Analizuojant bučinį
Kai apima aistra, bučinys tarsi panardina du žmones į kvapų, skonių, paslapčių ir emocijų keitimosi būseną. Bučiuojamės paslapčia, geidulingai, švelniai, nedrąsiai arba aistringai. Bučiuojamės šviesią dieną ir tamsią naktį. Bučinys būna apeiginis, meilus, oro ir atsisveikinimo, pagaliau pasakiškas arba tik pakštelėjimas, kuris atgaivina princeses.
Pirmiausia lūpos atsirado maistui, tik vėliau prisitaikė kalbai, bet bučiuojantis jos patenkina įvairius troškimus. Bučinys sužadina ištisą seką neuroninių pranešimų ir cheminių preparatų. Ilgainiui bučinys tapo gamtos sukurtu pokštu kalbai sustabdyti, kai žodžiai yra nereikalingi.
Ne visi pranešimai yra vidiniai. Bučiavimasis yra dviejų žmonių bendras reikalas. Susijungdami du kūnai siunčia vienas kitam galingus pranešimus. Bučinys gali perduoti svarbią informaciją apie partnerio statusą ir ryšių ateitį. Blogas pirmasis bučinys gali staigiai sugriauti poros ateitį.
Bučiavimosi paslaptis tyrinėja net mokslininkai. Kai kurie mano, kad bučiniai draugų pasirinkimo evoliucijos procesui yra esminis dalykas. Niujorko universiteto psichologas Gordonas Gallupas „Scientific American“ šių metų vasario numeryje rašo, kad bučiavimasis apima labai sudėtingą pasikeitimą informacija – uoslės, lytėjimo ir prisitaikymo, tai gali paleisti esminius nesąmoningus mechanizmus, įgalinančius žmones daryti tokius sprendimus, kuriems jie genetiškai nesuderinami. Bučiavimasis gali netgi atskleisti mastą, kiek partneris yra pasiruošęs pasiaukoti auginant vaikus – esminiam ilgalaikių ryšių ir mūsų rūšies išlikimo dalykui.
Audringame ar švelniame bučinyje slypi mūsų evoliucijos istorija. 1960 m. britų zoologas Desmondas Morrisas paskelbė, kad bučiavimosi pradininkės – pirmykštės moterys: jos sukramtydavo kietą maistą vaikams ir perduodavo iš burnos į burną. Taip savo jauniklius maitina šimpanzės, todėl pirmykščiai žmonės galėjo taip pat maitinti. Atkištų lūpų prispaudimas galėjo išsivystyti kaip būdas pamaloninti alkanus vaikus, kai trūko maisto, vėliau kaip meilės jiems pasireiškimas – iki aistringų bučinių, kokius turime dabar.
Tylūs cheminiai pasiuntiniai, vadinami feromonais, galėjo pagreitinti intymių bučinių evoliuciją. Daugelis gyvulių ir vabzdžių naudoja feromonus bendraudami tarpusavyje. Bitės juos paskleidžia, kai kyla pavojus, parodo kelią į nektarą, motinėlė paskleisdama juos organizuoja visą bičių šeimos darbą, pakviečia tranus seksualiniam bendravimui.
Skirtingai nei žiurkės ar kiaulės, žmonės neturi specialių feromonų jutiklių. Nepaisant to, mes jaučiame feromonus nosimi. Cheminė vyrų prakaito medžiaga androstenolas paskatina moterų seksualinį susijaudinimą, o kai kurie moterų kvapai padidina vyrų testosterono kiekį kraujyje ir sukelia seksualinį potraukį.
Feromonai svarbūs žmonių meilinimuisi ir dauginimuisi, o bučiniai yra ypač veiksmingas būdas perduoti vieno žmogaus jausmus kitam. Šis reiškinys galėjo išsivystyti todėl, kad jis padeda žmonėms rasti tinkamą partnerį. Kai kurios genetiškai labai mums artimos beždžionės ypač aistringai bučiuojasi, įkišdamos liežuvį partneriui į burną.
Nuo atsiradimo bučiavimasis tapo ypač užkrečiamas. Žmogaus lūpos mėgaujasi kūno odos sluoksniu, kuriame yra ypač daug jutimo neuronų. Kai bučiuojamės, šie neuronai kartu su liežuvio ir burnos neuronais perduoda signalus smegenims ir kūnui, sukeldami malonius jausmus, stiprias emocijas ir fizinę reakciją.
Iš 12 ar 13 nervų, kurie veikia smegenų funkciją, penki dirba bučiuojantis, gabena pranešimus nuo mūsų lūpų, liežuvio, skruostų ir nosies į smegenis, kurios siurbia informaciją apie partnerio temperatūrą, skonį, kvapą ir judesius.
Bučiavimasis išlieja tikrą kokteilį cheminių medžiagų, kurios valdo žmonių stresą, motyvaciją, socialinius ryšius ir seksualinį jaudinimą. JAV psichologė Wendy Hill lygino 15 studentų porų dviejų pagrindinių hormonų kiekį prieš bučiavimąsi ir po jo. Vienas hormonas, oksitocinas, lemia socialinį bendravimą, kitas – kortizolis – svarbus stresui. Tyrėja tikėjosi, kad bučiavimasis padidina oksitocino kiekį, kuris atsakingas už vyrų ir moterų orgazmą. Ji taip pat tikėjosi, kad padidės ir kortizolio kiekis, nes bučiavimasis sumažina stresą.
