Liepos 6-oji – Tarptautinė bučinių diena (World Kiss Day)
| |

Liepos 6-oji – Tarptautinė bučinių diena (World Kiss Day)

Liepos 6-oji – ne tik Valstybės diena. Šiandien visas pasaulis švenčia ir bučiuojasi. Bučiuojasi, nes liepos 6-oji ir tarptautinė bučinių diena. Liepos 6 d. Jungtinės Tautos paskelbė – Tarptautine bučinių diena (World Kiss Day). Nėra žinoma, kada tiksliai atsirado bučinys. Nėra jo išradėjo. Tačiau aišku, kad dabar bučinys yra kultūros reiškinys. Besibučiuojančius žmones matome filmuose, gatvėje. Taip formuojasi stereotipas, kad tam tikru metu turime bučiuotis. Meilę galima išreikšti anaiptol nebūtinai bučiniu, bet kitomis glamonėmis, tačiau mūsų visuomenėje šį jausmą, visų pirma, reiškia bučinys. Bučinys gali reikšti ir pagarbą. Pavyzdžiui, kai bučiuojama ranka. Be to, bučinys – taip pat ir palankumo, dėkingumo, draugiškumo ženklas. Jais apdovanojame mylimus žmones, kai juos sveikiname, susitinkame, išlydime ir t.t. Bučinys į kaktą reiškia rūpestį, į skruostą – svetingumą. Kojos bučiuojamos, rodant paklusnumą (šis paprotys gajus tarp įvairių tikėjimų išpažinėjų). Bučiuojant į lūpas išreiškiama meilė. Tiesa, kai kurios tautos bučiuojasi kiek kitaip nei likęs pasaulis: eskimai ir lapiai pasitrina nosimis nei suglaudžia lūpas. Psichologai vienu balsu tvirtina, kad bučiniai – vienas svarbiausių elementų poros gyvenime. Išnykę bučiniai – pirmasis pavojaus signalas, rodantis, kad santykius užpuolė problemos. Amerikiečių mokslininkė Sheril Kirshenbaum nustatė labiausiai įsimenamą įvykį šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Tai – pirmasis pasibučiavimas su mylimu žmogumi, teigia BBC.

Įstabioji ir gražioji bučinio istorija
| |

Įstabioji ir gražioji bučinio istorija

Jeigu žmogus galėtų suskaičiuoti, kiek kartų per gyvenimą bučiavosi, rezultatas pritrenktų. Juk bučiniai – labai svarbi ne tik intymių santykių, bet ir bendravimo dalis. Ar kas nors uždavė sau klausimą: „Kas yra bučinys? Kokia jo kilmė? Ir išvis – kodėl bučiuotis taip malonu?” Kadaise italas Lambrozo pasiūlė teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Neva tenykščiai gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba siurbdavo vandenį per nendrinį vamzdelį. Vaikams taip gerti buvo pernelyg sudėtinga, tad motinos prisisemdavo burnas vandens ir girdydavo mažylius tiesiai į burną. Taip atsirado bučinys. Romėnai bučinio kilmę aiškino originaliau: vyrai prisiliesdami lūpomis galėdavo patikrinti, ar žmona negėrė, kai jų nebuvo namie. Ne mums spręsti, kuri iš šių teorijų teisinga, bet bučiniai sparčiai plito. Tiesa, galiojo galybė taisyklių. Viduramžiais daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reiškė pasiūlymą tuoktis. Tai atsispindėjo net įstatymuose. Romoje nuotaka, kurią pabučiavęs jaunikis netikėtai mirdavo vestuvių išvakarėse, įgydavo teisę į pusę jo turto. O jaunuoliai, pabučiavę merginą ir vėliau atsisakę ją vesti, turėdavo sumokėti milžinišką baudą. Ispanijoje, kuri buvo pati griežčiausia moralės sergėtoja Europoje, XVII amžiuje moters pabučiavimas prieš jos valią buvo prilyginamas išprievartavimui.

