Šatrijos Ragana (1877-1930)

„Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltos rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…

Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą…

Motin mano!

Ar ne tavo rankos – baltos, meilios ir švelnutės – taip meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios?

Ašaroms apsirasojo žiedas…

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“

Šatrijos Ragana. „Sename dvare“

Rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. kovo 8 d. Ksavero Šiukštos dvarelyje (pastatai neišlikę), netoli Medingėnų esančiame Keturakių kaime (dabar Plungės rajonas, Žlibinų seniūnija). Pakrikštyta Medingėnų bažnyčioje.

Po Marijos gimimo jos tėvai Stanislava ir Anupras Pečkauskai su vaikais persikėlė gyventi į netoli Užvenčio buvusį A. Pečkausko paveldėtą Labūnavos dvarą (Kelmės r.). Čia prabėgo Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vaikystė.

Vienintelėje išlikusioje rašytojos autobiografijoje (1926 m. vasario 8 d. laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui) Marija rašo: „Esu šeimynoje vyriausia – paskui sesuo Zofija, paskui brolis Steponas, paskui Vincentas. 1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus Sumorokaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai mokėjau skaityti – kuomet išmokau – nežinau, labai anksti – 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą „Wieczory rodzinne”, laikraštį vaikams. Visa kūdikystė – auksinė. (…) 1887 persikėlėm į Užventį. Rodos, 1891 m. susipažinau su Povilu Višinskiu – jis mane pastūmė sąmoningo lietuviško patriotizmo linkui. Bene tais pačiais metais nukeliavau į Peterburgą – į III kl., bet buvau taip trumpai, kad neverta net kalbėti. Susirgau ir nebegalėjau sugrįžti. (…) 1896 buvau Varšuvos bitininkystės kursuose. 1898 mirė tėvas. (…) 1899 buvau pas Motyną Šiauliuose, 1900 – pas Laucevičius Mūruose, 1901-1904 – Pavandenyje. 1900 m. mirė brolis Steponas Šiauliuose, būdamas IV kl. (…) 1905 metų pradžioje išvažiavau į Zürichą. (…)”

Züricho ir Fribourgo universitetuose rašytoja kaip laisva klausytoja studijavo etiką ir pedagogiką. 1907 m. grįžusi iš Šveicarijos, apsigyveno Šaukote (Kelmės r.). Čia jos mama dirbo šeimininke Šaukoto klebonijoje pas kunigą Kazimierą Bukontą.

Vėliau, kun. Milukui pasiūlius, kartu su seserimi Sofija įsteigė Vilniuje knygyną, bet, kaip pati rašė, „tai buvo baisiai klaidingas žygis” – verslas neatitiko Marijos prigimties ir interesų. Knygyną uždarė 1909 m.

Nuo 1909 m. rudens iki 1915 m. dirbo Marijampolės progimnazijos vedėja. 1915 m. pradžioje progimnaziją perkėlus į Trakus, Marija keletą mėnesių gyveno ir mokytojavo Trakuose. Gimnaziją keliant į Mogiliovo guberniją, rašytoja nutarė likti Lietuvoje ir tais pačiais metais atvyko gyventi į Židikus, kur kartu su kunigu Kazimieru Bukontu gyveno ir jos mama Stanislava bei sesuo Sofija. Čia rašytoja praleido 15 paskutiniųjų savo metų.

Gyvendama Židikuose dažnai lankydavosi Kaune, Šiauliuose, Palangoje, Renavo dvare.

Kaip prozininkė debiutavo 1896 m. apsakymu “Margi paveikslėliai”.

1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas Marijai Pečkauskaitei jos penkiasdešimties metų sukakties proga suteikė Filosofijos Garbės Daktarės laipsnį.

Ta pačia proga proga rašytoja buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Židikuose gimė žymiausi rašytojos kūriniai: „Irkos tragedija”, „Sename dvare”, „Ant Uetelbergo”, „Mėlynoji mergelė”, „Kraitis”, “„Pančiai” ir kt. Čia gyvendama ji rengė spaudai savo „Raštus” ir itin daug laiko bei jėgų skyrė labdarai, blaivybės judėjimo organizavimui, miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų švietimui, kultūrinei veiklai.

Mirė rašytoja 1930 m. liepos 24 d. Židikuose.

Palaidota Židikų kapinėse, kur ilsisi ir jos mama, sesuo Sofija, kunigas Kazimieras Bukontas.

Viktorija Daujotytė apie Šatrijos Raganą (knygų, straipsnių, pasisakymų fragmentai):

„Šatrijos Raganos kūryba, prasidėjusi prieš šimtmetį, yra praeities literatūra dabartyje.

Literatūra, kuri yra svarbi tuo, kad išliko, išlaikydama praeities gyvenimo, patirties, mąstymo, jausmų, kalbos formas. (…)“

„Kultūra, kuri išaugino būsimą rašytoją, yra dvarų kultūra.”

