Meilė, reiškiama ne žodžiais

Lengva padovanoti žmonai gėlių ar papuošalą, kur kas sunkiau vardan jos karjeros išeiti tėvystės atostogų

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė, Socialinių tyrimų centro vadovė Jolanta Reingardienė jau ne vienus metus domisi lyčių lygybės klausimais Lietuvoje. Ją pažįstantys žmonės nenustebo, kad, gimus dukrelei, vaiko priežiūros atostogas ji pasidalijo su vyru per pusę. Ne todėl, kad būtų lygu. Greičiau todėl, kad jų nevaržė jokie stereotipai ar išankstiniai nusistatymai. Kai dukrai buvo pusė metų, Aurelijus Reingardas buvo vienas iš nedaugelio vyrų, pasiryžusių imti tėvystės atostogas. Ką abiem davė tokia lygiateisės partnerystės patirtis?

Karjera – už save ir mamą

“Mano tėtis mirė, kai buvau dvylikos metų. Mama tikriausiai priklauso tai tėvų kategorijai, kurie savo vaikuose siekia įgyvendinti tai, ko jiems patiems dėl įvairių aplinkybių nepavyko pasiekti. Mano mama, savo jaunystę praleidusi Sibire, neturėjo galimybės baigti aukštojo mokslo. Šį siekį ji nuolat puoselėjo manyje ir įvairias būdais mane skatindavo. Augome su broliu, bet mano mamos didžiausi lūkesčiai buvo siejami būtent su manimi”, – pasakoja Jolanta Reingardienė.

Nuo pirmosios klasės Jolantai labai gerai sekėsi mokykloje. Ji jautė didžiulį norą pateisinti brangių žmonių – mamos, pirmosios mokytojos, klasės auklėtojos – lūkesčius dėl jos ateities.

“Mokykloje mokslai manęs niekada neslėgė, turėjau pakankamai laisvo laiko užsiimti mėgstama veikla. Man sekėsi, šiek tiek suklupau tik per baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą. Tai man kainavo aukso medalį, bet ir sidabras buvo ne mažiau mielas. Man nekilo jokių abejonių, kad sieksiu aukštojo mokslo. Svajojau mokytis atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete. Mano svajonė išsipildė. Universitetas mane tarsi įtraukė ir nebepaleido. Pasirinkau sociologiją, įsimylėjau šį mokslą ir iki šios dienos mėgaujuosi juo”, – sako J.Reingardienė.

Meilė pasibeldė į bendrabučio duris

“Esu užsispyrusi, turiu valios, nebijau darbo ir daug dirbu, tai man labai padeda siekti savo tikslų”, – šypteli Jolanta. Tačiau tai nereiškia, kad visas jos mintis ir laiką užėmė mokslas. Vieną dieną į duris pasibeldė vaikinas. Jis atnešė laišką Jolantos bendrabučio kambario draugei jos gimimo dienos proga. Tą laišką autobusų stotyje Panevėžyje iš pažiūros labai patikimam, bet visiškai nepažįstamam vaikinui perdavė draugės tėvas. Jis norėjo padaryti dukrai staigmeną.

“Tą vakarą mes kartu su juo šventėme gimtadienį. Kaip neatsidėkosi vaikinui už tokią puikią staigmeną? Po to jis pas mus apsilankė dar keletą kartų. Vėliau pradėjo lankyti jau ne mus, o mane. Tai man buvo viena iš daugelio pažinčių, bet ypatinga. Po kelių mėnesių draugystės apsigyvenome kartu”, – prisimena Jolanta.

Jai ir dabar sunku atsakyti, kiek laiko reikia, kad žmonės suprastų, esą skirti vienas kitam. “Tai priklauso, kiek giliai tu sieki pažinti tą kitą žmogų, kokie tavo lūkesčiai ir kiek esi atvira tam, kad ir tave pažintų. Visas gyvenimas yra nuolatinis pažinimas”, – įsitikinusi Jolanta.

Jos manymu, kai kurios poros nugyvena visą gyvenimą, pasineria į kasdienybės rutiną ir per daug neskiria laiko bandymui suprasti, kuo ir kaip gyvena artimas žmogus. Nesidomi, kokie jo rūpesčiai, kas jį slegia. Pažinimas, anot Jolantos, ateina per nuolatinį komunikacijos procesą.

“Pirmą kartą pamatęs Jolantą tikrai dar negalvojau apie šeimą. Viskas įvyko palaipsniui, pradėjome draugauti, vėliau gyvenome kartu. Dar po metų nusprendėme susituokti. Ji buvo labai gabi, jai gerai sekėsi mokslai ir jau tada jaučiau, kad ji gali daug pasiekti gyvenime”, – sako Aurelijus Reingardas.