Kodėl žmonės bučiuojasi?
| |

Kodėl žmonės bučiuojasi?

Kas yra bučinys? Kokią paslaptį slepia lūpų susiliejimas? Bučinys reiškia klausimą: ar neužimta jūsų širdis? Ir atsakymą – laisva. Taip, laisva! Iš istorijos žinoma, kad nei Homero, nei Heziodo, pirmųjų senovės graikų poetų, herojai nepažino tokio bučinio, kokį dabar įsivaizduojame esant kaip etaloną. Nei Hektoras, amžiams atsisveikindamas su Andromache, jos nepabučiavo, nei Odisėjas, sutikęs Penelopę… Net ir tūkstantmečiams praslinkus, kai Europa jau svaigo nuo bučinių, daugelis tautų, ypač Azijos, nepatyrė šio malonumo. Susitikę eskimai, kaip ir kitame pasaulio krašte gyvenantys boliviečiai, trinasi nosimis, vietnamiečiai, rodydami meilę, vienas prie kito liečiasi šnervėmis. Vienas keliautojas praėjusiame amžiuje Australijoje pamėgino pabučiuoti aborigenę, o ši baisiausiai persigando, nes pamanė, kad ją užpuolė žmogėdra. Japonijoje bučinys labai ilgai buvo laikomas ne itin maloniu dalyku. XX a. pradžioje Tekančios saulės šalies cenzūra iškirpo iš užsienietiškų filmų per 800 tūkstančių metrų bučinių ir glamonių… Kai kurios scenos japonų kinematografininkų užsakymu buvo pakeistos rankos paspaudimu. Kadaise italas Lambrozo pasiūlė ne itin pagrįstą teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Pasak jo, šios žemės gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba, jei krantas būdavo status, siurbdavo vandenį nendriniu vamzdeliu.

Analizuojant bučinį
| |

Analizuojant bučinį

Kai apima aistra, bučinys tarsi panardina du žmones į kvapų, skonių, paslapčių ir emocijų keitimosi būseną. Bučiuojamės paslapčia, geidulingai, švelniai, nedrąsiai arba aistringai. Bučiuojamės šviesią dieną ir tamsią naktį. Bučinys būna apeiginis, meilus, oro ir atsisveikinimo, pagaliau pasakiškas arba tik pakštelėjimas, kuris atgaivina princeses. Pirmiausia lūpos atsirado maistui, tik vėliau prisitaikė kalbai, bet bučiuojantis jos patenkina įvairius troškimus. Bučinys sužadina ištisą seką neuroninių pranešimų ir cheminių preparatų. Ilgainiui bučinys tapo gamtos sukurtu pokštu kalbai sustabdyti, kai žodžiai yra nereikalingi. Ne visi pranešimai yra vidiniai. Bučiavimasis yra dviejų žmonių bendras reikalas. Susijungdami du kūnai siunčia vienas kitam galingus pranešimus. Bučinys gali perduoti svarbią informaciją apie partnerio statusą ir ryšių ateitį. Blogas pirmasis bučinys gali staigiai sugriauti poros ateitį. Bučiavimosi paslaptis tyrinėja net mokslininkai. Kai kurie mano, kad bučiniai draugų pasirinkimo evoliucijos procesui yra esminis dalykas. Niujorko universiteto psichologas Gordonas Gallupas „Scientific American“ šių metų vasario numeryje rašo, kad bučiavimasis apima labai sudėtingą pasikeitimą informacija – uoslės, lytėjimo ir prisitaikymo, tai gali paleisti esminius nesąmoningus mechanizmus, įgalinančius žmones daryti tokius sprendimus, kuriems jie genetiškai nesuderinami.

