Statybinės įmonės veiklos organizavimas

Statybinės įmonės veikla neįmanoma be gero planavimo ir vykstančių procesų analizės. Atsargų valdymas, gamybos paruošimas, planavimas, dokumentacija, vykdymo kontrolė ir t.t. – tinkamai nesuderinus šių aspektų pelninga įmonės veikla tebus laikinas reiškinys, sąlygotas atsitiktinumo (“užsakovas turėjo daug pinigų, neturėjo, kur jų leisti”, ir pan.). Stiprėjant konkurencijai techninis ir finansinis “rezervas” mažėja, dalyvauti konkursuose ar pradėti statybas, tik galbūt tikintis pelno, kaip kad buvo neseniai, tampa visiškai beprasmiška. Reikalavimai kokybei nuolat didėja, tad statybinės įmonės priverstos ieškoti būdų, kaip darbus atlikti taupiau bei sparčiau, o to padaryti nepavyks, jei įmonės darbas nėra gerai organizuotas, neišskirti svarbiausi sėkmingo darbo momentai, nepaskirstytos pareigos ir atsakomybė, nesuprasti svarbiausi pačios veiklos principai. Bendraudamas su daugybe statybinių įmonių vadovų bei sąmatininkų, neretai susiduriu su neefektyviu darbu, akivaizdžiomis organizavimo klaidomis ar net kuriozais, kai telieka stebėtis, kaip įmonė apskritai dar dirba. Kartą teko diegti sąmatinę programą vienoje įmonėje, kuri tam ir naują kompiuterį įsigijo. Tai puiku, tačiau kai buvo pristatyta firmos “sąmatininkė”, kuri dirbtų šia programa, teko gerokai nustebti: ji neturėjo nei ekonomikos, nei statybos inžinerijos žinių, ir apie sąmatas žinojo, tik, kad jos kažkuo susijusios su statybomis. Ar jūs patikėtumės įmonės buhalteriją santechnikui?

Vienas iš svarbių valdymo dalių yra gamybos paruošimas dar vadinamas atsargų valdymų. Atsargų valdymas jau seniai tapo pakankamai sudėtinga ir rimta mokslo šaka. Jį būtų galima apibūdinti kaip sugebėjimą laiku pateikti reikiamą kiekį resursų į jų panaudojimo vietą. Atsargų valdymas yra tuo reikalingesnis, kuo sudėtingesnis yra pats procesas. Šiuolaikinė statyba nekiek nenusileidžia bet kokiai pramoninei linijai savo proceso sudėtingumu, medžiagų įvairove ir tempais. Kaip ir pramoninėje linijoje, taip ir statyboje naudojamos žinomos darbų technologijos su tam tikrais tradiciniais ar naujais resursais.

W. Forrester'is teigia, kad nenusistovėjusi, arba iš anksto nesuplanuota gamyba yra pasmerkta krizėms (prastovos, skubuota medžiagų paieška ir t.t.). Tokių krizių įveikimas be abejo reikalauja ir papildomų sąnaudų. Kuo blogiau pasiruošta procesui, tuo krizės rizika yra didesnė. Jei procesas paruoštas 95%, nukrypimas nuo numatyto tikslo gali siekti iki 30%, jei paruošimas – iki 70%, numatyto tikslo pasiekimas tampa visiškai neapibrėžtas; jį galima pasiekti tiktai pastoviu reguliavimu, o tai reikalauja papildomų resursų bei laiko. Atitinkamai sumažėja našumas.

Visų gamybos paruošimo metodų (kalendorinio planavimo, atsargų valdymo, kompiuterinio procesų modeliavimo ir t.t.) bendras bruožas yra sudėtingo ir ilgalaikio proceso išskaidymas į atskiras, sąlyginai autonomiškas dalis, bei jų analizė, kaip kiekvienos atskirai, taip ir jų tarpusavio ryšių.

Statyboje, jau nuo Gizos piramidžių laikų, pradžių pradžia yra projektas. Pagal klasikinį apibrėžimą, projektą sudaro keturios dalis:

1) estetinė (kaip tai atrodys) – fasadai, interjerai, spalvos, proporcijos ir pan.,
2) technologinė (kaip tai bus naudojama) – įrengimų, baldų, prietaisų išdėstymas; darbo, poilsio, judėjimo ir t.t. zonų išskyrimas ir pan.,
3) konstruktyvinė (kaip tai padaryti) – konstrukcijų brėžiniai,
4) ekonominė (kiek tai kainos) – sąmatinių, ekonominių skaičiavimų byla.