Tačiau tyrėja nustebo aptikusi, kad oksitocino kiekis padidėja tik vyro kraujyje, o moters kraujyje jis sumažėja tiek po malonaus kalbėjimo, tiek po bučiavimosi. Ji padarė išvadą, kad moteriai reikia daugiau nei bučinio emocinei sąjungai ar seksualiniam susijaudinimui. Moteriai reikia, pavyzdžiui, romantiškesnės atmosferos. Kortizolio kiekis kraujyje sumažėja tiek vyrams, tiek moterims ir tai rodo, kad bučiavimasis stresą sumažina ir vieniems, ir kitiems.
Kadangi bučiavimasis susijęs su meile, jis turi padidinti smegenyse cheminių medžiagų, susijusių su malonumu ir euforija. 2005 m. JAV antropologė Helen Fisher tyrė 17 įsimylėjėlių smegenis. Ji rado smarkiai padidėjusį dviejų malonumą valdančių smegenų sričių aktyvumą. Narkotikai panašiai kaip meilė padidina šių smegenų sričių aktyvumą, todėl meilė žmonėms yra kaip narkotikai.
Bučiavimasis sukelia mums ir kitų svarbių efektų. Jis padidina širdies plakimą ir kraujo spaudimą. Išsiplečia vyzdžiai, pagilėja kvėpavimas, pasitraukia racionalios mintys, norai užgožia protą ir drovumą. Tačiau įsimylėjėliai yra pernelyg pavergti jausmų, kad jiems tai rūpėtų, nes, anot vieno poeto, bučinių lemtis yra geresnė nei išminties.
Nors bučiuotis kartais neišmintinga, bučiniai yra lemtingi tarpusavio santykiams. Ar gali būti bučinys toks galingas? Gali. „Gallup“ tyrėjai nustatė, kad 59 proc. vyrų ir 66 proc. moterų pripažino, jog jų dėmesys partneriui išgaravo po pirmojo bučinio. Blogas bučinys neturi jokių ypatingų požymių – jam tiesiog kažko trūksta ir romantiški ryšiai baigiasi. Anot „Gallup“, bučinys perduoda nesąmoningą informaciją apie genetinį partnerių suderinamumą. Jis padeda mums įvertinti potencialius gyvenimo draugus. Seksualinė atranka yra esminė perduodant vaikams genus. Mums, žmonėms, gyvenimo draugo pasirinkimas yra susijęs su meile. Moterys bučiniu perduoda informaciją apie atsidavimo laipsnį tarpusavio santykiuose. Lūpų suglaudimas yra jausmų barometras – kuo bučinys energingesnis, tuo sveikesni santykiai. Kinų patarlė sako, kad bučiavimasis yra kaip sūrus vanduo: kuo daugiau geri, tuo didesnį troškulį jauti. Yra daug taiklių minčių apie bučinius, pateiksime kelias: „Bučinys neįkainojamas, nors jis nieko nekainuoja“ (J. Campbellas), „Viešas bučinys niekada nebūna toks geras kaip vogtas“ (G. de Maupassant’as). Yra net bučiavimosi rekordų. Ilgiausias bučinys užfiksuotas 2001 m. gruodžio 5 d. Niujorke – jis truko 30 valandų ir 59 minutes.
Kadangi moterys investuoja daugiau energijos į vaikus ir tam turi trumpesnį biologinį laiko tarpą, jos turi būti išrankesnės ir negali leisti sau apsirikti. Todėl aistringas moters bučinys simbolizuoja tinkamo gyvenimo draugo ir vaikų tėvo pasirinkimą.
Tačiau ne visi žmonės bučiuojasi. Artimųjų Rytų šalyse bučiavimasis buvo praktikuojamas tik tarp dviejų vyrų ar dviejų moterų arba tėvai bučiuodavo vaikus. Afrikos, Amerikos ir Polinezijos aborigenai bučiavimosi nežinojo, kol jo neišplatino europiečiai. Praeityje slavų ir musulmonų šalyse bučiavimasis neturėjo seksualinės prasmės. Praeitame šimtmetyje danų mokslininkas Kristofferis Nyropas aprašė suomių gentis, kurių vyrai ir moterys kartu maudėsi, bet bučiavimąsi laikė gėda. 1897 m. prancūzų antropologas Paulis d’Enjoy atkreipė dėmesį, kad kinams bučiavimasis kėlė siaubą, nes jie tai siejo su kanibalizmu. Mongolijoje kai kurie tėvai nebučiuoja sūnų. Vietoj to jie uosto jiems galvas. Vokietis Irenäus Eibl-Eibesfeldtas knygoje „Love and Hate“ („Meilė ir neapykanta“) rašo, kad apie 10 proc., arba daugiau nei 650 mln., pasaulio žmonių nepažįsta bučiavimosi meno. Tai teko pamatyti keliaujant po Indiją ir Japoniją. O tie, kurie bučiuojasi, papildomą slaptą informaciją perduoda net galvos pakreipimu. Dauguma žmonių bučiuodamiesi pakreipia galvą į dešinę. Taip bučiuojantis perduodame informaciją apie savo šiltus jausmus ir partnerio saugumą.
Nepaisant visų minėtų pastebėjimų, bučinį sunku išsamiai išanalizuoti. Kruopštus mylinčių žmonių tyrimas atskleidžia vis naujų paslapčių, įpintų į šį natūraliausią aktą – ir paieškos atskleisti aistros ir meilės paslaptis dar ilgai nenutrūks. Nes romantika savo paslaptis išduoda labai nenoromis. Ir mums tai patinka.