“Deja, gyvename tokiu laiku, kad intymiai komunikacijai lieka vis mažiau laiko. Tada atsiranda spragų ir, laiku jų neužpildžius, iškyla grėsmė santykiams. Jokiu būdu negaliu pasakyti, kad aš jau visiškai pažįstu savo žmogų, žinau, ko iš jo tikėtis. Žmogus, kurį įmanoma greitai pažinti, paverstų mano asmeninį gyvenimą nuobodžia kasdienybe, neliktų jokios intrigos. Tikiuosi, kad ir jis dar nemano, kad aš jau visapusiškai atsiskleidžiau. Mes dar turime vidinių rezervų pamaloninti vienas kitą naujais pažinimo teikiamais malonumais”, – sako Jolanta.

Intymumą reikia puoselėti

Jolanta mano, kad dviejų žmonių tarpusavio santykiuose svarbiausia yra intymumas. O meilė, be abejo, yra jo dalis. Tačiau intymumas, kaip ir pažinimas, neateina kartą ir visiems laikams. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Jį reikia nuolatos pakurstyti, puoselėti, tyrinėti ir savo patyrimu dalytis su kitu. Priešingu atveju, jis neatlaikytų kito išbandymo.

“Mes tuokėmės labai jauni. Man tebuvo 23-eji. Be jokios abejonės, darėme tai vedami meilės ir apie kažką daugiau negalvojome. Tačiau aš pakankamai anksti suvokiau, kad aistra pati savaime toli nenuves, jeigu ji neperaugs į bendravimo meilę. Dabar ja reikia dalytis dar ir su vaikais”, – sako Jolanta.

Pirmojo vaiko, Lauryno, kuriam dabar jau 10 metų, Jolanta susilaukė dar būdama studentė. Tuo metu jai atrodė, kad tai pats tinkamiausias laikas. Vaikas jokių planų nesujaukė, nes studijos, palyginti su tolimesniais metais, buvo vaikui auginti palankus metas.

“Kuo daugiau moteris gyvenime planuoja ir siekia, tuo “tinkamas” gimdyti laikas vis labiau tolsta. Šiuolaikinėje visuomenėje poreikį auginti vaikus vis labiau keičia poreikis save realizuoti darbe, karjeroje ar politikoje. Visada norėjau auginti du vaikus, tačiau pradėjusi dirbti, supratau, kad tas tinkamas laikas gali niekada ir neateiti. Ir jeigu ne visiškas atsitiktinumas, to “tinkamiausio” momento aš, matyt, ir nebūčiau sulaukusi. Ievos, kuriai dabar 3 -eji, gimimas lyg ir pranašavo tam tikrą pertrauką mano karjeroje”, – pasakoja J.Reingardienė.

“Jau turėjau sūnų, todėl norėjau, kad gimtų mergaitė, taip ir įvyko. Buvau labai laimingas. Dėl tėvystės atostogų nereikėjo ilgai galvoti.

Pusės metų mergaitės tikrai nenorėjau palikti jokiai auklei. Galėjau išeiti atostogų ir grįžti atgal į tą pačią darbo vietą. Darbdavys ir bendradarbiai reagavo normaliai, gal šiek tiek su nuostaba. Bene svarbiausia buvo, kad žmonos darbas atrodė perspektyvesnis, ji tuo metu turėjo daugiau galimybių pasireikšti. Jai, atitrūkus ilgesniam laikui, būtų buvę sunkiau vėl įsijungti į darbą”, – pasakoja Aurelijus.

Kas yra svarbiausia?

Jolanta tąsyk turėjo progos ir laiko pamąstymui apie tai, ko siekia gyvenime, kuo norėtų ateityje užsiimti. Didžiausias paradoksas yra tai, kad ji pati šiuo metu atlieka tyrimus apie šeimos ir darbo suderinimą. Pačiai, deja, tos idealios dermės ir pusiausvyros pasiekti niekada taip ir nepavyko. Dėl to šeima, jos manymu, bent kažkiek nukenčia, nes vaikai nori bendrauti ne tik su tėvu, bet ir mama.

“Daugelyje šeimų vaikams trūksta tėvo dėmesio, o mūsų šeimoje yra atvirkščiai. Aš jokiu būdu nenorėčiau nuvertinti to malonumo, kurį mano vaikai patiria praleisdami daugiau laiko su tėvu. Aš netikiu jokiais prigimtiniais motinystės pranašumais ar jos antgamtiškomis galiomis, tėvo ir vaikų ryšys gali būti lygiai tiek pat stiprus ir nepakeičiamas, kaip ir motinos”, – įsitikinusi Jolanta.

Savo tyrimuose klausdama kitų, kas jiems svarbiau – šeima ar darbas, arba sėdėdama ilgais vakarais prie nesibaigiančių darbų, Jolanta šį klausimą neretai užduoda ir pati sau. Ko gero, kad dar kartą pasitvirtintų, jog nėra nieko svarbiau už šeimą.

“Manau, kad ji ir darbui, ir šeimai skiria vienodai dėmesio. Aš bandau suprasti ir padėti žmonai pats skirdamas daugiau laiko namams, kad ji galėtų siekti karjeros ir pripažinimo darbe. Žinau, kad kitaip nebus ir su tuo susitaikiau”, – sako Aurelijus.