Priklausomai nuo statinio paskirties (kitaip tariant, nuo jo panaudojimo technologijos) priklauso prioritėtinė, išskirtinė vienos ar kitos dalies reikšmė.

Kasdien susidurdamas su visiškai neparuoštomis statybomis, norių priminti, kad projektinė-sąmatinė dokumentacija – tai pirmas pasiruošimo statybai etapas. Dažnai brangi ir sudėtinga statyba pradedama be projekto (arba su projektu, kurio lygis net neprilygsta projektiniam eskizui – be išmatavimų, be esminių konstruktyvinių sprendimų ir t.t.) ir sąmatos, o pasekmės, kaip visada, būna liūdnos: įsipareigojimai prisiimti, darbai pradėti, ir visos “nenumatytos” išlaidos paprastai dengiamos darbo užmokesčio sąskaita (nes medžiagų tiekėjams rangovo problemos nerūpi).

Tarp kitų projekto dalių sąmatinė dokumentacija statybos procese turi ypač svarbią, gal net pagrindinę reikšmę, o sąmatininko vaidmuo yra ypatingai svarbus dėl dviejų priežąsčių:

1) jis apskaičiuoja būsimas išlaidas ir pajamas,
2) jis sudaro organizacinę-technologinę dokumentaciją būsimai veiklai

Tai stebina, tačiau Lietuvoje nepripažįstama tokia specialybė – sąmatininkas (jos nėra patvirtintame specialybių sąraše), todėl, iš esmės, sąmatas “turi teisę” daryti kas netingi. Yra patvirtinta tik ekonominės projekto dalies vadovo specialybė; šios specialybės prilyginimas sąmatininko specialybei būtų visai priimtinas, jeigu į sąmatą būtų žiūrima kaip į organizacinį-technologinį dokumentą. Toks sąmatos traktavimas nėra naujas – dar 80-ųjų metų statybiniuose normatyvose buvo reikalaujama, kad sąmatos struktūra atitiktų statybos technologiją ir organizaciją. Ir to išties buvo siekiama, pavyzdžiui, bendradarbiavimo tarp trestų “Orgtechstatyba”, “Kauno statyba” bei projektavimo instituto “Kauno Miestprojektas” atveju.

Tačiau šiuo metu apie tokią sąmatų paskirtį prisimenama vos keliose statybinėse organizacijose. Paparastai į sąmata žiūrima tik kaip į būtiną dokumentą dalyvaujant konkursuose, norint formaliai pagrįsti sutartinę kainą. Apie jos, kaip organizacinio-technologinio dokumento tolimesnį panaudojimą net negalvojama. Yra trys tokio požiūrio priežąstys:

1) projekto neišbaigtumas,
2) skuboti pakeitimai derybų ir statybos eigoje,
3) ekonominis nihilizmas.

Kai kuriais atvejais apie tai pagalvojama tik jau laimėjus konkursą (gavus užsąkymą), tačiau praktiškai tik atliktų darbų aktas kiek labiau primena tikrąją darbų technologiją ir organizavimą.

Dažnai užsakovas reikalauja iš rangovo detalaus aktavimo, pridedant pirktų medžiagų sąskaitas-faktūras. Ar tam jis turi teisę? Iš esmės, užsakovui turi rūpėti tik statybos atitikimas projektui (pavyzdžiui, medžiagų atitikimas reikalavimams, duotiems projekto specifikacijose, darbų technologijos ir grafiko prisilaikymas ir pan.), techninė priežiūra (kurią gali atlikti pats užsakovas, ar jo samdytas specialistas). Butent techninė, o ne ekonominė priežiūra, kadangi medžiagų pirkimo kainos yra rangovo komercinė paslaptis.

Tačiau pačiam rangovui sąmata yra būsimų išlaidų ir pajamų sarašas. Vien dėl to jos vaidmuo ypatingai svarbus statybinei įmonei, ji nusako veiklos perspektyvas. Atitinkamai svarbus turi būti ir pats sąmatininkas (arba projekto ekonominės dalies vadovas), jo žinios, patirtis bei darbo priemonės (kompiuteris bei sąmatinė programa). Sąmatininkas turi surišti į vieną mazga (sąmata) projektinį sprendimą ir resursų rinką, prisilaikant normatyvų, technologijos ir firmos organizacinio sutvarkymo. Sąmatininkas yra antras (po vadovo) pagal svarbą statybinės įmonės darbuotojas, darantis lemiamą įtaką projekto rentabilumui, pradedant pasiruošimui konkurse ir baigiant paskutiniu atliktų darbu aktu.

