Meilė, kuri suteikė sparnus ir nubloškė žemėn
Tą šaltą žiemos dieną jo šypsena mane sušildė… Dabar raminu save, kad tas gilus akių žvilgsnis buvo nuoširdus, kad jo žodžiai, kurie suteikdavo man sparnus, buvo tikri. Tikėti tuo man tiesiog yra būtina. Mano akyse – kiekvienas jo veido bruožas, jo šypsena. Girdžiu tik jo balsą, o lūpose tik jo vardas. Vardas, kurį išgirdus, mane užlieja begalinis ilgesys, skausmas, neišsipildžiusios svajonės, kurių buvo tiek daug ir kurios atrodo jau niekada neišsipildys.
Dabar vis klausiu savęs, kada tai nutiko, kur aš padariau klaidą ir praradau jį? O gal jokios klaidos nebuvo? Gal priešingai, ta meilė neturėjusi jokių ribų, tas didelis dėmesys jam tiesiog pabodo ir atitolino jį nuo manęs? Žinau, kad meilė skirta ne vienam žmogui ir mylėti nepriversi. Tiek daug kartų tikinau save, kad viskas, pamiršau jį, pamiršau viską ir bėgdavau į lietų, kad lietus mane atgaivintų ir nuplautų karčias ašaras. Bet vakaro žara vis atnaujindavo tą jausmą. Bet šiandien aš pasiryžau ir tariu: sudie. Meilė, kuri mane pakėlė mane taip aukštai, parbloškė mane.
Viliuosi, kad gyvenime dar atrasiu tokių pievų, kur žydi baltos ir gražios ramunės, ir tikiu, kad ir kiek toje pievoje būtų žiedų, vienas žiedas padovanos tą žiedlapį, kuris sakys: myliu tave.
Atsiuntė: Loreta