“Mano gyvenimo būdas kai kam gali atrodyti kaip praktinis mano deklaruojamų idėjų apie lyčių lygybę įgyvendinimas. Galbūt, tačiau nedarau nieko, kas pakenktų mudviejų santykiams. O kažkiek tiesos tame yra, juk keistis turime pradėti kiekvienas nuo savęs.

Mano tyrimų sritis yra susijusi su lyčių ir seksualumo sociologija, Europos Sąjungos ir Lietuvos lyčių politika. Šiose srityse VDU Socialinių tyrimų centre vykdėme du tarptautinius projektus.

Pirmojo projekto pagrindinė idėja sukosi apie tėvystės ir globos santykį, antrojo – šeimos ir darbo vaidmenų derinimą, pabrėžiant vyriškumo santykį su lyčių lygybės idealais.

Moterys jau pakankamai aktyviai dalyvauja įvairiose viešojo gyvenimo srityse, tačiau daugumą iš jų vis dar slegia sunki dvigubų vaidmenų našta, įsipareigojimai ir darbe, ir šeimoje. Vargu ar galime tikėtis bent kiek realesnio postūmio lyčių lygybės linkme, jeigu visus projektus ir tikslus orientuosime tik į moteris ir jų vaidmenų kaitą ir nepermąstysime vyriškumo santykio su privačia sfera ir globa”, – įsitikinusi Jolanta.

Jos manymu, požiūris pamažu kinta, jauni vyrai vis aktyviau dalyvauja namų ir vaikų priežiūroje. Lietuvoje 2004 metais atliktas tyrimas “Vyriškų vaidmenų krizė” parodė, kad geras vyras gyventojams asocijavosi ne tik su šeimą finansiškai aprūpinančiu vyru, bet taip pat ir su vaikus ir žmoną globojančiu vyru.

“Vyro tėvystės atostogas mes abu priėmėm labai natūraliai. Sprendimas praleisti su dukra pusę metų namuose buvo mūsų abiejų. Tai nulėmė racionalūs veiksniai, o ne ambicijos. Į bet kokius kaimynių ar tėvų paverkšlenimus, kad jam sunku, jis nekreipė dėmesio. Niekada nepajutau, kad tėvystė būtų kėlusi grėsmę jo vyriškumui. Man kaip tik atrodo, kad jam jo ryšys su vaikais visada buvo svarbiau, nei sustabarėjusios vyriškumo normos. Tai, kad mano vyras palaiko mano siekius ne tik žodžiu, bet ir kasdiene parama, man tai tapo norma, tai manau yra viena iš mūsų santykių sėkmės formulių”, – šypsosi J.Reingardienė.

Su kūdikiu ant rankų

Ką reiškia vyrui pusmetis su mažu vaiku? Ar dėl tėvystės atostogų kontaktas su dukra liko kažkoks kitoks, nei su sūnumi, kuriam jo kūdikystėje tikriausiai kliuvo mažiau tėčio laiko?

“Manau, kad sūnui skyriau tiek pat laiko kiek ir dukrai, nors ir nebuvau atostogose jo prižiūrėti. Tuo metu irgi stengdavausi anksčiau grįžti iš darbo ir būti ilgiau su šeima. O buvimas tėvystės atostogose buvo tikrai įdomus ir jaudinantis, nes pats galėjau stebėti, kaip ji auga, pradeda šliaužioti, kalbėti. Manau, kad prižiūrėti vaiką yra greičiau darbas nei atostogos, nes tuo metu negali nieko kito veikti, turi visą dėmesį skirti vaikui. Dabar mes su dukra esame labai artimi, ji mano lepūnėlė, tikriausiai daugiau nei sūnus”, – šypsosi Aurelijus.

Kai kurios moterys mano, kad vyrai nesugebėtų prižiūrėti kūdikio ilgiau nei kelias valandas. Ar išties būna didelių netikėtumų ir situacijų, kai nelieka kitos išeities, kaip skambinti žmonai?

“Niekada neskambinėdavau žmonai ir jos netrukdydavau. Ji pati paskambindavo, kai norėdavo pasiteirauti, kaip mums sekasi. Viską namuose susitvarkydavau pats, gal tik pas gydytoją vaiką vesdavom kartu.

Buvom įpratę lankytis vienoje parduotuvėje. Kiekvieną kartą, kai ateidavau su savo mažyle, visos pardavėjos maloniai šypsodavosi ir labai maloniai aptarnaudavo. O kaimynės paklausdavo, ar nereikia pagalbos. Gal žmona serga, kodėl aš vienas su vaiku? Draugai nepiktai pasišaipydavo, klausdavo, kaip sekasi “dekretinėse atostogose”, bet tai normalu – juk ne dažnai tokių atvejų pasitaiko”, – prisimena A.Reingardas.