„Šatrijos Raganos pasaulyje“. V., 1997. P. 101

„Užvenčio šalelė – svarbiausi Marijos namai. Namų vaizdinys iš ten, iš seno dvaro, iš ūksmingų liepų alėjų, Ventos malūno. Ten Želvių girelė, paslaptinga Martyno pušis, medinė bažnyčia, seni kapinynai. Ten jausmų pakilimas, pirmas kūrybos džiaugsmas. “

„(…) Žymiausiame savo kūrinyje, kuris ypač brangus turėtų būti Žemaitijos, Užvenčio krašto žmonėms, – apysakoje „Sename dvare” … ji sukūrė dvasinio įsimąstymo, dvasinės įžvalgos, dvasinio regėjimo, įspūdingo paslapties jutimo atmosferą.”

„Medingėnų patirtis, Medingėnų dvaro rūmų šviesa yra perėjusi į Marijos-Šatrijos Raganos kūrybą. Bočelių, tetų portretuose tas patirtis galima atsekti. Būtent iš Šiukštų giminės buvo stiprių moterų, linkusių į meną. Marija iš jų yra paveldėjusi kūrybos galią – ne tik žodžio, bet ir muzikos.“

„Įstabi ir labai savita yra Marijos nusiteikimo linija: gyventi taip, kad būtų kažkas gero kitiems padaryta ir padaryta keliais lygmenimis: mokant, auklėjant, teikiant labdarą, globojant, šelpiant ir daugiausia viską darant savo rankomis. Gyventi taip, kad būtų įvykdytas tas didysis uždavinys – savęs paskyrimas kitiems. Ir kartu gyventi taip, kad gyvenimas būtų dar ir sukuriamas, kad neužtektų to gyvenimo, kuris yra mums duotas, bet kad tas gyvenimas būtų tarsi padaugintas, padidintas kūryba ir vėl žmonėms padalintas.“

„Marija yra viena įspūdingiausių mūsų mokytojų, mokytojų, kurie moko mus ne tik skaityti, rašyti, bet kurios moko mus ir gyventi.“

„Marijampolėje Marija yra pasiekusi labiausiai sukaupto savo charakterio etapą. Dirbant čia jos charakteryje atsirado kieta deimantinė briauna, kurią jausdama savyje esant Marija galėjo ištarti: „Dešimt kartų galiu pulti, bet visada atsikelsiu, žinau, kad turiu eiti savo keliu ir juo eisiu, nepaisydama vienos valandos nuovargio ar sunkumo ir tamsos.“

„Nebuvo XIX a. pačioje pabaigoje Lietuvoje kitos moters, kitos rašytojos, kuri būtų išdrįsusi šitai didžiajai raganystei, šitai kūrybinio išdidumo provokacijai. Daug kas bandė aiškintis Marijos slapyvardį. Visuose šiuose aiškinimuose yra kažkiek tiesos, bet didžioji tiesa yra būtent šita – aiškiaregės provokacija. Jos išdidumo, jos dvasinės galios jutimo savyje pavadinimas vardu-ženklu: regiu, esu reginti, turiu savy tą didžią galią , galiu kurti.“

Kūryba

1896 m. – apsakymas „Margi paveikslėliai”
1898 m. – apsakymas „Pirmas pabučiavimas”, impresija „Dėl ko tavęs čia nėra?”
1900 m. – impresija „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai”
1903 m. – apysaka „Viktutė”, apsakymas „Rudens dieną”
1904 m. – apsakymai „Iš daktaro pasakojimų”, memuarinė apybraiža „Atsiminimai apie broliuką Steponą” (išspausdintas 1939 m.)
1905 m. – „Lietuvos senovės septyni paveikslai“
1906 m. – apsakymai „Sulaukė”, „Pertraukta idilija”, „Vaikai“, didaktinė apysaka „Vincas Stonis”, komedija vaikams „Nepasisekė Marytei“, „Bičių knygelė”
1907 m. – apsakymas „Dėl tėvynės“, knygelė „Istorijos pasakos”
1908 m. – apsakymai „Adomienė”, „Į šviesą“
1910 m. – straipsnis „Mintys apie dailę”
1914 m. – apybraiža „Ant Uetlibergo”
1920 m. – simbolistinė drama „Pančiai”
1922 m. – apysaka „Sename dvare” (išleista 1928 m.)
1924 m. – apsakymas „Irkos tragedija”
1925 m. – apsakymas „Mėlynoji mergelė”
1928 m. – pedagoginės publicistikos knygos „Motina auklėtoja”, „Rimties valandėlė: Jaunoms mergelėms”

Vertimai

1912 m. – F. V. Foersterio „Jaunuomenės auklėjimas” (pakartotinai išleista 1922 m.)
1921 m. – H. Sienkiewicziaus „Dykumose ir giriose”
1923 m. – F. V. Foersterio „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika”
1924 m. – B. Pruso „Sargyboje”
1928 m. – F. V. Foersterio „Auklėjimas ir auklėjimasis”,
1931 m. – F. V. Foersterio „Kristus ir žmogaus gyvenimas”

Šatrijos Raganos raštai

1928-1937 m. – Raštai. T. I-VII

1969 m. – Rinktiniai raštai.T.I, II

1986 m. – Laiškai

Knygos apie Šatrijos Raganą

K. Čibiras. „Gyvenimo menininkė – Marija Pečkauskaitė“. 1937

J. Žėkaitė. „Šatrijos Ragana“. V., 1984

V. Daujotytė. „Šatrijos Raganos pasaulyje“. V., V., 1997