Statybinėje įmonėje sąmata turi pereiti sekančius modifikacijos etapus:

1. Konkursinė sąmata – greitai ir dažniausiai pagal “eskizinį” projektą sudaroma sąmata; šiame etape jos pagrindinis vaidmuo yra nustatyti galimas statybos (konkursinio pasiūlymo) kainos ribas ir darbų atlikimo terminus. Galimų situacijų čia yra daug – yra pas užsakovą projektas ar ne, koks jo išbaigtumas, ar tą projektą gali gauti ir rangovas (konkurso dalyvis) ir pan., bet visų jų pasekmėje pas užsakovą turi atsidurti sąmata su darbų kiekiais ir sumomis. Kiek tas dokumentas atitiks realijoms (t.y. projektui, užsakovo norams ir galimybėms, rinkos kainoms ir, be abejo, pačio rangovo galimybėms) priklausys nuo sąmatininko darbo kokybės. Rangovas turi ypač kritiškai išnagrinėti pateiktą medžiagą, kadangi rizikuojama ne tik savo, bet ir užsakovo pinigais.
2. Darbinė sąmata – tai ta pati konkursinė sąmata, bet detalizuota pagal darbinį projektą. Būtent ji pateikiama kaip užduotis darbų vykdytojams; pagal ją užsakomi resursai, planuojami darbai bei jų atlikimo terminai (tam sudaromas darbų grafikas). Idealiu atveju, jau pati konkursinė sąmata (su atitinkamai išbaigtais brėžiniais) turėtų atitikti tokius reikalavimus (be abejo, ir tokiu atveju dalyvaujant kokurse pateikiama tik atfiltruota medžiaga – be užsakovui neįdomių detalių, rangovo komercinių paslapčių ir t.t.)
3. Aktavimas tai ne tik atliktų darbų aktų ir sąskaitų ruošimas, kaip mano daugelis; tai atliktų darbų ir faktinių sąnaudų fiksavimas, atsižvelgiant į konkursinę bei darbinę sąmatas. Jeigų realiai atliekami darbai pilnai atitinka konkursinei sąmatai (o tai yra aukščiausias sąmatininko darbo kokybės įvertinimas), aktavimas nesudaro jokių keblumų. Gali skirtis tik finansiniai užsakovui pateikiamos ir rangovo vidinio naudojimo medžiagos rodikliai:

   1) užsakovui – aktas apmokėti atliktus darbus pagal konkursinėje (arba darbinėje) sąmatoje numatytas kainas;
   2) vidinei firmos veiklos analizei – ataskaitos su kainom pagal konrečias sąskaitas-faktūras, su atitinkamais priskaičiavimais (transportas, komplektavimas ir pan.), ir t.t.
    

4. Firmos veiklos analizė tai visų trijų etapų sugretinimas ir palyginimas, bei techninių-ekonominių rodiklių sudarymas. Dažnai tokia analizė atliekama neformaliai – pagal principą “maždaug_jaučiu_kad_gerai”; neretai visą informaciją tesudaro žinojimas, ar įmonė dirba pelningai, ar bankrutuoja. Tvarkingai gi vykdoma veiklos analizė leidžia net numatyti krizines situacijas, nustatyti jų atsiradimo laiką bei priežąstis, ir, atitinkamai, kaip jų išvengti.

Norint, kad sąmatinė dokumentacija sekmingai (t.y be reikšmingų pakeitimų) praeitų visus etapus, faktiškai apimančius statybą nuo pirmos stadijos (užsakovo sumanymas vykdyti statybą, rengti konkursą) iki užbaigto objekto pridavimo (faktiškai, ir dar toliau – analizuojant visą projekto eigą), būtina žiūrėti į ją, kaip į organizacinę sistemą su technologijos elementais. Be abejo, sąmatinės dokumentacijos kokybė priklauso ne tiktai nuo sąmatininko. Labai didelis vaidmo (kaip ir visoje įmonės veikloje) priklauso nuo vadovo požiūrio į tą pačią sąmatinę dokumentaciją. Kiek projektų vykdymo bei analizės taisyklės bus detaliai apibrėžtos ir surašytos (ne būtinai popieriuje – tam yra įvairios kompiuterinės programos) ir kiek jų bus prisilaikoma – tai tiktai pirmo vadovo darbas. Nėra vieningos nuomonės, kaip tas taisykles surašyti, nęra ir universalių metodų; dažnai minimi įmonės darbo kokybės standartai – ISO – anaiptol neišsprendžia šių problemų. Aklai taikomi vakarietiški statybinės įmonės veiklos metodai Lietuvoje dažnai susiduria su mūsų tradicijomis, kurios skiriasi nuo vakarietiškų.

