Amžina meilė
Jau praėjo septyni mėnesiai po tos nelaimės, prieš septynis pačius sunkiausius mėnesius mes dar buvome drauge: nerūpestingi, laimingi ir įsimylėję. Vos susipažinusi su juo pajutau kažką ypatingo. Mes patikome vienas kitam ir vis labiau jautėme stiprų ryšį, kuris mus jungė. Vėliau gimė meilė. Tai buvo malonus ir žodžiais neapsakomas jausmas.
Kartu mes išbuvome metus. Nors kartais tekdavo bendrauti trumpomis žinutėmis arba pokalbiais telefonu, visuomet jį jaučiau šalia. Po kiekvieno pokalbio skrajojau padebesiais, buvau laiminga, be jokio baimės jausmo, kad tai gali galiausiai ir baigtis.
Tos lemtingos dienos išvakarėse gavau paskutinę jo žinutę. Jis rašė, kad pasiilgo mano mėlynų akių. Buvo gera, nes jaučiausi reikalinga, kažkuo iškirtinai ypatinga ir tokia mylima.
Kitą dieną negavau jokių žinučių, mano telefonas tiesiog tylėjo, kai galiausiai išgirdau skambutį. Tą lemtingą skambutį, kuris galutinai sudaužė visas mano viltis ir svajones. Skambino gera pažįstama, kuri pranešė, kad jis žuvo. Pro akis tarsi prabėgo visas gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau tuo tikėti.
Kai pamačiau jį šaltą ir abejingą, neliko abejonių, kad tai tiesa. Negaliu paaiškinti, ką jaučiau žvelgdama į jį . Jo veide atsispindėjo amžinybė ir visos, metus trukusios pasakos pabaiga.
Šiuo metu turiu nuostabų draugą, su kuriuo esu laiminga, bet neįstengiu jam jausti tiek, kiek jaučiau tam, kurį taip mylėjau. Tikrai nenoriu to jausti.
Šiandien toks pat tylus ir apgaulingai ramus vakaras, toks kaip ir tada, kai sužinojau, kad praradau daugiau nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Man vėl liūdna, tuščia ir nejauku. Viskas tarsi verčia jį prisiminti, verkti, ilgėtis. Nėra nieko baisesnio už tokią pabaigą: sunaikintus jausmus, atsivėrusias, sunkiai užgyjančias žaizdas. Geriau jau būtų jį matyti su kita. Būtų gera jį matyti besišypsantį, nors ir ne man.
Gal pagaliau ta, priešais stovinti skaudžių prisiminimų siena sugrius ir aš tapsiu laiminga, vėl būsiu mylinti ir mylima.
Atsiuntė: Lina
