Žiemą namuose maloniai šildo karšto skaidraus gėrimo gurkšnelis. Tas pats stebuklingas skystis gaivina ir karštą vasaros dieną. Ypač gilios arbatos gėrimo tradicijos puoselėjamos Japonijoje, Kinijoje ir kitose Rytų šalyse. Tačiau nemažiau arbatą išpopuliarino anglų aristokratai: prie puodelio šio tauraus gėrimo būdavo žarstomi rafinuoti komplimentai, keičiamasi naujausiomis žiniomis ar paskalomis. Net šių laikų Anglijoje sunku būtų įsivaizduoti bent mažiausią susibūrimą be arbatos puodelio.

Arbatos istorija

Japonai arbatą apibūdina labai vaizdžiai ir išties filosofiškai. Jiems arbata – saikingas malonumas, unikali, bet nebrangi vertybė, kuklumas ir natūralumas, vaišingumas ir taikumas. Anglijoje arbatos popietės siejamos su maloniais pašnekesiais. Kitų kraštų žmonės arbatą vadina stebuklinguoju gėrimu, šildančiu sušalus ir gaivinančiu sušilus.

Legenda pasakoja, kad prieš penkis tūkstančius metų kinų imperatorius Šen Nungas pirmasis paragavo arbatos. Jam besiilsint arbatmedžio pavėsyje, į puodelį karšto vandens įkrito keli lapeliai. Imperatorių nustebino ypatingas gėrimo skonis. Intuicija pakuždėjo, kad tai – tikras atradimas.

Kaip laukinis krūmas arbata augo tik Indijoje. Specialiai ji auginta Kinijoje. VII amžiuje budistų vienuoliai nusivežė arbatos į Japoniją, Nepalą, Tibetą. Europiečiams šio stebuklingo gėrimo paragauti teko tik XVII amžiuje, atgabenus olandams. Ilgą laiką, iki XIX amžiaus vidurio, vienintelė pasaulyje arbatos tiekėja buvo Kinija.

„Nekaltas“ lapelis turėjo įtakos laivininkystės istorijai. Norint gerąsias arbatos savybes išsaugoti, reikėjo ją kuo skubiau gabenti iš Azijos plantacijų į kitas šalis. Tam specialiai buvo statomi buriniai laivai, plaukdavę labai greitai. Vykdavo netgi laivų lenktynės. Arbata tapo valstybės simboliu. Plantacijos priklausė įtakingiems asmenims, o arbatos auginimas papildydavo iždą. Todėl paslaptys, susijusios su jos auginimu ir apdorojimu, buvo kruopščiai saugomos.

Rinkimas ir rūšiavimas

Dabar daugiausia arbatos išaugina Indija. Arbata camelia assamica auginama 2 tūkst. metrų virš jūros lygio. Čia pačios geriausios sąlygos: gaivus kalnų oras, gausu šilumos ir kritulių. Nedaug atsilieka ir Kinija. Joje populiari camelia sinensis arbata. Trečioji – Šri Lanka, auginanti Ceilono arbatą. Šiuo verslu užsiima ir Japonija, Brazilija, Argentina, Gruzija, Afrika. Arbatos rūšių ir mišinių priskaičiuojama net iki 1500.

Geriausia ir brangiausia arbata – skinta rankomis. Nuo šakelės galo nuskabomi du jauniausi lapeliai, lemiantys arbatos spalvą. Taip pat nuskinamas prie jų esantis žiedo pumpuras, suteikiantis aromatą. Skintos be pumpurėlių arbatžolės – ne tokios aromatingos ir keliolika kartų pigesnės.

Nuskinti lapeliai vytinami, fermentuojami ir džiovinami, po to rūšiuojami. Aukščiausios kokybės arbatžolės būna vienodo dydžio, gerai susisukusios, be trupinėlių. Tokios arbatžolės gaunamos iš pirmojo šakelės lapelio su pūkeliu. Aukščiausios rūšies arbatžolėse yra vadinamųjų tipsų – šviesių lapelio viršūnėlių, lemiančių aromatą.

