Šokolado istorija. Šokoladas užkariauja pasaulį

Kakavmedis, kakavos pupelės bei šokoladas pasklido po pasaulį Imperializmo laikotarpiu. Pirmasis europietis pažinęs kakavos pupeles buvo Kristupas Kolumbas. 1502 rugpjūčio 15 dieną, savo ketvirtosios kelionės į Ameriką metu, netoli nuo dabartinio Hondūro krantų, Kolumbas ir jo įgula netikėtai susidūrė su didele kanoja, kuri ispanams pasirodė lyg irklinis karo laivas, pripildyta vietinių prekių, skirtų pardavimui – o tarp jų ir kakavos pupelių. Kolumbo įgula pasisavino kanoją su prekėmis. Vėliau, Kolumbo sūnus Ferdinandas rašė apie šį susidūrimą. Jis buvo nustebintas tuo, kaip vietiniai indėnai vertino kakavos pupeles: kai kanoja buvo pakelta į laivą su visomis joje esančiomis prekėmis, iškritus iš jos bent vienai kakavos pupelei, indėnai jas rūpestingai surinkdavo. Atrodė, kad jie saugo jas lyg savo akį. Žinoma, Ferdinandas ir Kolumbo įgulos nariai nežinojo, kad tuo metu kakavos pupelė buvo laikoma vietine valiuta. Iš tiesų, kai kuriose Centrinės Amerikos šalyse kakavos pupelės buvo naudojamos kaip valiuta dar prieš du šimtmečius.

Kolumbas atvežė kakavos pupelių į Europą ir dalį padovanojo karaliui Ferdinandui. Į Europą atvežtų kakavos pupelių vertė pakito – 1 svaras kainavo 10-15 šilingų. Ispanijos istorikas Ovidijus XVI amžiuje rašė: ”tik turtingas ir kilnus žmogus galėjo sau leisti gerti šokoladą, nes jis tiesiog gėrė pinigus. Kakavos pupelės buvo visų tautų valiuta: už 100 pupelių galima buvo nusipirkti gerą vergą.”

Nepaisant to, po dvidešimties metų, apie 1519-1521 metus, ispanų konkistadoras Hernando Cortez (Fernanas Kortesas) į tėvynę parsivežė tris skrynias, pripildytas kakavos pupelių. Tais laikais kakavos pupelės buvo laikomos vienu iš daugelio lobių, pavogtų iš actekų. Kaip buvo minėta, Amerikos civilizacijoms šokoladas buvo kartaus skonio gėrimas, pagamintas iš kakavos pupelių bei pagardinamas vietiniais prieskoniais. Tai gi ir ispanai gamino tokį gėrimą, nors jis pasirodė labai kartus, tačiau kaip rašė Hernando Cortez savo laiške karaliui Carlos pirmajam – šis gėrimas puikiai malšino nuovargį bei padėdavo atgauti žvalumą. Kortesas išgarsėjo kaip kakavos pupelių kultivavimo iniciatorius saloje netoli Vakarų Afrikos. Ir tai buvo vieta, nuo kurios 1879 m. prasidėjo kultivavimo paplitimas Auksinėje Pakrantėje. Nuo to laiko Lotinų Amerika ir Vakarų Afrika yra pagrindiniai kakavos pupelių kultivavimo regionai. Su kakavos pupelėmis H. Cortez atsivežė ir cukranendrių. Cukranendrės buvo sėkmingai panaudotos saldaus šokolado gėrimo gamybai.

Kai ispanai pirmieji kolonizavo Naująjį Pasaulį, didžiulė dalis vietinių gyventojų žuvo nuo ligų, atkeliavusių iš Vakarų. Pagaliau ispanai, kurie eksploatavo vietinius gyventojus vergiškomis sąlygomis, susidūrė su mažėjančios populiacijos bei trūkstančios darbo jėgos problemomis. Todėl kolonizatoriai turėjo sugalvoti, iš kur gabenti kitus vergus. Tuo metu Afrikos vergai turėjo tokią svarbą kultivuojant kakavos pupeles, kaip ir cukraus pramonėje kitose Amerikos regionuose. Bet XVII-XVIII a. Brazilija ir Venesuela vis susidurdavo su darbo jėgos deficitu.

Kiti svarbūs kakavos pupelių šaltiniai buvo Peru ir likusi Karibų baseino dalis, bet eksportuojant kakavą į Ispaniją ir Meksiką, buvo privalomi mokesčiai. Todėl šiuose regionuose kakavos pupelių kultivavimas nepasiteisino.

