Pueras (Pu-Er) – tai, pirmiausia, ne arbata, ir net ne jos rinkimo vieta… Jau Tanų dinastijos laikais (VII-IX a.), arbatai tapus tradicine Kinijos eksporto preke, pietinėje Junanio („Šalis piečiau debesų”) provincijoje surinkti arbatlapiai apdirbimui būdavo pristatomi į jos centre esančios Pu-er-fu vietovę, ir pradedant XIV amžiumi, čia išskirtiniu, stambiu arbatos gamybos ir prekybos tašku buvusiame Pu-Er miestelyje jau 500 metų sėkmingai prekiaujama legenda tapusia ir taip pat vadinama arbata – „puer-ča” – „arbata iš Pu-Er‘o”. Čia ji patenka iš piečiau esančių Symao ir Sišuanbanio rajonų, kuriuose stūkso „Šešeri Didingi Arbatos Kalnai” (Mansaj, Iu, Mančžuan, Iban, Geden ir Jule) – tai vietos, kur, pasak rašytinių šaltinių liudijimų, arbata renkama jau virš tūkstančio metų.

Pats žodis „pu-er” sudarytas iš dviejų hieroglifų, nuo Xan dinastijos laikų žyminčių gyvenvietę, esančią per 373 km į pietus nuo Kunmino miesto. Pu-Er vietovėje gyvenusios cha-ni tautelės kalboje tai reiškė maždaug tai: „gyvenvietė, ties užutekiu apsupta gynybine siena”, tačiau pavadinimas aiškinamas ir taip: „Pu” – trumpinys iš Pusian bodhisatvos (vienos iš dievybių) vardo, ir „er” – ausis, ausys, tad tai turėtų reikšti „Pusian bodhisatvos (dievybės) ausis”, kas gana įdomiai perteikia kai kurių stambialapių Puero rūšių lapų išvaizdą.

Pirmosios pažinties su Pueru metu prie popierinių paketėlių pripratęs vartotojas paprastai pajunta neįprastą arbatos kvapą, kuris siejasi su pelėsiais, puvėsiais, žemės skoniu. Iš tikrųjų tai – ne visai taip. Tokia situacija susiklostė dėl dažnų šios arbatos gamybos technologijos pažeidimų iš kai kurių jos gamintojų pusės, tačiau išankstinė nuostata dėl kvapo ir skonio pirmiausia susijusi su tuo, kad mūsų rinkoje yra nemažai nekokybiško ir net padirbto puero; antra – jo kvapas išties esti gana neįprastas – tačiau tai nereiškia, kad jis nėra malonus. Kokybiškas Pueras kvepia maloniai, turi tolygų ir subalansuotą, šiek tiek salstelėjusį kvapą, primenantį šieną, seną medį ar kaimo sodybą. Pueras – tai pati mįslingiausia ir prieštaringas nuomones kelianti arbata, tuo labiau, kad rinkoje yra ne viena jo rūšis.

Netgi kokybiško Puero atveju padėtį suprasti nėra lengva, nes esama įvairių „krypčių”, kurias tradiciškai turi atitikti vienas ar kitas produktas, vadinamas „Pu-Er”. Tradiciškai ši arbata priskiriama prie post-fermentuotų arbatų, na, o patys kinai vadina ją juodąja arbata. Taip, Pueras – tai juoda arbata, bet juoda ne mums įprasta, europietiška reikšme – pagal arbatos lapelių, kiniška – pagal jos pačios spalvą. Beje, variantų yra ir čia – ir visi jie saugomi ypatingoje, į jokią kitą nepanašioje, gamybos technologijoje.

Dėl savo stebėtinai minkšto, subtropinio klimato Junanis vadinamas „pavasarių pavasario kraštu”. Žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas čia minimalus ir leidžia puikiai tarpti didžiumai žemės augalų rūšių. Vaizdingi gamtovaizdžiai, švarus kalnų oras, vietinių tautelių svetingumas (o jų čia – virš 20) daugybę šios nuostabios žemės šalies ir užsienio gerbėjų įtakojo lyginti Junanį tiek su Šveicarija, tiek su lamų apsakomu Šangri-La rojumi. 1989 metais buvo paskelbti tikslių mokslinių tyrimų rezultatai, parodę, kad Junanis – tai vienas iš nedaugelio pasaulio gyvenamų regionų, kuriame ypač mažas piktybinių auglių, tarp jų – ir vėžio, skaičius. Mokslininkai tai sieja ne tik su klimatu ir provincijos ekologine būkle, bet ir pastoviu vietinių gyventojų pamėgtos Puero arbatos vartojimu.