Sąmatų kokybei nemaža įtaką turi ir normatyvų sistema, normatyvų sudėtis ir išbaigtumas. Faktiškai, normatyvas duoda galimybę paskaičiuoti darbo kainą (atliekant jį mažiausiomis sąnaudomis ir kokybiškai) bei kontroliuoti jo atlikimą; statybinių darbų normatyvai – tai kaip plytos, iš kurių sudedamas visas sąmatinės dokumentacijos statinys. Žinybinių ar firminių normatyvų sudarymas, nesant grįžtamo ryšio (natūralios atrankos ir kontrolės sistemos) tai brangus bei neefektyvus užsiėmimas.

Kitas reikšmingas aspektas – statybas formalizuojančių (t.y. ribojančių rašytiniais dokumentais) įstatymų ir reglamentų rinkinys. Neseniai patvirtintas jau trečiasis “Statybos įstatymas”, keliantis daugybę klausimų kaip pačioms rangovinėms įmonėms, taip ir kontroliuojančioms institucijomis. Tradicijų nepaistimas ir svetimų, dirbtinai sukurtų sąvokų ir apibrėžimų primetimas mūsų statybininkams, manau, yra net ne tik, kad nevykęs eksperimentas, bet ir paprasčiausias biurokratų bandymas pasirodyti “pažangiais specialistais”.

Šiame įstatyme yra ir toks apibrėžimas (2 straipsnis): “…58. Statybos produktas – pagamintas produktas, numatomas ilgam laikui įkonstruoti, įmontuoti, įdėti ar instaliuoti į pastatą ar inžinierinį statinį.”, sukeliantis suprantamą šypseną – labai jau jis panašus į “virtuvinius” primityvus: maisto produktai (kruopos, vanduo, druska, prieskoniai) sudėti tam, kad pagaminti maisto produktą (košę). Šiap viskas lyg ir teisinga, tačiau kurgi tokios būtinos statybos dalys, kaip darbas (darbo sąnaudos), įrankiai ir t.t.? Košė ir ta prisvils nemaišant.

Todėl verta priminti kelias nusistovėjusias sąvokas, kurios naujajame įstatyme dalinai arba visiškai pakeistos:

Užsakovas – statybą užsakantis ir finansuojantis fizinis arba juridinis asmuo. Įstatyme pavartotas Statytojas nėra suprantamas vienareikšmiškai, dažniau sakoma, kad būtent rangovas “stato”, tai jis ir yra “statytojas”;

Rangovas – vykdantis statybą fizinis arba juridinis asmuo (todėl iškart aišku, kad genrangovas – rangovų vadovas);

Resursai – darbo sąnaudos, medžiagos ir mechanizmai, reikalingi statybai, užperkami rangovų;

Įrengimai – visi resursai, kuriuos perka ir pristato užsakovas (dažniausiai tai medžiagos, stambūs ar brangūs prietaisai, tokie, kaip katilai, transformatoriai r pan.).

Įrengimai, apskritai, taip pat yra “resursai”, jie taip pat figūruoja sąmatose, tačiau šios sąvokos atskirtos dėl skirtingų finansinių reikšmių: kai resursą (pavyzdžiui, smėlį) perka rangovas, investuoti pinigai sugrįš jam tik po kurio laiko, dėl to reikia į kainą įskaičiuoti ne tik pelną, bet ir infliaciją, įvertinti apyvartinių lėšų įšaldyma ir kitas išlaidas; užsakovo nupirkti resursai – įrenginiai – nesudaro rangovui papildomų išlaidų, todėl šiuo atvėju priskaičiavimai bus minimalūs (be abejo, tai turi būti gerai suderinta: rangovas gali užtikrinti resursų pristatymą reikiamu metu, o įrengimų – tik netiesiogiai; per užsakovą; jei užsakovas užgaiš su reikalingais įrengimais, statyba gali paprasčiausiai sustoti, o tai jau nuostoliai).

“Statybos įstatymo” analizė, jo taikymas – tai pakankamai didelio straipsnio tema.