Kakava buvo labai brangi, tad buvo prieinama tik Ispanijos aukštuomenei bei jų įgaliotiniams Naujajame Pasaulyje. Pirmiausia šokoladas atsirado vienuolynuose ir karalių rūmuose, kur jį pamėgo rūmų damos. Išradingi ispanų vienuoliai sumanė pagerinti šį gėrimą – paprasčiausiai jį pasaldino medumi. Šokolado imperija tapusioje Ispanijoje kartaus gėrimo receptai buvo slepiami vienuolynuose ir saugomi daugiau nei 100 metų. Mėgautis šokoladu galėjo tik aukšti dvasininkai ir dvariškiai. Ši monopolija buvo panaikinta XVII a. pirmoje pusėje. Esant platiems karaliaus Hapsburgo ryšiams (Ispanijos karalius Hapsburgas Čarlzas I taip pat buvo Romos imperatorius), apie kakavą tapo žinoma Vokietijoje, Austrijoje, Flandrijoje ir, pagaliau, Prancūzijoje. 1606 m. Italas Antonio Carletti atvežė kakavą į Italiją iš ispanų kolonijos Amerikoje. Nuomonės apie kakavą buvo skirtingos. Tose šalyse, kur kakava buvo palankiai pripažinta, ji buvo pagerbta kaip visuomenės gėrimas. Tačiau pirminė anglų nuomonė apie kakavą, pagal vaistininko John‘o Parkinsono etiketę, buvo „pamazgos tinkamos kiaulėms“. Nuomonė greitai pasikeis, bet asmenys, šiomis dienomis paragavę kakavos gėrimą pagal 1640 metų receptą (kakavos pupelės, cukrus, cinamonas, raudonieji pipirai, gvazdikėliai, anyžių sėklos), nesutiktų su šia išankstine kritika. Sutinkama keletas ataskaitų iš piratų, kurie plėšydavo kakavos pupelių krovinius Karibų vandenyse, ir patikėdavo, kad tai esą maišai su avių mėšlu.

Labai ilgai buvo sprendžiama ar galima leisti valgyti šokoladą pasninko metu. 1569 metais Meksikos vyskupai susirinko į specialų šokolado suvažiavimą. Ilgai buvo svarstyta, galvota ir galiausiai nuspręsta nusiusti kunigą Džerolamo de San-Vinčenso į Vatikaną, kad užsibaigtų visi ginčai. Tuometinis popiežius Pijus V šiek tiek pasimetė, nes niekad nebuvo ragavęs šokolado ir nežinojo kas tai yra. Laimei, pasiuntinys turėjo su savimi maišelį aukštos kokybės kakavos pupelių ir netrukus šio gėrimo paruošė popiežiui. Pijus V gurkštelėjo, labai susiraukė ir ištarė istorinę frazę: ”Šokoladas netrukdo pasninkauti, negali gi tokia bjaurastis teikti kažkam malonumą”. Taip pirmą kartą istorijoje katalikiškos bažnyčios ginčas buvo išspręstas eksperimento būdu.

Kai Marija Teresė ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Luiso XIV (Saulės Karalius), atsivežė su savimi tarnaitę. Jos tarnaitė, specialiai atvežta iš Ispanijos, kad gamintų šokoladą karalienės rūmuose, buvo pravardžiuota „la molina“ dėl „molinillo“ lazdelės, kuri nuo pat Actekų laikų buvo naudojama suplakant šokoladą į putas. Dvariškiai, kurie buvo pakviesti dalyvauti šokolado virime pusryčių lovose metu, negalėjo imti šokolado savo naudojimui.

Kitas svarbus pokytis dinastijos politikoje įvyko 1711 metais, kai Romos imperatorius Čarlzas VI perkėlė savo dvarą iš Madrido į Vieną. Dvaras atvežė su savim ispaniškas „penčantas“ šokoladui. Vėliau Viena tapo žymi savo turtingais šokolado puodeliais, pateikiamais kartu su stikline atšaldyto vandens, ir dar vėliau, aišku, šokoladiniu pyragu iš „Sacher“ viešbučio, vadinamu „sachertorte“.

1606 metais florentietis Antonio Karloti šį gėrimą išpopuliarino Italijoje ir paskatino jo populiarumą Prancūzijoje Liudviko XIII laikais. Nuo tada vos ne visuose Europos dvaruose nė viena puota ar žirgų lenktynės bei kiti renginiai neapsiėjo be šokolado gėrimo. Šalia kavinių kūrėsi ir specialios šokoladinės, kuriose tikrai netrūko turtingų lankytojų.