Matyt, arbatos kultūrinimas prasidėjo būtent šiuose rajonuose – tai liudija ir čia augantys laukiniai arbatmedžiai, kurių amžius siekia per du tūkstančius metų, ir senos arbatos plantacijos, turinčios penkių šimtų metų istoriją. Arbatos lapai šiose vietovėse renkami būtent nuo medžių (jų aukštis – 1,5-2 metro), o ne nuo nedidukų krūmelių, į kuriuos tie patys medžiai pavirto, atliekant dirbtinę atranką: mat, rinkti lapus nuo medžių – daug darbo reikalaujantis užsiėmimas, o ir iš jų gaunamas derlius mažesnis, nekaip iš arbatkrūmių, paplitusių visuose kituose arbatos gamybos rajonuose.

Arbatmedžių lapai praktiškai neturi spurgelių ir jų ilgis svyruoja nuo 10 iki 20 centimetrų. Puero arbatžolės – stambios, kietos, arba aliejingai juodos, arba raudonai-rudos spalvos. Nors arbatos medžiai viršija paprastus jos krūmus polifenolių, katechinų, kofeino, tanino ir ekstrahuojamų medžiagų kiekiu lapuose, nedidelis medžių derlingumas tapo dingstimi jų naikinimo kampanijai (šiuolaikinėje Kinijos istorijoje buvo ir toks isteriško perfekcionizmo laikotarpis), dėl kurios stambių senesnių (turinčių daugiau, kaip šimtmečio amžių) medžių beliko tik apie 8 tūkstančius.

Dėl to išties ne visos, o tiksliau, reta kuri iš šiuolaikinių Puero rūšių gaminama būtent iš senų medžių lapų, o ne iš arbatkrūmių, dedant iš kitose provincijose paplitusių arbatkrūmių surinktų lapų. Taigi, iš žaliavos vertinimo pusės, Puerą galime nusakyti kaip arbatą, atrinktą Symao ir Sišuanbanio rajonuose iš stambialapių junaniškų arbatkrūmių lapų, jau praėjusių susukimo ir džiovinimo procesą, o idealiu atveju tai – arbata, pagaminta iš kasmet nuo senų medžių surenkamų 200 tonų lapų.

Pueras nuo visų kitų arbatos rūšių skiriasi ne tik žaliava, bet ir unikalia gamybos technologija, kuri iki šiol laikoma paslaptyje, vis tik, žinomi bendri jos principai: dažniausiai pagrindu imamos kai kurios junaniškosios arbatos rūšys, garsėjančios savo stiprumu. Arbata sudrėkinama garais, sukraunama į krūvas (tai sukelia fermentaciją) ir apie mėnesį nustatytoje temperatūroje laikoma specialiose patalpose. Po to arbata išdžiovinama, supakuojama ir laikoma jau ilgesnį laiką – nuo vienerių iki 50 metų, nors kai kurie gamintojai nurodo ir 100, 200, 300 ir net… 800 metų išlaikymą, tačiau neatskleidžia to niuansų, motyvuodami komercine paslaptimi – juk, kuo Pueras „senesnis”, tuo didesnė jo teikiama nauda, atitinkamai – ir pati arbatos vertė.

Pueras naudojamas arbatos paruošimui pagal „Lu Jui metodą” (arbatos virimo būdas). Tradiciškai jis užplikomas verdančiu vandeniu nedideliame, gerai uždengiamame arbatinuke iš purpurinio Isino molio, ir arbata laikoma ne mažiau, kaip 5 minutes, kol pritrauks iki juodos spalvos. Vienam žmogui skiriami 1-2 arbatiniai šaukšteliai arbatžolių („pinča” būdas). Ši arbata išsiskiria savotišku stipriu kvapu ir labai sodriu skoniu, turi mažai kofeino ir palieka saldumo pojūtį. Esant norui, ją galima užplikyti ne vieną kartą; tai atlikus pakartotinai, skonis tik dar labiau atsiskleidžia, tačiau nuo to netampa karčiu – geras Puero rūšis galima užplikyti net 5 kartus. Beje, tai – bene vienintelė arbata, kurią patariama pasaldinti. Gerai išsilaiko, saugant vėsiose patalpose.

Pueras nuo seno garsėja savo gydomosiomis savybėmis. Jis geras bet kuriuo dienos ir metų laiku, ypač šaltuoju metų periodu, turi lengvą šildantį poveikį blužniai. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad Pueras sumažina cukraus kiekį kraujyje, mažina cholesterino kiekį, padeda mesti svorį, teigiamai veikia skrandį ir žarnyną, tiek žmogui esant sveikam, tiek sergant praktiškai bet kuriomis virškinamojo trakto ligomis, turint skrandžio ir žarnyno sutrikimų. Pueras gerai malšina troškulį ir turi baktericidinių savybių, padeda iš organizmo pašalinti nuodingas medžiagas ir toksinus, todėl vis labiau populiarėja Japonijoje (iki 20-jo amžiaus 90-jų pradžios ji buvo pagrindine Puero importuotoja) ir vakarų Europos šalyse, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur vadinama ir grožio, ir lieknumo, ir amžinos jaunystės arbata. Taip pat dažnai naudojamas kompleksinei svorio korekcijos terapijai ir organizmo valymui detoksikacijos metu.

Views All Time
Views All Time
10583
Views Today
Views Today
1
0 0