatviai buvo slidūs. Staiga, mergina netyčia paslydo ir nukrito ant šalto, kieto, slidaus šaligatvio. Kai ji atmerkė akis į ją, norėdamas padėti atsikelti nuo šaligatvio, rankas tiesė vyriškis. Vyras atrodė, mandagus, padorus, kokių trisdešimties metų. Bet iškart ji atkreipė dėmesį į jo šviesius, lyg angelo plaukus ir žydras, lyg vasaros dangus akis. Pagaliau, ji atsistojo, apsidairė ir padėkojo jai padėjusiam vyriškiui. Jis nusišypsojo ir pasakęs, kad skuba į svarbų susitikimą, dingo tekančios saulės spinduliuose… Visą dieną ji negalėjo negalvoti apie jai padėjusį vyriškį, visos mintys sukosi tik apie jį, juk ji nepaklausė net jo vardo. Darbo diena praėjo gan greitai ir štai ji jau sėdi namuose, geria karštą arbatą ir žiūri kažkokį filmą. Pasibaigė savaitė, o ji nesutiko nė karto to mėlynakio vyriškio, nors to ji labai norėjo. Kadangi, ji jau kokius tris mėnesius nebuvo kur nors išėjusi, tad šį šeštadienio vakarą nusprendė su draugėmis nueiti į klubą, pasidžiaugti gyvenimu. Buvo jau dešimta valanda vakaro ir būrelis merginų jau stoviniavo prie klubo. Prie įėjimo didelė grūstis ir merginoms vis nesisekė į jį patekti.

Sėdžiu viena kambaryje ir galvoju… Kad ir kaip toli aš būčiau nuo Tavęs ar Tu nuo manęs – aš niekada Tavęs nepamiršiu ir visada Tave mylėsiu… Antrasis sakinys skamba taip banaliai, tarsi iš kokios nors muilo operos. Bet juk jos ir kuriamos remiantis realiu gyvenimu! Mano mažas gyvenimėlis – kaip ta muilo opera… Mūsų meilė prasidėjo ne ypatingai gražiai. Bet laiką atgal atsukti vis tiek norėčiau… mums tuomet abiem buvo po aštuoniolika. Aš savo namuose, sode skyniausi raudonuosius serbentus (juk skanu vasarą blynai su trintom uogom su cukrumi). Keliu pravažiavo rusva mašina su muzikos garsais. Lyg matytas veidas už vairo, bet tiek tik ir tepagalvojau… Iki vakaro. Vakare, dar saulei nenusileidus, TU pasirodei prie mano kiemo vartų… ta pati rusva mašina. Truputį šnektelėjom, vadinai važiuoti su Tavimi į Kauną. Nesutikau. Juk pirmą kartą taip susitikom, niekad anksčiau taip nebendravom, negaliu juk aš iškart taip imt ir važiuot… 😉 Na taip, mes mokėmės mokykloje, bet tada tik labas ir šiaip kokiu mokykliniu reikalu persimesdavom porą žodžių. Daviau Tau savo telefono numerį. Ir Tu nuvažiavai. Neskambinai man ir nerašei. Maždaug po savaitės vieną naktį sulaukiau skambučio. Atsiliepiau – tačiau niekas su manimi nekalbėjo. Tyla truko kokį 15 min. O tada aš padėjau ragelį. Ryte parėjo žinutė iš to pačio numerio. Esmė – matai ką naktimis sapnuoju… netyčia per miegus ir paskambinau… Buvau devintame danguje! Nuo tada susirašinėjom SMSais, po savaitės nutarėm susitikti.

Palikai mane vieną rugsėjo dieną. Verkiau 3 dienas iš eilės. Ir dabar, pagalvojus apie tave dažnai pradedu verkti, kaip maža mergaitė. Nes ašaras manąsias sukūrei, tu, mažiuk. Pasiilgau tavęs… Man svarbiausia, kad tu sugrįžtum pas mane. Myliu tave ligi šiol ir mylėsiu amžinai, nes esi pirmas žmogutis, pavergęs mano širdį. Kai pamatau tave, noriu pribėgti, apkabinti, pabučiuoti, pakuždėti į ausį, kaip tave myliu, bet nedrįstu, nes priklausai dabar kitai. Pavydžiu jai labai. Būdama su tavim pamiršdavau savo rūpesčius, galvodavau tik apie tave. Negalėdavau atitraukti akių nuo tavęs, katinėli. Tavo akys ir šypsena be galo graži. Myliu tave. Žinau, kad dar gali sugrįžti pas mane. Lauksiu tavęs, tik sugrįžk. Noriu bučiuoti tavo karštas lūpas, noriu jaustis mylima… Atsiprašau už viską, ką ne taip padariau, atsiprašau už labai negražų poelgį. Suprask, buvau supykusi ant tavęs. Atleisk man. Myliu tave, mano džiaugsme, esi man vienintelis. Laukiu sugrįžtančio… Myliu, mažiuk tik tave.

Mano Meile ar žinai, kaip tave myliu? Nejuda nė vienas lapas, jokio vėjo. Ar apsirikau? Netekau pusiausvyros, suklupau, aptemo protas, susitrenkiau kelį, užgavau sau širdį… Įsimylėjau akimirksniu… ir tą jausmą iki šiol branginu. Apie tave galvoju nuolat: kai lupu apelsiną, varstausi batus, kai vėjas neša lapus, vairuoju mašiną, kai saulė priverčia prisimerkti. Tu drebini žemę man po kojom. Vėl kuriu, vėl mano fantazija gyva. Apie tave galvojant, keistai užima kvapą, nusmelkia širdį, užlieja maloni šiluma. Kiekvienas rytas, prasidėjęs mintimis apie tave, būna nuostabus. Net rudeniniai lietūs būna šilti… Tu keiti mano gyvenimą: atgaivini mintis, jausmus, snaudžiančią aistrą… Myliu tavo rankas, tavo mintis, tavo balsą. Kasnakt, kai atsigulu į lovą – aš visada tavo. Mano pirštai švelniai liečia tavo veidą ir kutena, nors taip iš tiesų nėra… kai matau tave, jaučiu, kaip tave myliu, kaip degu… Kai ilgiuos tavęs, suprantu, kokia tu man svarbi, brangi, nepakartojama, priverčianti mano pasaulį juoktis! Tavęs dar nesutikęs jau žinojau, jog tave mylėsiu… mylėsiu amžinai…