Šokoladas atrodo pasiekęs Londoną apie 1650 metais, labai stipriai paplitęs linksmo monarcho Čarlzo II valdymo metu. Tada šis gėrimas įgavo maitinančio gėrimo reputaciją. Pepys užsimena apie šokolado gėrimą savo užrašuose 1661 m. Balandžio 24 d. kaip apie pakeliantį vaistą ryte po karaliaus karūnavimo. Vienas iš karaliaus gydytojų, Henry Stubbe, rašė apie šokolado privalumus. Jis nurodo, kad yra dvi šokolado atmainos: įprastas šokoladas bei karališkas. Į karališko šokolado sudėtį įeina didelė dalis kakavos ir palyginamai maža dalis cukraus.

1660-aisiais, kartu su daugelio naujų prieskonių atmetimu, šokoladas, geriamas Ispanijos bei Anglijos dvaruose, suformavo kažką panašaus į dabartinę jo koncepciją. Ispanijoje 1 uncija šokolado, 2 uncijos cukraus ir 8 uncijos vandens buvo sumaišomos, pakaitinamos ir suplakamos į putą. Iš tikrųjų, į šiuolaikinės ispaniško šokolado „a ala piedra“ versijos sudėtį įeina kukurūzų arba ryžių miltai, kuriuos mėgdavo actekai. Prancūzijoje pienas buvo pilamas perpus su vandeniu, tačiau Anglijos šokolado namai nebenaudojo nei pieno nei kiaušinių.

Taip pat 1660 metais prancūzai pradėjo kultivuoti kakavą Martinikos saloje, o pirmasis derlius Europoje buvo gautas 1679 metais. 1655 metais, kai anglai užkariavo Jamaiką, ispanų pradėti auginti kakavmedžiai buvo pasiekę didelius mastus. Tai tęsėsi iki 1727 metų, kai kakavos prekybą Vakarų Indijoje patyrė didelį sukrėtimą. Jamaikos, Trinidado ir Martinikos plantacijos sunaikintos. Plantacijų atkūrimas Trinidade tęsėsi 30 metų, o Jamaikoje nebuvo auginama kakava beveik 150 metų.

Šokoladas pradeda plisti po Europą. Vokietijos imperatorius Karlas V supratęs komercinę kakavos pupelių vertę siekia monopolio platinant šį produktą Europoje. Tačiau jau XVII amžiuje kontrabandininkai sėkmingai įveža į Nyderlandus šokolado pupelių. Pirmieji šokolado gamintojo licenziją išrado italai.

Tuo metu šokoladas buvo naudojamas ir kaip vaistas. Gydytojas Kristoferis Liudvikas Hofmanas rekomendavo šokoladu gydyti beveik visas ligas. Olandų keliautojas 1720 metais rašė apie Martinikos salos valdytoją: ”Pastaruosius 30 metų jis valgė tik šokoladą, užkąsdamas keletu sausainių. Labai retai suvalgydavo sriubos, apseidavo be žuvies ir mėsos patiekalų. Jis buvo toks sveikas ir pajėgus, kad, sulaukęs 85 metų, niekieno nepadedamas užlipdavo ant arklio.”

Šokoladas dar ilgai išliko gėrimo pavidalu, tačiau gėrimo sudėtis palaipsniui pasikeitė – čili pipirai buvo pakeisti cukrumi. Jei anksčiau tai buvo tik vyrų gėrimas tai vėliau jį pamėgo moterys ir vaikai. Saldus šokolado gėrimas tapo Europos aukštuomenės gėrimu ir tik Anglijoje, kurioje daugiau vyravo visuotinės lygybės idėjos, šokoladas buvo labiau prieinamas, nei visoje Europoje. Tiems, kas galėjo nusipirkti šio gėrimo, greta kavos namų 1657 metais Londone buvo atidaryti ir šokolado namai. Anglijoje “Chocolate Houses” labiau lankomi, nei kavos ar arbatos salonai Kadangi kitos Europos šalys kovojo su ispanų kakavos monopolių, šokoladas tapo vis labiau prieinamas: netrukus prancūzai, anglai, olandai pradėjo kultivuoti kakavmedžius Karibuose esančiuose savo kolonijose. Kadangi pagaminant daugiau produkcijos nukrito kainos – šokoladas tapo prieinamas tiek Europos tiek Amerikos gyventojų masėms. Žinoma, tame buvo ir neigiamų dalykų: kaip priverstinė darbo jėga kakavos produkcijai gaminti buvo žiauriai išnaudojami vietiniai indėnai bei vergai atvežti iš Afrikos.