Arbata

Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Pagrindiniai iš jų yra katechinai, reguliuojantys kraujospūdį, mažinantys vėžinių susirgimų tikimybę, normalizuojantys cholesterolio kiekį kraujyje, naikinantys bakterijas ir gripo virusus, šalinantys nemalonų burnos kvapą. Arbatos katechinai yra 20 kartų stipresnis antioksidantas nei vitaminas E, taigi žalioji arbata lėtina senėjimo procesą. Žaliojoje arbatoje esanti rūgimo medžiaga taninas užkerta kelią kariesą sukeliančioms bakterijoms. Emalį bakterijos pažeidžia išskirdamos tirpią substanciją, o taninas sunaikina bakterijas ir neleidžia vykti šiam procesui. Kasdien geriant žaliąją arbatą, suvartojama 200-400 mg tanino, ir šio kiekio pakanka kariesui sustabdyti. Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje – ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat sandariai uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos ruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje.

Juodoji arbata yra fermentuojama. Jos gamyboje yra du svarbūs procesai. Pradžioje lapai yra išdėstomi ant pinučių ir laikomi šiltai. Po to jie veikiami labai karšto oro. Nuo karščio lapai pajuoduoja. Atvėsę arbatos lapeliai ruošiami pardavimui kaip atskiri džiovinti lapai arba daromi mišiniai.Iš juodosios arbatos ruošiamas stiprokas ir skanus gėrimas, prie kurio mes, europiečiai, jau esame įpratę. Juodoji arbata turi daugiau kofeino nei kinų ar žalioji arbata, tačiau joje yra daug mažiau kofeino negu kavoje. Pagrindinės arbatos yra skirstomos į porūšius, ypač juodoji arbata. Kiekvienam porūšiui yra reikalavimai bei standartai. Dažniausiai ant pakelio rašoma, kokia yra arbata: pirmasis lapelis ir pumpurėlis, žemesnis lapelis, smulkinta arbata, arbata, apdorota CTC būdu (šiuo būdu paruoštų arbatų nuoviras – labai stiprus ir greitai nusidažantis). Ceilono arbata. Gaminama Šri Lankoje ir auginama aukštai virš jūros lygio esančiose vietovėse. Iš šios arbatos gaminamas stiprus, auksinis gėrimas. Dažnai naudojama mišiniams, bet ją taip pat galima plikyti ir vieną, atskirai, ir gerti bet kuriuo paros metu.

Baltosios arbatos pagaminama labai mažai (daugiausia jos gaminama Fudžiano provincijoje, Kinijoje). Nuskinami dar neišsiskleidę arbatos pumpurėliai. Jie vytinami natūraliai garuojant drėgmei, po to džiovinami. Susisukę pumpurėliai yra sidabrinio atspalvio (todėl kartais vadinami sidabriniais tipais – lapo viršūnėlėmis). Baltoji arbata yra labai šviesi ir švelni. Junšano vietovė ilgą laiką garsėjo arbatos sodais, ypač Tangų dinastijos valdymo metais. Arbata iš šių vietovių būdavo renkama kaip duoklė imperatoriams penkių dinastijų valdymo laikotarpiu (apie 1 000 metų). Norint gauti vieną kilogramą arbatžolių, reikia nuskinti 20 000 pumpurėlių. Indžen (sidabrinės adatėlės) turi labai tvirtus pumpurėlius, tiesius auksinius lapus. Nuskinti pumpurėliai yra padengti tankiu baltų plaukelių sluoksniu. Juose didžiausia eterinių aliejų koncentracija. Pumpurėliai – tai katechinų, flavonoidų, vitaminų “taupyklė”. Nuskinti pumpurėliai yra kaitinami iki 32 laipsnių temperatūros, kol netenka 70 procentų drėgmės, tada suvyniojami į popierių ir dvi dienas laikomi medinėse dėžėse. Po dviejų dienų pumpurėliai vėl kaitinami esant neaukštai temperatūrai ir laikomi dar vieną dieną. Paskutinį kartą pakaitinti ir susukti pumpurėliai sudedami į metalines dėžes, kuriose gali išbūti labai ilgai neprarasdami savo ypatingų skonio ir kvapo savybių. Antpilas yra gelsvos spalvos, puikaus ir labai subtilaus skonio ir aromato. Tai reta arbatos rūšis, todėl yra labai brangi. Ją ypač vertina arbatos gurmanai.