Iš maltų lapelių liekanų ir dulkių, apdorotų tam tikru slėgiu ir temperatūra, gaminamos granulės. Tai labai stipri arbata, tačiau be aromato.

Poveikis ir savybės

Arbatos kokybę ir skonį lemia dirvožemio tipas (geriausiai tinka rūgštus), vietovės, kurioje auga arbata, aukštis virš jūros lygio, taip pat klimatas. Geriausios arbatžolės išauginamos aukštai kalnuose – ten vėsiau ir sausiau. Tokiose vietovėse jos auga lėčiau, tačiau būna aukštesnės kokybės. Taip pat labai svarbu, kokios klimato sąlygos būna derliaus nuėmimo metu.

Arbata – greitai gendantis, pašalinius kvapus sugeriantis produktas. Todėl ją reikėtų laikyti orui nelaidžioje dėžutėje sausioje tamsioje vietoje. Taip išsaugosite tikrąjį arbatos skonį.

Kofeinas, taninas ir eteriniai aliejai, esantys arbatžolėse, lemia arbatos skonį, aromatą bei tonizuojamąjį poveikį. Kuo pasižymi kofeinas? Nedidelė jo dozė stimuliuoja nervų sistemą, širdies veiklą, šalina mieguistumą ir nuovargį. Sakoma, kad stiprios arbatos puodelyje yra tiek pat kofeino, kiek tabletėje nuo galvos skausmo. Taninas stiprina kraujagysles, naikina mikrobus. Eteriniai aliejai suteikia arbatai savitą kvapą.

Arbatoje yra daug vitaminų: B grupės, K, PP. Žaliojoje arbatoje, kuri tik džiovinama, bet nefermentuojama, išlieka daugiausia vitaminų, ypač vitamino C (net 3-4 kartus daugiau negu citrinų ar apelsinų sultyse). Arbata gerina virškinimą, stiprina imuninę sistemą, padeda pasisavinti angliavandenius, baltymus ir riebalus. Vadinasi, geriant daug arbatos galima išvengti nutukimo.

Plikymo paslaptys

Pats geriausias indas arbatai plikyti – porcelianinis. Nereikia pervirti vandens, nes pasikeis jo mikrostruktūra: tirpiosios medžiagos bus ištraukiamos nebe taip efektyviai, dings maistinė arbatos vertė.

Vanduo turi būti minkštas, t.y. be chloro. Netinka šulinio, vandentiekio ar mineralinis vanduo. Geriausias – šaltinių, versmių, filtruotas vanduo.

Nusipirkę arbatžolių neskubėkite išmesti pakelio. Ant jo labai dažnai nurodoma, kaip plikyti arbatą. Kai dabar toks gausus pasirinkimas, galima sužinoti naujų, kartais labai subtilių plikymo niuansų.

Tradiciškai arbata plikoma taip: porceliano arbatinis 3-4 kartus perskalaujamas verdančiu vandeniu, kad įšiltų. Arbatžolių įberiama tiek šaukštelių, kiek puodelių bus geriama. Iškart užpilama karštu vandeniu.

Priklausomai nuo arbatos rūšies, pilkite tik pusę arbatinuko (plikant žaliąją arbatą – ketvirtadalį ir mažiau). Arbatinuką ir snapelį uždenkite linine servetėle. Kai arbata prisitrauks (3-5 minutės), pripilkite arbatinuką vandens, bet ne iki viršaus. Gerai užplikytos arbatos paviršiuje turi atsirasti putų.

Dar vienas patarimas. Negerkite pastovėjusios arbatos – ji praradusi skonį ir visas naudingąsias savybes. Kaip sako rytiečių patarlė: „Šviežia arbata – balzamas, plikyta nakčiai – gyvatė“.

Parengė Kęstutis URBANAVIČIUS

Views All Time
Views All Time
3750
Views Today
Views Today
1
0 0