Bučinio biografija II
| |

Bučinio biografija II

Kaip ten nebūtų, bučinys – žmonijos bendraamžis. Jau pirmykščiai žmonės juo išreikšdavo ne vien seksualinį potraukį, bet ir įvairius kitus jausmus. Mažai kas žino, jog bučinio debiutas kine įvyko 1896 m. Amerikoje. Rodomas filmas pasakojo apie jaudinančiai tyrus dviejų pagyvenusių žmonių santykius, kurie po ilgų kalbų ir pasivaikščiojimų filmo pabaigoje išdrįso pasibučiuoti. Šalį, dar nežinojusią “seksualinės revoliucijos”, ištiko šokas. Buvo organizuota net “Kovos prieš bučinius lyga”, o keliose valstijose mėginta juos visai uždrausti. XX a. pradžioje Virdžinijos valstijoje buvo priimtas įstatymas, kuriame buvo sakoma: “Atsižvelgiant į tai, kad medikai pripažino bučinius kaip užkrečiamų ligų plitimo šaltinį ir kad draudimas bučiuotis turėtų sumažinti sergamumą tokiomis ligomis kaip džiova, difterija ir pan., Vyriausioji Virdžinijos valdyba nutaria: “Draudžiama bučiuoti bet kurį žmogų tiems, kurie neturi šeimos gydytojo pažymos, jog neserga jokia užkrečiama liga… Už šio nutarimo pažeidimą skiriama bauda nuo 1 iki 5 dolerių”. Dabar tas švelnus lūpų prisilietimas (tiesa, virtęs kandžiojimusi) – tai nekalčiausias iš viso to, ką aktoriai krečia ekrane. Medikai tvirtina, jog aistringas bučinys organizme sukelia teigiamą stresą ir veikia daug efektyviau už bet kokį narkotiką. Jo metu pagerėja medžiagų apykaita, sustiprėja žmogaus imunitetas, 60 įkvėpimų per minutę vietoj įprastų 20 labai naudingi plaučių ventiliacijai. Trijų minučių bučinys sudegina 12 kalorijų.

Bučinio biografija I
| |

Bučinio biografija I

Senovėje kai kurios tautos (Naujosios Zelandijos, Indijos, Graikijos gyventojai, eskimai, japonai ir kt.) nieko nenutuokė apie bučinius. Istorija byloja, kad nei Homero, nei Heziodo – vieno iš pirmųjų senovės graikų poetų – herojai bučiuotis nemokėjo. Taigi Hektoras nebučiavo Andromachos atsisveikindamas su ja amžiams, o Odisėjas, po ilgų klajonių sugrįžęs pas Penelopę, taip pat apsiėjo be bučinių. Senovės egiptiečiai bučiuodamiesi nejautė jokio malonumo, net garsioji karalienė Kleopatra, garsėjusi meilės patirtimi, nė karto nesibučiavo su vyrais. Manote, jog šiandien nėra tokių vietų, kur bučinys būtų egzotika? Nukeliaukite į tolimąsias Fidži salas. Ten įsimylėjėliai savo ypatingus jausmus vienas kitam išreiškia energingu šnopavimu nosimi (panašiai daro įsiutęs bulius). O dar yra kraštų, kur “bučiuojasi” pūsdami vienas kitam į žandus ar pasitrindami nosimi. Japonijoje bučiavimasis ilgai buvo laikomas ne pačiu maloniausiu užsiėmimu. XX a. trečiajame dešimtmetyje Tekančios saulės šalies cenzūra iš užsieninių filmų iškarpė 800 tūkstančių metrų kino juostos su kadrais, kuriuose buvo bučiuojamasi. Jei Senovės Indijoje niekas nežinojo ir nesuprato erotinės bučinio reikšmės, tai vėlesnio laikotarpio indų poemose aprašoma net 12 įvairių meilės bučinių būdų. “Meilės biblijoje” – “Kamasutroje” jos autorius indų išminčius Vatsiajanas Malinagas joje aprašęs net 30 bučinių sako, kad jis turi būti meilės suėjimo įžanga, pirmiausia suliejant lūpas. Šventasis raštas – ir tas mini 7.