Raudonoji arbata, afrikiečių vadinama Roibos, – tai lapeliai ankštinės kultūros, augančios Pietų Afrikos Cedaro kalnuose. Ši raudonos spalvos arbata yra sodraus, salsvoko kvapo. Smulkių, panašių į adatėles lapelių arbata yra malonaus skonio, labai kvapni ir gerai malšina troškulį. Raudonoji arbata – natūralios spalvos. Joje nėra jokių priedų ar konservantų. Arbatoje nėra ir kofeino, nedaug tanino, tačiau gausu mineralinių medžiagų.. Gydomosios šios arbatos savybės dar nėra galutinai ištirtos. Tačiau žinoma, kad raudonoji arbata slopina alerginius dieglius, tad ypač rekomenduotina vaikams, žmonėms, sergantiems alerginėmis ligomis. Joje gausu kaldo, fluoro ir mangano. Tačiau labiausiai ši arbata vertinama dėl to, kad joje ypač gausu geležies. Be to, raudonojoje arbatoje esančios geležies neužblokuoja taninai. Kitaip tariant flavonoidai prisijungia ląsteles žeidžiančius laisvuosius radikalus.

Matė – tai bugienio lapų arbata. Jai vartojama 15-os rūšių bugienio lapai. Nupjautos šakelės pakaitinamos virš ugnies iki lapai suvysta ir išsiskiria kvapiosios medžiagos. Matė – neįprastas, egzotiško aitraus skonio, tačiau labai sveikas gėrimas. Šios arbatos tėvynė – Pietų Amerikos pusiau tropinės žemumos. Matė auginama Argentinoje, Brazilijoje, Paragvajuje, jos yra per 200 rūšių. Pamažu matę atranda ir europiečiai, o populiarumą ji pelnė dėl to, kad greitina medžiagų apykaitą, joje beveik nėra kofeino ir kalorijų, todėl padeda norintiems suliesėti.Paprastai mate plikoma nedideliame išskobtame ir išdžiovintame moliūgėlyje, geriama per vamzdelį (anksčiau nendrę). 0,3-1,5 proc. visų matės medžiagų sudaro kofeinas, apie pusę jo jungiasi su rauginėmis medžiagomis, tad kofeinas veikia organizmą gana ilgai. Šią švelnaus poveikio arbatą patartina gerti greitai pavargstantiems, nesugebantiems sutelkti dėmesį žmonėms. Be to, mate slopina skrandžio jautrumą, apetitą. Matė labai ramina nervus ir suteikia reikalingą vitaminų kiekį. Joje gausu vitamino C, B1 ir B2, įvairių baltymų ir mineralų, fosforo, geležies bei kalcio.

Inkai ir jų palikuonys medicinos srityje kadaise pasiekė stulbinančių rezultatų. Gydymui jie naudodavo įvairiausias žoleles, kurių dauguma mums nežinomos. Vienas tokių augalų – Lapačio žievė, pasižyminti plačiu veikimo spektru. Lapačio medžio amžius paprastai siekia 700 metų. Literatūroje šis medis dar vadinamas gyvenimo medžiu.Dar ji vadinama Pau d’Arco, Paoheebo, Taheebo, Ipė, Roxo, Bow Stick, Ipes, inkų arbata- mat atrado ją inkai. Ji nepaprastai gausi mineralų: kilograme lapačio žievės yra 45 g kalcio, 250 mg geležies ir 180 mg kalio Arbata gaminama iš raudonos šio medžio žievės. Amerikos mokslininkai patvirtino, kad lapačio arbata teigiamai veikia sergant anemija, alergija, bronchitu, diabetu ir navikinėmis ligomis. Manoma, kad ši arbata puiki priemonė nuo nemigos, taip pat sergant leukemija bei kitomis vėžinėmis ligomis. Remiantis įvairiais lapačio medžio tyrimais, šiandien galima teigti, jog arbata iš jo žievės stimuliuoja gyvybingumą, stiprina imunitetą ligoms, sukuria puikią savijautą. Žinoma keletas lapačio arbatos paruošimo būdų. Paprasčiausias – užplikyti kaip juodą arbatą, penkias minutes palikti, kad pritrauktų, gerti šiltą.

Pirkėjai net nežino, kad pasaulinio garso arbatos firmos iš tikrųjų neturi nieko bendro su arbatos gamyba, jos tik atlieka tarpininko tarp arbatos augintojų ir vartotojų vaidmenį. Firmos- tarpininkės, superkančios žaliavą (ne tik arbatos), perdirbančios ir po to parduodančios garsiais prekybiniais vardais pavadintus gaminius, egzistuoja daugelyje išsivysčiusių šalių. Tai tarsi savotiškas kolonialinės eksploatacijos epochos palikimas. Taip yra ir su arbatos prekyba. Didelės firmos superka besivystančiose šalyse arbatos lapelius, sumaišo juos į prekybines rūšis, pažymi žinomu prekybiniu pavadinimu ir patiekia pardavimui. Vartotojui tokios tarpininkavimo paslaugos brangiai kainuoja: produkcijos kaina kyla, kokybė prastėja, kadangi ilgėja gamybos ciklas, ir palaipsniui dingsta aromatas bei šviežumas. Žmonės, kurie augina ir renka arbatą, priversti tenkintis tik kukliu užmokesčiu už savo nelengvą darbą, jie raginami išvedinėti dar pigesnes arbatos rūšis. Pirkėjas, kaip taisyklė, siekia įsigyti gerai žinomų pavadinimų arbatą. Šiuo metu beveik visos žinomos arbatos rūšys yra gaminamos stambių tarptautinių firmų- tarpininkių, kurios didelę savo biudžetų dalį išleidžia reklamai, idant palaikytų savo prekių paklausą.

IV amžiuje prieš mūsų erą išleistoje kinų enciklopedijoje kininis arbatmedis ( Thea sinensis L. sin. Camellia sinensis L.) aprašomas kaip gydomasis augalas. To meto arabų keliautojai ir pirkliai, pabuvoję Kinijoje, rašė, kad arbata yra populiariausias Rytų ir Pietų Azijos gyventojų gėrimas. Iš kinų arbatą perėmė mongolai, o iš Mongolijos ji paplito į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Į Europą arbata pirmą kartą pateko XVI a. iš Portugalijos kolonijų Rytų Azijoje. XVIII a. arbata plačiau paplito Vakarų Europos šalyse. Ja labai susižavėjo anglai, kurie savo kolonijose Azijoje pasodino didžiules arbatmedžių plantacijas. Arbatai nuo balandžio iki lapkričio renkamos jaunų ūglių viršūnės su 2-3 jaunais lapais. Jie klojami ant lentynų ir vytinami, kol suminkštėja, paskui fermentuojami. Tuomet lapukai labai gerai sugeria kitus kvapus, todėl dažnai aromatizuojami jazmino žiedais bei kitais kvapiais augalais. Fermentacijos pabaigoje lapai įgauna specifinį arbatos kvapą ir raudoną vario spalvą. Džiovinama specialiose džiovyklose karštu oru. Taip gaunama juodoji arbata. Juodos arbatos kokybė priklauso ne tik nuo arbatžolių rūšies ir laikymo sąlygų, bet ir arbatos gaminimo. Dažniausiai specialiame arbatinuke užplikomas labai koncentruotas antpilas, kuris paskui išpilstomas į puodelius su virintu vandeniu. Pagal kitą receptą į porcelianinį arbatinuką įdedama arbatžolių (po pusę arbatinio šaukštelio stiklinei) ir užplikoma. 5 minutes palaikoma šiltai (galima uždengti pagalvėle, storu audeklu), paskui išpilstoma į puodelius.